Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Philip Jenkins. Antroji Jeruzalė

Nuotrauka iš Bayloro universiteto archyvo
Nuotrauka iš Bayloro universiteto archyvo

Lalibela, esanti Etiopijoje, turėtų rim­tai pretenduoti į aukščiausias nuostabiausių krikščionybės istorijoje meno ir architektūros objektų sąrašų vietas. Įsivaizduokit, kad įkopę į kalvą išvystate tai, kas atrodo tarsi žemas iš akmens suręstas būstas, vos vos išsikišęs iš žemės. Priėję arčiau pamatot, kad jį supa kažkas panašaus į platų griovį. Ir tik tuomet suprantat, kad tai, ką matot kyšant iš žemės, iš tiesų yra stogas didžiulės bažnyčios bokšto, kuris yra apie keturiasdešimties pėdų aukščio, tik didžioji jo dalis stūkso gilioje įduboje.

Bažnyčią iš vientiso granito luito per daugelį metų išskobė gausybė darbininkų, naudojusių vien plaktukus ir kaltus. Statinys išlaikė sodrias uolos spalvas, kurios regimai mainosi skirtingu paros metu kintant apšvietimui.

Lalibeloje yra vienuolika tokių bažnyčių. Tarp jų ir didžiausia monolitinė (vientisos uolos) bažnyčia pasaulyje. Nedaug rastume etiopų, kurie abejotų, kad šiame didingame statybų projekte dalyvavo angelai.

Paslaptinga ir šios vietovės kilmė. Jos pavadinimas sietinas su žymiu karaliumi Gebre Mesqeliu Lalibela, valdžiusiu apie 1200 metus. Teigiama, kad jis norėjęs krikščionims suteikti alternatyvų piligrimystės centrą vietoje Jeruzalės. Ir tikrai Lalibela siekia būti antrąja Jeruzale, atkartodama daugybę įžymių vietovių ir pastatų pavadinimų, tačiau iš tiesų nežinome, kada tiksliai ji atsirado. Kai kurios Lalibelos bažnyčios gali būti pastatytos keletą amžių anksčiau, nei valdė karalius Lalibela.

Kad ir kurio amžiaus būtų ši vietovė, ji daugybę šimtmečių stulbino keliautojus. Kai apie 1520 m. ją aprašė pirmasis europietis, jam sunkiai sekėsi rinkti žodžius. Ne dėl to, kad būtų norėjęs nuslėpti savo entuziazmą, jis suprato, jog niekas nepatikės pasakojimu apie Lalibelos grožį ir didybę. Skaitytojus turėjo priblokšti jau tai, kad ši įstabi krikščioniška vietovė yra Afrikoje!

Lalibela yra viena iš daugelio Etiopijos vietovių su jaudinančio grožio bažnyčiomis ir piligrimų šventovėmis. Savo šventumu ir prestižu Lalibela yra antra po Etiopijos Aksumo, kuriame, kaip teigiama, esanti Sandoros skrynia. Kaip ir kitos panašios vietos, Lalibela buvo žinoma ir mylima daugelį amžių. Etiopai didžiai vertina religines savo valstybės šaknis. Visi didieji centrai – uolose išskobtos bažnyčios, vienuolynai ir stebuklingos vietos – pritraukia masinius piligrimų srautus per svarbiausias metų šventes, pvz., Timketą (Epifaniją).

Šiuolaikiniai mokslininkai stengiasi įveikti ribotą Vakarų Europos perspektyvą, tiek ilgai varžiusią bažnyčios istorijos rašymą, tačiau netgi vadovaudamiesi geriausiais troškimais retai pajėgia perteikti, kokio karšto ir sudėtingo afrikiečių tikėjimo būta tais laikais, europiečių vadinamais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais (ar, tiesą sakant, koks jis yra ir dabar). Kaip dar galima rašyti knygas apie krikščioniškosios architektūros istoriją, neįtraukiant bent keleto puslapių apie Lalibelą? Žiaurią Italijos invaziją į Etiopiją XX a. 4 dešimtmetyje istorikai vaizduoja kaip dar vieną fašistinio brutalumo pavyzdį, o ne kaip niokojančią kampaniją, nukreiptą prieš vieną krikščionybės centrų, masinėmis Etiopijos vienuolių ir kunigų žudynėmis pasireiškusį antpuolį.

Mokslininkai vis dar yra linkę rašyti taip, tarsi Afrikos krikščionybė būtų kažin kas naujo ir eksperimentinio, o ne senosios tikrovės tąsa. Kai kurios naujesnės Afrikos bažnyčios labai stengiasi sugriauti šį įsigalėjusį mitą. Vienu esminių šiuolaikinės Afrikos bažnyčios istorijos momentų pasitelkiama Etiopijos pergalė 1896 m. prieš Italijos interventų pajėgas Advos mūšyje. Tai retas pavyzdys, kai pavyko atremti iš pažiūros nesulaikomą Europos viršenybės ekspansiją. Būtent nuo to momento juodaodžių bažnyčios pietinėje Afrikoje ėmė vadintis etiopiškomis, siekdamos pabrėžti, kad krikščionybę jos priima kaip afrikietišką reiškinį, nevaržomą Europoje suformuotų normų.

Etiopiškoji krikščionybė svarbi ir šiandien. Ir ne vien dėl savo istorijos. Etiopijoje gimstamumas yra vienas didžiausių pasaulyje. Jos gyventojų pagausėjo nuo 33 mln. 1975 m. iki 85 mln. šiandien. O iki 2050 m. jų gali pagausėti iki 180 milijonų. Šiandien Etiopijoje yra 50 mln. krikščionių. Iki 2050 m. galbūt bus 100 milijonų. Šitaip Etiopija taptų vienos gausiausių pasaulio krikščionių bendruomenės tėvyne. Šie tikintieji vis labiau migruoja po pasaulį, ypač į Europą ir JAV. Užuot virtę nereikšminga istorine mažuma, Lalibelos įpėdiniai taps svarbia pasaulio krikščionijos dalimi.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

„The Christian Century“, 2009-08-11

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai