Hektoras Vitkus. Apie Holokausto atminimą ir empatijos ribas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Holokausto atminimo tendencijų šian­dienėje lietuvių visuomenėje suvokimas stokotų išsamumo, jei nekeltume klausimo apie empatijos Holokausto patirčiai galimybes. Kaip žinia, Holokausto atminimu paprastai nurodoma ne tik faktinių žinių ir prisiminimų apie Holokaustą visuma, bet ir tam tikros oficialios atminimo kultūros formos bei ritualai, demonstruojantys visuomenės (arba valstybės) santykį su Holokausto patirtimi. O empatijos samprata susijusi su socialinėmis ir moralinėmis visuomenės kompetencijomis (solidarumas, įsijautimas, atjauta), todėl jos reikšmės Holokausto atminimui suvokimas yra gerokai sudėtingesnis.

Tyrinėtojai dažniausiai išskiria politinę, socialinę, kultūrinę, etninę, religinę, psichologinę ir moralinę empatijos formas bei etikas. Todėl Holokausto atminimo ir empatijos paradigmų sąveika gali būti apibrėžta labai įvairiai. Pavyzdžiui, kai kurių tyrinėtojų nuomone, šiandien Lietuvoje laikomasi nuostatos Holokausto atminimą formuoti etninės ir kultūrinės tolerancijos žydų tautinei mažumai pagrindu. Ši pozicija leidžia teigti, kad Holokausto empatijos galimybės Lietuvoje suvokiamos ir kaip tolerancijos Holokausto atminčiai prielaidos. Kaip susiformavo ši empatijos forma?

Dar Nepriklausomybės pradžioje, 1990 m. gegužės 2 d. deklaracijoje Lietuvos vyriausybė atsiribojo nuo antisemitizmo ir visų ksenofobijos apraiškų. Šiame kontekste ypač savalaikis buvo tuomečio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio viešas pareiškimas, kad „Holokaustas yra ne žydų, bet lietuvių problema“, demonstravęs tuometės lietuvių visuomenės pasirengimą solidarizuotis su Holokausto aukomis. Kaip žinia, Holokausto tragedijos atminimo skatinimo ir kovos su antisemitizmu bei kitomis netolerancijos formomis uždavinius Lietuva yra prisiėmusi ir kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narė. Be politinių sprendimų, tolerancijos principų taikymo Holokausto atminčiai gairės Lietuvoje yra įtvirtintos Seimo priimtais teisės aktais dėl Holokausto atminimą palaikančių minėjimų bei simbolių apsaugos ir dėl administracinių priemonių prieš Holokausto (taip pat ir kitų nusikaltimų prieš žmoniškumą) neigimą.

Savo ruožtu lietuvių visuomenės atvirumą Holokausto atminčiai bandoma formuoti valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų inicijuotomis edukacinėmis veiklomis. Pavyzdžiui, 2000 m. pradėta vykdyti valstybinė Holokausto švietimo programa, kurios projektuose dalyvauja visos Lietuvos Respublikos ministerijos ir daugelis visuomeninių organizacijų. Nuo 2002 m. sausio 27 d. (tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena) Lietuvoje įsitvirtino praktika kasmet organizuoti Holokausto atminimo dienos renginius. Tiesa, pas­taruoju metu ši diena Lietuvoje nėra oficialiai minima – ji buvo pakeista dar 1992 m. įvesta Lietuvos žydų genocido atminimo dienos minėjimo rugsėjo 23 d. (Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. data) tradicija.

Stengiantis Holokausto atminimo kultūrai Lietuvoje suteikti naujų formų 2011 m. rugsėjo 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo surengtas viešas Vilniaus geto kalinių vardų skaitymas (visuomeninė akcija „Vardai“). Per 15 valandų trukusį renginį kelios dešim­tys vilniečių ir miesto svečių perskaitė tūkstančius Holokausto aukų vardų. 2012 m. analogiškas renginys vyko ir kituose Lietuvos miestuose, todėl galima teigti, kad iniciatyva jau įgyja nuoseklaus Holokausto atminimo ritualo, priartinančio lietuvių visuomenę prie solidarumo su Holokausto aukomis, taigi ir tolerancijos jų patirčiai stiprinimo, formą.

Ne mažiau svarbu pažymėti, kad 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos vyskupų konferencijoje priimtų nutarimų pagrindu paskelbus „Lietuvos vyskupų laišką Atgailos ir atsiprašymo dienos proga“1 viešajame diskurse buvo padėtas pagrindas supratimui apie dvasinę/moralinę empatiją Holokausto patirčiai. Taigi šiandienė lietuvių visuomenė turi nemažai politinių ir visuomeninių instrumentų įtvirtinti politines/pilietines ir religinės/dvasinės tolerancijos Holokausto atminčiai nuostatas.

Tačiau, išvardijus įgyvendintus pozityvius sprendimus, tenka atskleisti ir probleminius aspektus. Šiuo atveju būtina pastebėti, jog viešuose ir akademiniuose svarstymuose apie Holokausto atminimo svarbą Lietuvai taip ir neprabilta apie psichologines ir moralines lietuvių visuomenės empatijos Holokausto patirčiai, kuri neabejotinai yra šiuolaikinės europietiškos atminimo kultūros komponentas, prielaidas. Iš esmės nėra diskutuojama, kokios moralinės nuostatos ir psichologiniai mechanizmai sąlygoja lietuvių visuomenės pasirengimą į savo kolektyvinės istorinės tapatybės struktūrą įsileisti Holokausto patirtį. Dažniausiai apsiribojama teiginiu, kad dėl Holokausto, kaip istorijos fakto, lietuvių visuomenėje nebesiginčijama, nors ir pripažįstama, kad įsisąmoninant Holokaustą esama tam tikrų komplikacijų, nulemtų lietuvių martirologinės (Gulago, pokarinių laisvės kovų) paradigmos.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje kol kas skeptiškai vertinama aplinkybė, kad psichologinės ir moralinės empatijos, t. y. iš vidaus kylančios pagarbos arba tiesiog elementaraus pakantumo Holokausto atminčiai, kaip kitokiai istorinei traumai, neįmanoma iš(si)ugdyti institucionalizuotomis priemonėmis. Kaip rodo Vakarų šalių patirtis, tokios empatijos poreikis kyla iš pilietiškai brandžios visuomenės, kurioje Holokaustas yra vertinamas kaip bendra istorinė trauma ir bendros istorijos dalis. Ir atvirkščiai – nacionalizmo ideologijos ir tautinės istorinės atminties projekcijų suvienytose visuomenėse pakantumas Holokausto patirčiai gali būti labai ribotas ir komplikuotas. Tai ypač būdinga posovietinėms šalims.

Savo ruožtu psichologinė ir moralinė empatija Holokausto atminčiai negali būti nuleista iš viršaus arba suformuota kokių nors valstybinių institucijų kaip politinius arba socialinius interesus realizuojantis instrumentas. Jos neįmanoma (iš)mokyti, ją galima tik iš(si)ugdyti nuosekliomis ir kryptingomis pastangomis. Tad šiuo požiūriu Holokausto atminties toleravimo ribos šiandienėje visuomenėje yra ne teorinė, bet etinė problema, kurios neįmanoma išspręsti jokiomis racionalizacijomis. Todėl, mėginant apibrėžti psichologinius ir moralinius empatijos Holokausto atminčiai aspektus, neišvengiamai tenka kelti klausimą, ar lietuvių visuomenė yra pasirengusi Holokausto patirtį priimti kaip savo?

Pirmiausia galima pastebėti, kad šiandienės lietuvių visuomenės toleranciją Holokausto patirčiai tebelemia tos pačios, jau ne kartą konstatuotos, prob­lemos: 1) Holokausto unikalumo įsisąmoninimo problema, 2) Holokausto, kaip gėdos ir kaip negatyvios patirties, grasinančios lietuvių kolektyvinės tapatybės vientisumui, mitas, ir 3) Holokausto, kaip „kolektyvinės katastrofos“, konkuruojančios su lietuvių praeities traumomis, įvaizdis. Neabejotina, kad tokiu galimõs lietuvių istorinės savimonės sąveikos su Holokaustu sampratos atveju derėtų prisiminti prancūzų psichologo ir sociologo Maurice’o Halbwachso į mokslinį diskursą įvestą aksiomą – kolektyvinė atmintis yra ribojama esamos socialinės, kultūrinės ir politinės realybės, todėl žmonės praeities įvykius vertina pagal įsivaizduojamas istorijos sąsajas su gyvenamo laiko aktualijomis ir problemomis. Mano nuomone, pastarajam dėsningumui nestinga aktualumo ir šiomis dienomis, kai Holokausto atminimas iš dalies tapo kultūrinės kasdienybės (konferencijos, seminarai, minėjimai, atminimo vietų ženklinimas, meninės iniciatyvos) dalimi. Danielio Levy ir Natano Sznaiderio teigimu, tokia situacija sudaro prielaidas atsirasti „kasdienio Holokausto“ efektui, kurio veikiami žmonės nebenori įsigilinti, įsijausti į Holokausto patirtį, bet siekia rinktis iš emociškai patrauklesnių arba kitaip imponuojančių Holokausto versijų.

Šios kontroversijos Holokausto atminimo ir empatijos paradigmų santykio klausimą verčia aptarti netradiciniu požiūriu. Lietuvos ir užsienio mokslininkų pateiktų Holokausto atminimo ir tolerancijos sampratos interpretacijų įvairovė provokuoja apsvarstyti šiandienos Lietuvoje egzistuojančias Holokausto įsisąmoninimo problemas. Kaip svarbiausias reikėtų nurodyti visuomenės santykį su Holokausto patirtimi apsunkinančias trauminės atminties adiaforizavimo(si) (angl. adiaphorisation, Zygmunto Baumano terminas) tendencijas, inspiruojamas nuostatos Holokaustą vertinti ne tik kaip nemalonią Antrojo pasaulinio karo ir nacių okupacijos Lietuvoje istorijos detalę, bet ir kaip dabartinės lietuvių istorinės tapatybės vientisumui trukdančią aplinkybę. Tai svarstydami daugelis lietuvių atminties problemas tyrinėjančių mokslininkų konstatuoja, kad Holokaustas lietuvių kolektyvinėje atmintyje neegzistuoja2. Jį nustelbė „savo genocido“ paieškos, Gulagas, pokario Laisvės kovų ir išsivadavimo iš SSRS vaizdiniai, todėl iki lietuvių istorinės sąmonės prasiskverbia tik pavieniai Holokausto patirties fragmentai. Tai lemia, kad didžioji lietuvių visuomenės dalis nėra linkusi įsijausti į nemalonias asociacijas keliančią Holokausto patirtį ir renkasi emociškai patrauklesnes, herojiniais siužetais paremtas, Antrojo pasaulinio karo eigos Lietuvoje interpretacijas, pvz., Birželio sukilimą (atmetant jo sąsajas su žydų žudynių pradžia Lietuvoje), Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą (atmetant jos aplinkoje suformuotus vadinamuosius „Žydų padėties nuostatus“) ir žydų gelbėjimą (nenorint priimti fakto, kad buvo ne tik gelbėtojų, bet ir nusikaltėlių bei pasyvių nusikaltimo stebėtojų).

Toks pasirinkimas gali būti lemtingas, nes atsiribojimas nuo viso Holokausto patirties spektro skatina rinktis viešojo ir neviešojo bendravimo terpėse sklaidančias ideologemas ir stereotipus. Nieko stebėtina, kad dažnas žmogus Lietuvoje savęs vis dar mėgina klausti, ar vis didesnio dėmesio sulaukiančios Holokausto įsisąmoninimo ir atminimo įamžinimo iniciatyvos nėra naujas bandymas primesti savo istorinės traumos versiją, t. y. vietoje sovietinio pateikti „vakarietišką“ atminties pakaitalą (nemažos internetinių komentarų dalies turinys leidžia spėti, kad mąstoma būtent tokiu būdu)? Gal ši ypatybė leistų geriau suvokti, kodėl šiandienos lietuvių visuomenėje vis dar gyvas įsitikinimas, kad Holokaustas – tai žydų, bet ne lietuvių atminties problema ir kad Holokausto atminimas – tai žydų mėginimas politiškai panaudoti savo istorinę traumą? Tokią tendenciją patvirtina dalyje lietuvių visuomenės kilusios diskusijos ne tik dėl 2011 m. Seimo priimto „Geros valios kompensacijos“ įstatymo, bet ir dėl 2012 m. pasirodžiusio Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ (siūlyta jį pasmerkti kaip Holokausto industrijos atvejį). Šie pavyzdžiai leistų daryti prielaidą, kad Holokausto atminimo tendencijos didžiojoje lietuvių visuomenės dalyje dar nėra išsprendusios dilemos, trukdančios empatizuotis Holokausto patirties atžvilgiu ir priimti ją kaip lietuvių atminties vietą.

1http://www.lcn.lt/b_dokumentai/Lietuvos_vyskupu_rastai/LVK-l_atgailos-ir-atsiprasymo2000.html.
2 Egidijus Aleksandravičius. „Apie atminties archeologiją, kančių kultūrą ir Holokausto prisiminimus“. Praeitis, istorija ir istorikai. –­ V., 2000.

Parengta pagal paskaitą „Holokaustas kaip lietuvių atminties dilema: istoriko požiūris“, skaitytą 2015 m. gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memoriale

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai