Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Agnė Juškaitė. Su gimtadieniu, Rokai!

b_300_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_agn_jukait.jpg

Esu dailininkė. Įdomiausias žanras – portretai iš natūros. Bet retkarčiais kyla poreikis tuos „portretus“ užrašyti žodžiais.


„Mentė. Pernelyg išsišovusi toji mano mentė. Tamsiai raudonas marškinių šilkas vis labiau dyla, vis labiau blizga jos zulinamas.

Zulinti. Zulinu ir zulinu dilde tvorelės raganei virbus. Jie nereikalingi. Raganė džiūva. Ją stelbia jazminas. Kvapnus! Ties kiekvienu namu čia kvepia jazmino krūmas.

Bet toji mentė. Taip norėtųsi ją pasikasyti. Bent stipriai brūkštelėti pirštais, įspausti suskilusius nagus, galų gale pradurti tą nuzulintą ankstyvo bijūno spalvos audinį.

O dar reikia kažkuo susegti žilų plaukų sruogas. Sulipusias nuo prakaito, įkyriai lendančias į akis. Akys. Du taškai už stiklų. Taškai, geliantys taškai.

Skauda juos, skauda viršugalvį, nes per žema durų stakta. Stukteli į ją galva, trukteli į kurį nors šoną dulkių prisigėrusią užuolaidą ir išsvirduliuoji pro duris.

O tą užuolaidą aš pati nunėriau. Prieš trisdešimt metų. Anksčiau ją balinau, krakmolijau, skalbiau. Dabar jau tiek ištempta. Metų. Be užuolaidų skalbimo. Dulkėtų metų.
Pirštai. Krumpliai raudoni, ne, rudi, jau spėję įdegti, ir jų raukšlės pajuodusios. Kaip kasdienis švarkelis, kaip nuo prakaito pageltusi marškinių apykaklė.

Išeiti iš kiemo. Įsitverti metalinio strypo, laikančio vartelius.

Tiesa, dviratis. Eisiu pati. Nueisiu. Ką čia, krautuvė kitoje gatvės pusėje. Turiu nueiti, privalau nueiti. Dėl žvynų. Žinoma, dėl bambalio, bet ir žvynų, blizgančių, dukros megztiniui.

O! Ta krautuvė. Tos dešros. Rausva dešra, dešra septynių centimetrų skersmens. Dar viena kokių dešimties. Ir daug dešrelių. Tada sūrių, dešrinių sūrių, supjaustytų ir suvyniotų mažais gabaliukais, po porą šimtų gramų. Juodu flomasteriu prirašyta pavadinimų, kainų, net punktyrais, kaip banke.

Berniukas sėdi už prekystalio, už zvimbiančių musių ir sausainių dėžių. Žaidžia telefonu. Laukia mamos, susiruošusios mane aptarnauti.“

– Jūsų alus ir žvyneliai. Šįryt atvežė. Ką su jais darysit?

– Siuvinėsiu.

„Dieve, kad žinotute, kaip skauda ranką, ypač tą, kur išsišovusi mentė, bet reikia tverti. Noriu dukrai megztinį papuošti. Prieš Kalėdas anūko gimtadienis. Dukra irgi kenčia, todėl turi gražiai atrodyti.“

– Žiūrėki, mama pasidarė naują šukuoseną!

– Aha, Rokai.

„Mama nusikirpo. Pagaliau be tų savo sumautų kirpčiukų, primenančių arklį. Ir plaukus nusidažė šviesiai rusva spalva. Ilgi plaukai, na, truputį žemiau pečių. Na, jei būtų kirpčiukai, būtų tikras arklys. Cha! Matau, džiaugiasi, tavo mama, Rokai, džiaugiasi. Jos balsas girgžda. Na, nauja šukuosena, o balsas tebegirgžda. Tik šypsena nauja.“

Tėvo akys blizga. Purvinais pirštais nubraukia lūpų kampučiuose susitvenkusias seiles.

– Rokai, ateis svečių.

„Mamos šukuosena nauja. Tavo gimtadieniui. Ne, ne tavo. Taigi blizga jos akys. Ir jos megztinis blizga. Juodas, išsiuvinėtas sidabriniais žvyneliais. Lyg ir kažin koks drakonas pavaizduotas. Tik ta moteris, ta mama, mamos mama gali siuvinėti drakonus. Kam kitam tokie dalykai ateitų į galvą.“

– Su, Rokai. Tau šešeri. Ar septyneri?

„Rokai, tavo gimtadienis žiemą. Sniegas girgžda švelniau už mamos balsą. Nors tau, matyt, atvirkščiai. Visada vaikui mamos balsas švelnus.

Ryt aš pats visą kiemą nukasiu. Tavo tėvas tau žada. Šį vakarą svečių žadėjo ateiti. Vaikų, žinoma, nebus, užteks tavęs vieno. Matau, tavo akių taškeliai blizga. Visai kaip močiutės. Du šviesūs rusvi taškeliai. Ir rusvi plaukų dygliukai. Ta mama ir tave apkirpo. Žirklėmis. Ček, ček. Aš jas išmesiu, tas žirkles, jos tokios sunkios, vos galima pirštais praskėsti. Vos juda. Lyg būtų ne plaukams kirpti, o karpyti krūmams. Gyvatvorė. Pavasarį ją iškirsiu, išrausiu visas gudobelių šaknis. Ir sandėliuką griausiu, mesiu lauk visas tas sutrūnijusias antklodes, dėmėtus čiužinius, tepaluotus skudurus.
Mamos megztinio žvyneliai blizga ir akys mano blizga.“

– Rokai, tu jau didelis, – pritupia Sandra. – Su gimtadieniu!

„Taip, Sandra. Kaimynė. Irgi apsikirpusi. Ir dar kaip! Rusvi plaukai užkišti už ausų, o ausys gražios, švelnios, rausvutės. Traukia pyragą, pati iškepė. Ji visuomet ką nors iškepa, pati. Ir moka pasiūlyti. O mama nemoka. Ir nieko neiškepė. Kaip visada. Abejoju, ar bent ką nupirko. Sėdi, drakono žvynai ant megztinio blizga.“

– Rokai, atpjauti pyrago?

„Rokas linksi galvą. Jis visuomet alkanas, visuomet visko nori. Griebia virpančiom rankelėm. O panagės juodos! Galėjo ir juos mama nukirpti. Bet kaip visad rankos, matyt, drebėjo. Tebedreba ir dabar. Galiu tai sakyti nė nežiūrėjęs.“

– Ačiū, ačiū, labai didelis gabalas, bet iš karto matau, kad skanus.

„Na, štai kaimynė moka siūlyti. Keista, kad žmona žiūri nepatenkinta. Tegu ir pati valgo. Bet ne. Purto galvą. O pyragas iš tiesų skanus, kažko į jį pridėta. Kažkokių vaisių, nesvarbu kokių. Juos mielai išspjaučiau net nekramtęs, nes man tie vaisiai šlykštūs. Tamsiai rudame pyrage. Viskas – vienas spjaudalas: ar bruknės, ar spanguolės, ar razinos. Kriaušės, obuoliai. Bet kramtau ir ryju, kramtau ir ryju. O kaimynė spokso šiltu žvilgsniu, atsirėmusi į šiltą krosnį. O ties krosnimi džiūsta Roko pėdkelnės: raudonos, rausvos, gelsvos. Mergaitiškų spalvų. Irgi Sandrutė atnešė. Užuot kepusi pyragą, galėjo atsivesti dukterį. Rokas bent būtų pažaidęs.“

– Ar dar gabaliuką?

– Žinoma.

„Žinoma, dar. Jis šiltas, nors jo vidurys tevertas spjaudalo. Bet kaimynė taip gražiai siūlo. Roko mama nepasiūlo nieko. Gal ir vėl nepasiruošė. Ji tik sėdi ir žiūri. Megztinio žvynai blizga. Tokia šalta žuvies spalva. Cha, kaip kuojos. O gal ešerio. Na, tokios, kurią sunku skusti, kurią skutant jie tykšta, laksto į visas puses, aplimpa kriauklę, sienas, peilius, indus. Ir gramdyk juos paskui. Net mano sutaisytą komodą aplimpa. Šlykštūs žvynai. Kodėl aš visuomet turiu tas žuvis skusti, darinėti, lupti jų vidurius? Tiesa, dabar mielai išlupčiau vidurius tam kaimynės pyragui.“

– Rokai, gal dar gabaliuką? – kaimynė pritūpia, pjauna.

– Rokai, išeik.

„Vėl žmona. Kam ji taip. Žmona. Moterys iš „ž“ raidės pačios paskutinės abėcėlėje. Su paukščiuku. Kad dingtų. Išskristų. Žvynuotas paukštis ta žmona.“

– Mama, ar neturi saldainių, dviejų?

– Ko, kokių?

– Dovanos. Padovanok. Ryt aš tau padėsiu, dirbsiu.

„Kaimynės akys blizga, graudinasi. Žmona – ne. Nesigraudina. Jos rankos tirta, keliai virpa. Kaip žuvies uodega ir pelekai.“

– Rokai, aš turiu, imk, – saldus kaimynės balsas įbruka saldainių.

„Žmonos pelekai plaka dar stipriau. Oras virpa, oras banguoja.

O! Durys! Trenksmas!

O! Svečiai! Net dviese!“

– Sėskitės, prie komodos. Matote tą komodą? Pats atnaujinau, nugramdžiau dažus, nulakavau. Trys stalčiai, žiūrėkit, kaip viską tvarkingai sudėjau: viename šaukštai, šakutės ir visa kita, kitame – grąžtai, izoliacija ir visa kita, trečiame sąskaitos, popieriai. Aš daug turiu popierių.

– Na, Rokai, su! – ištiesia rankas.

„Roko akys blizga. Žinau, jis laukia dovanų. Dovanų. Gal ištempti juos į priemenę, kol dar neprisėdo, ir ką nors įgrūsti, kad ir kaimynės atneštas pėdkelnes, šį kartą bent jau pilkas. Bet Rokas pats išėjo į priemenę. Bilda. Matyt, kažko ieško.“

– Tortas! Ei, Rokai, nepatikėsi, mama pirko tortą!

„Tai ne vaisių pyragas, o tikras tortas, šokoladinis, su šviesia šokoladine gile ir dviem ąžuolo lapais.“

– Rokai, tortas. Ir dovana. Mama turi dovaną.

„Aš ją įteiksiu. Nes tavo mamos riešai virpa, keliai virpa. Ji nieko nesugebės paduoti. Tinkamai paduoti, kaip dera gimtadienio proga. Ne, paprašysiu, kad marškinius įteiktų kaimynė, svečias visgi. Ji ir pašnekėti mokės.“

– Rokai, čia tau. Žiūrėk, kaip mama gražiai išrinko. Balti, standžia apykakle ir rankogaliais, iškrakmolyti. Kaip tik darželio pabaigtuvėms. O rudenį galėsi eiti į pirmą klasę, – kaimynei sekasi kalbėti, Sandrutei sekasi.

„Mamos žingsniai. Ko ji? Durys trinkt! Ne, ne trinkt. Jos net neužsidarė, vos prisivėrė. Oro gūsis trinkt per veidą! Iš lauko atplūstantys šalti oro gūsiai.“

– Mama! Mama! Mama! Mama… –­ Roko klyksmas.

– Rokas sprunka, tik su megztuku! –­ kaimynės šūksnis.

„Rokas muistosi. Siauri smulkūs petukai raitosi prispausti mano delnų. Nespurdėk, Rokai. Nuvalysiu žemyn nuvingiavusias ašarų juosteles.“

– Tu jai skambink, tučtuojau jai skambink, – pamirštoji svečių pora ištiesia telefoną.

„Taip, skambinti. Rokas išsprūsta laukan. Ir vėl girdžiu tą jo „Mama, mama, mama“... Dabar kaimynė apglėbia mano pečius, jaučiu, kaip rusva plaukų sruoga liečia mano skruostą. Išsinerčiau, bet negaliu.

Nelanksčiais pirštais spaudinėju mygtukus, bet nesugebu nuspausti žalio.“

– Ji grįš. Pasikarščiuos ir grįš, – kaimynės pirštai perbraukia mano sprandą.

„Taip, ji grįš. Juk visi gimtadieniai tokie patys. Na va, skambutis. Jos, Roko mamos. Visada pirma skambina. Netiki, kad vysimės, kad ieškosime. Neturi kantrybės.“

Svečių pora pakyla.

– Mes iki parduotuvės. Taip bus geriau.

Linkteliu.

„O kaimynė tyliai sėdi ant sofos. Kaip gražiai ji atrodo. Tie rusvi šviežiai pakirpti plaukai, rusvi pyrago trupiniai lūpų kampučiuose. Ir pačios megztas megztinis. Roko mama taip nemoka.

Kiek galima krūpčioti nuo to durų trankymo ir šalčio?! Bet Rokas!“

– Rokai!

Kūkčioja ties varteliais.

„Apkabinti. Įnešti. Trinti sustirusias auseles. Sakyti, kad mama pareis. Parplauks apsvaigusi iš savo motinos, virpindama orą apšerkšnijusiais savo megztinio žvynais. Tada raudonas ledines rankas glaus prie krosnies, o išpurtusį savo skruostą glaus prie tavo, Rokai, pakaušio.

O tada ir greitai atšils. Mes abu griausim sandėliuką, sūnau. Mesiu viską: antklodes, dėmėtus čiužinius, skarmalus, kėdes, nuoplaišas, nuolaužas. Tavo triratuką. Pirksiu dviratį. Tau. Ir tada gal ir man išsprūs, kad tai tikra šventė, tas tavo gimimas, Rokai.“

 

Komentarai  

 
#1 pl 2016-01-05 22:15
Kažkaip pranašiškai pataikėt į temą
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai