Ramūnas Čičelis. Kontrolės ribos

Smuiko garsas senoviniame dvare. Čerėjos atsiminimai. Švytėjimas tęsiasi ir kerta sienas. Oro kvėptelėjimas priverčia gyventi. Ne žūti, ne mirti, o nueiti prie upės. Vienatvėje garsas aitrus. Graužia akis. Uodžiu naują buvimą. Jis lengvas ir perskrodžiantis mano žvilgsnį.
Girdžiu balsus iš senovės, jie neleidžia miegoti. Stebi kiekvieną mano judesį. Net krustelėjimą, ir verčia būdrauti. Nemigos naktys. Rytas jau nežada apvalios ir raudonos saulės. Vakare dangus buvo žydras. Jokio vėjo. Niekas nedrumstė galvojimo. Tik jis ne mano, primestas. Kažkas žiūri į elektros lemputę. Geltona saulė žada duris, bet iki jų dar toli. Espresso – vienas po kito. Amerikietiškąją svajonę žadantis limonadas. Vaikystėje klausiau daug muzikos. Man sakė, kad dėl to girdžiu melodijas. Dabar melodija viena. Nežinia, iš kur ji sklinda. Balsas – ir švelnus, ir įsakantis. Mano kojos vaikšto savaime. Rankų pirštai sustingę. Nykštys kyla į viršų.
Bijau praustis. Ar Jūs mėgstate seksą? Ar Jūs domitės muzika? Ar Jums patinka kinas? Viskas ir nieko. Absoliutus žinojimas. Vakar prašiau – šiandien gavau. Laisvė. Neturiu, kur jos dėti. Kaip nuplauti gimtąją nuodėmę?
Guliu lovoje ir žiūriu į lubas. Šviesa jau nedega. Diena baigėsi. Man jokio skirtumo. Apatija. Išėjau degtukų dėžutės. Gavau raštelį. Šiandien mano užduotis aiški. Susitikti su vienu žmogumi. Tik vienu – kad praryčiau raštelį. Kažkur giliai viduje mes iš tiesų nieko nežinome. Kažkas žino už mus. Tas žmogus, perdavęs man raštelį, veža į laukus. Sėdžiu prie tvenkinio. Skambinu kiekvienam draugui. Nėra draugų.
Visus pardaviau už raštelį. Ten buvo skaičiai. Dvidešimt šeši, aštuoniolika, trylika, dvylika, dešimt, devyni, spetyni, šeši, penki, keturi, trys, du, vienas ir nulis. Gimiau ir miriau tuo pat metu. Kontrolė baigsis – esu sau ir dėl savęs. Piktojo pyktis manyje kaupiasi. Neišleidžiu, laikau. Kažkas jį sukvėpuoja, sugeria, išliečia iki paskutinio mano odos gabalėlio. Esu geras mokinys. Mokausi iš to, kas žino paslaptį. Kaip patekti ant kalno, kur aukojama? Viskas apsiverčia – pirklys virsta mokiniu, aš virstu pirkliu. Perku už tris skatikus. Liekame dviese: aš ir tas, kurį reikia nužudyti. Savyje. Velnią. Durys į švytėjimą – aš esu ir būsiu.

 

Kristina Norvilaitė. „Berniukas laukia įkvėpimo“, linoraižinys, 90 x 60, 2015
Kristina Norvilaitė. „Berniukas laukia įkvėpimo“, linoraižinys, 90 x 60, 2015

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai