manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

I.

– Kad gerai suprastumėte kūrinyje slypinčias prasmes, jums prireiks metodo! – paaiškino profesorius P. Bótyras ir, priėjęs prie lentos, ėmė braižyti:

vasil.png

– Kiekvienas literatūros kūrinys, – atsisukęs veidu į auditorija tęsė profesorius, – yra savitas pasaulis, unikali sistema, ir reikalauja rasti tinkamiausią mokslinę prieitį. Galite įsivaizduoti, jog kūrinys yra patiekalas, o jūs – rafinuoti virtuvės etiketo puoselėtojai – sumaniai pasirenkate įrankius juo gardžiuotis.

Studentai stebėjo, kaip profesorius, keletą kartų sučepsėjęs lūpomis, godžiai pasikasė žandą. Tada, ranka pasirėmęs į stalą, dėstė toliau:

– Tai, kas, pavyzdžiui, tinkama Orhano Pamuko kūrybos analizei, nebūtinai tiks Hertos Müller tekstams, ir atvirkščiai. Nedovanotina, kai mokslininkas pokolonializmo idėjas neapdairiai taiko posovietinių šalių literatūros studijoms, ar Pierre’o Bourdieu sociologinius postulatus mechaniškai, lyg niekur nieko perkelia mūsų literatūros lauko analizei. Lankstumas ir atsakomybė – įsidėmėkite šiuos du žodžius! Teorijas rinktis ir taikyti dera lanksčiai, tačiau atsakingai. Teorijos –­ tai jūsų vaikai, juos reikia sūpuoti, glostyti, stebėti, kaip auga... Kolegos, net jeigu jūs rinktumėtės lengvesnį kelią – mokslininko kelias, šiaip ar taip, – sunkus, net jeigu jūs...

– Klausyk, gal nueikime po paskaitos sukirsti po picą, ką manai? – Kristijonas tyliai pasiteiravo Vacio (jiedu šioje grupėje buvo vieninteliai vyrai filologai ir mėgo picas).

– Manau būtų kūl, seni. Metodais sotūs nebūsim. Į Fokusą?

– Galim. Kaip tik turiu kuponų dar nuo praėjusio sykio. Toms su šonine žiauri akcija.

Dyl.

Pasibaigus paskaitai profesorius ilgai nerado auditorijos rakto – kažkas iš studenčių nutarė pasišaipyti ir įmetė jį į šiukšliadėžę. Niekas, išskyrus visiems įtikti mėginančią Liliją, nemėgo šio nukvakusio ir savo amžių atgyvenusio dėstytojo (vivat profesores!). Lilija buvo gana naivi, bet protinga, taigi raktus po kelių minučių surado ir taip užsitikrino puikų egzamino balą.

Picerijoje buvo tvanku, o iš virtuvės tvoskė žuviene. Kepėja pašovė kelias picas (ar kepėjos skaičiuoja laiką picomis?) ir nusišluostė pirštus į nosį. Lankytojų šnekas kartkartėmis pertraukdavo Ellie Goulding vokalas, įkyriai klausiantis: kiek ilgai aš tave mylėsiu? (Ir netrukus atsakantis: tol, kol žvaigždės virš tavęs, ar ilgiau, jei tik pajėgsiu...)

– Tai vėl skiriatės su Monika? – pasiteiravo Vacys Kristijono.

– Viskas ne taip paprasta, pats žinai...

– Žinau, seni...

– Nebuvome susitikę jau porą savaičių. Pasiūliau bend­rauti laiškais. Žinai, kalbėtis retai kada pavyksta normaliai, konstruktyviai. Laiškai – gana neblogas būdas viską apmąstyti, išsiaiškinti...

– Tai apie ką rašotės?

– Dabar, pavyzdžiui, ginčijamės dėl seksualumo sampratos, hormonų, traukos ir panašiai.

– ?!

– Man atrodo, kad ji yra per sąžininga man ir tuo pačiu per neutrali, supranti? Na... Moteris privalo manipuliuoti vyru, bent minimaliai. Kai visiškai dingsta flirtas, koketavimas, pasidaro kažkaip nyku. Atrodo, kad esi nebe su antrąja puse, kurios geidi, o tiesiog su gera drauge – žiūrite filmus, gaminate maistą, dalijatės knygų ištraukomis... Ir nieko daugiau.

– Nieko daugiau?

– Na, bendras gyvenimas be aistros. Įskaitant seksą – likę tik mechaniški judesiai, kažkokia, sakykim, kūniška saviapgaulė.

– Bet juk anksčiau ar vėliau tai nutinka kiekvienai porai? Susiklosto bendra rutina, dingsta romantika ir visos tos saldybės.

– Šeimyninė su šonine. Skanaus! – į grupiokų pašnekesį įsibrauna padavėja.

– …skanaus, bičiuli, – vyrai puola doroti šeimyninę.

II.

– Manau, tau reikia metodo! Tu privalai išmokti analizuoti moteris, pirmiau įspėti jų poreikius.

– Metodo?! Tu gal visai nukvakai? – nustebęs riktelėjo Kristijonas.

– Nukvanka tik profesoriai, man dar toli. Ir aš visai rimtai. Klausyk...

– Ne, nu tu visai.....

– Įsivaizduok, moterį galėtume traktuoti kaip kūrinį. Kiekviena moteris turi savitą struktūrą, išpažįsta vienokias ar kitokias ženklų sekas.

– Gerbiamas profesoriau, kaip jūs drįstat!?

– Ramiau, nustok vaidinti. Žiūrėk, – Vacys išsitraukia rašiklį ir ima piešti ant servetėlės:

vas2.png

– Kur anksčiau slėpei dailininko talentą?

– Forma nesvarbu. Tiksliau – svarbu, bet čia tik pavyzdys. Žodžiu, ką aš noriu pasakyti...

– Ką tu nori pasakyti?

– Kiekviena moteris yra unikali figūra – turi skirtingas proporcijas, kūno dalių išslinkimus, savitą judesių amplitudę, – akimis Vacys godžiai nužvelgia baro lankytojas. Pamatęs buvusiąją kiek sutrinka.

– Skirtingos moterys naudoja savo formą skirtingai. Na, jeigu dabar paprašytume visų čia esančių moterų padaryti pritūpimą, manai tai būtų tas pats pritūpimas?

– Matyt, pirminė pritūpimo idėja, bičiuli...

– O jeigu, įsivaizduok, paprašytume visas tris kartus suploti delnais ir tuomet sudėti lūpas švilpuku?

Arba primerkti vieną akį, suspragsėti kojų pirštais, pasikedenti plaukus, pakutenti paausį... Netgi į lovą, įsivaizduok, visos jos įlipa skirtingai: vienos palengva įšliaužia, kitos įšoka kaip varlės.

– Prašyčiau prie esmės!

– Palyginkime: kiekvienas kūrinys turi autorių, redaktorių, leidėją, skaitytojus, kritikus – jeigu neturi, tai koks ten kūrinys... Kiekviena moteris bent kartą gyvenime yra turėjusi vyrą – jeigu neturėjusi, tai...

– Prašyčiau!!!

– Vyras yra tikrasis moters tyrinėtojas. Jis ją skaito, giria, kritikuoja, išleidžia į...

– Oho. Tai bent išmonė.

– ...netgi redaguoja – juk būnant poroje vyksta abipusis redakcijos procesas!

– Klausyk, gal verčiau paimkime dar po vieną?

– Kantrybės, žmogau!.. Taigi, kad pajustume konkrečios moters estetiką, mums reikia dvasinės pajautos, o kad ją dar geriau suprastume – metodo.

– Pvz.?

– Na, pavyzdžiui, jeigu kalbėtume iš aksiologinės perspektyvos, aptartumėme svarbiausias moters vertes ir vertybes. Komparatyvistika, kurią jau buvome pradėję naudoti, leistų palyginti įvairios kilmės, gymio, charakterio, stiliaus moteris. Fenomenologija padėtų pažinti moters sąmonėje slypinčias visų reiškinių esmes. Tiesa, semiotinė analizė, manau, čia netiktų, nes moteris – ne kvadratas!

Vualia!..

– Šiaip ar taip, moteris, kurią pasirenki, – vadinamoji gyvenimo moteris, – idealiu atveju kitiems tampa uždaru tekstu, o tau – potraukių subjektu, lemiančiu potraukių proveržį.

– Konceptualu.

– Būti su moterimis be metodo – tai bemaž tas pat, kaip rašyti recenzijas, neišmanant literatūros. Pagauni?

– Et, dar negavau honoraro už profesoriaus Polio Bótyro monografijos „Įvadas į metodą“ recenziją, nebeturiu už ką...

– Būti su moterimis be metodo – tai nedovanotinas savęs ir jų apgaudinėjimas, kančių kančia, farsų farsas!

– Klausyk, gal vis dėlto aš jau...

– Pasirinkti tinkamą metodą unikaliai moteriai – tai pagrindų pagrindas, tai – aksioma!