Tautvydas Bajarkevičius. Planeta ir pasaulis

Eglės Mikalajūnės nuotrauka
Eglės Mikalajūnės nuotrauka

 

„Kosmoso skaitymai“ kavinėje „Planeta“

Kai perskaičiau apie menotyrininkės, menininkės ir poetės Laimos Kreivytės inicijuotus „Kosmoso skaitymus“, vyksiančius gruodžio 3 d. „Skalvijos“ kino teatro kavinėje „Planeta“, atmintyje išryškėjo pirmieji asmeniniai literatūros ir kosmoso sąlyčio taškai. Teko sau nuoširdžiai pripažinti, kad fantastikos žanras kažkodėl manęs niekada itin netraukė ir jo knygų stygius mano lentynose tiesiog rėžia kažko jose pasigendančią akį. Tačiau esama išimčių. Pirmiausia, atmintin grįžo taikios, idiliškos, jaukios ir lyriškos Ray’aus Bradbury’o „Marso kronikų“ prerijos, kurias paauglystėje įsivaizduodavau kaip Neringos kopų smėlynus, čia aprašomomis popietėmis blausiai švytinčius oranžinio šilko spalva. Tada, žinoma, Kurtas Vonnegutas. Tačiau kur kas labiau kaip žanro parazitas, virtuoziškai pasitelkiantis fantastinę vaizduotę kaip erdvę tik jam vienam būdingam egzistenciniam skepsiui išskleisti: štai „Titano sirenose“ iš chrono sinklastinės infandibulos žemiečių minioms tam tikru laiku vis apsireiškia mįslingasis Malačis Konstantas su šunimi Kazoku; o pag­rindinis romano herojus klaustuku pažymėtu kombinezonu klajoja po abejingą ir šaltą visatą, nuolat jam užduodančią klausimus. Taip pat prisiminiau fantastikai skirtą, iš kelių kūrinių sudarytą knygą „Drąsiųjų kelių“ serijoje. Franciso Carsaco romane „Ateiviai iš niekur“ ryškiausią įspūdį paliko ateivės portretas įprastoje žemiškoje aplinkoje, jos keturi ilgi pirštai ir neįgudę judesiai valgant peiliu ir šakute, išduodantys jos atėjūnišką kilmę. Taip pat kosminio multikultūralizmo apraiškos: pradedant tuo, kad kosmoso platybėmis keliauja bendras žemiečių ir ateivių ekipažas, kuriame tvyro ypatingo pasitikėjimo atmosfera; baigiant olimpiniu šventišku iškilmingu tarpgalaktiniu susirinkimu, į kurį iš visatos kampelių susirenka intelektualūs gyviai – jų įmantriai grakščios fizionomijos bei puošnūs kostiumai autoriaus kruopščiai ir pakiliai aprašomi. Galiausiai, „paminėjimui“ pasirinkau po ranka buvusį Edgaro Alano Poe apsakymą „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“, kuriame aprašoma XIX a. Roterdamo dumplininko aistra, įkvėpta astronomijos ir mechanikos vadovėlio: trumpai tariant, herojus susikonstruoja oro balioną ir juo iškeliauja į atvirą kosmosą. Bet jūs juk žinote E. A. Poe...

Be kita ko, kaip ryškus vaizduotės štrichas šis apsakymas artimas žanro ypatumams, atitariantiems bendresnėms koncepcijoms apie dabarties ateitis ir atei­čių dabartis, kurias aprašė Eglė Rindzevičiūtė šiemetinės šiuolaikinio meno trienalės kontekste. Įdomu, kad iš dabarties perspektyvų žvelgiant į vizionieriškus praeities projektus, šie visada atrodo daliniai ir sąlygojami begalės laikui pavaldžių nežinomųjų. Tačiau būtent juose randame keistų ir kartais ekstravagantiškų laiko antrininkų, potencialių išsipildymo modelių, minties ir jos skleidimosi terpės tarpusavio santykio trajektorijų.

Daugmaž tokius motyvus nešiausi užantyje norėdamas juos berti į bendrą skaitymų aruodą: neabejojau, kad suneštinis kontekstas tikrai bus turtingas, nors, kaip visada, tik dalinai atsiskleisiantis per vieną vakarą ir tuo užtikrinsiantis įvykio unikalumą.

Reikėtų stabtelėti ir prie renginio vietos – „Planetos“ kavinės dabartinio kino teatro „Skalvija“ (kuris, žinia, anksčiau ir vadinosi „Planeta“) patalpose. Kaip kartais šmaikštaujama, „nesu tikras vilnietis”, nors pabaigęs magistro studijas taip ir pasilikau čia gyventi. Tad savo ankstyvuosius ilgesnius apsistojimus Vilniuje sieju su autobuso maršrutu Šeškinė–Lukiškių aikštė. Viename Šeškinės daugiaaukštyje, aštuntame aukšte, gyvena mano teta, pas kurią apsistodavau. O Lukiškių aikštėje įsikūręs Vilniaus šachmatų klubas. Galiu paliudyti, kad stotelės „Planeta“ pavadinimas tuo metu skambėjo tikrai kosmiškai, tuo paryškindamas sostinės, kaip kosminio avangardo, aureolę. Nepaisant to, kad tuo metu gyvenau visai šalia Gagarino (dabar – Vilkaviškio) gatvės tuometiniame Kapsuke. O ir dabar mano mama gyvena Kosmonautų gatvėje ir pro jos virtuvės langą gali matyti pusės Marijampolės namų stogus. Nes vėlgi aštuntajame aukšte... Tai vienas naujausių miesto mikrorajonų: ten, kur dabar stūkso tasai Kosmonautų gatvės daugiaaukštis, prieš daugiau nei dvidešimt metų vykdavo parašiutininkų pratybos. Per vienas iš jų, jau vakarop, su grupele smalsaujančių vaikų sulaukėme išskirtinės ir gyvenime daugiau nepasitaikiusios progos sraigtasparniu praskristi virš savo miesto ir išvysti jį, kaip sakoma, „iš paukščio skrydžio“ perspektyvos.

Tad kalbant apie psichogeografiją ir jos kultūrinį kontekstą, stotelės, o kar­tu –­ ir kavinės „Planeta“ pavadinimo paveldo konotacijos akivaizdžiai kosminės prigimties. Tačiau šios būta dvilypės. Juk sovietmečiu planetą, kaip kažką vientiso ir suvokiamo, nepaisant visų uždangų bei sienų, tikriausiai ir tegalėjai įsivaizduoti anemiškoje kosminėje erdvėje, po kurios gaubtu siaurame pažinumo rate skleidėsi tiršta lokalios kasdienybės vaizdinija ir rutina. Kosminio laiko būta aiškiai kryptingo, tačiau šiam kryptingumui paradoksaliai antrino stagnuojantis tikrovės laikas. Žavu, kad nepakeitusi pavadinimo ir sudarydama kaimynystę kino teatrui „Skalvija“, šių laikų „Planeta“ kartu daug labiau reiškia ir pasaulį: Žemės planeta po kinematografiško dangaus skliautu. Juk išorinis kosmosas pamažu nuo mūsų pasislėpė, tapo mažiau reikšmingas kaip idėja ir sunkiau įžvelgiamas kaip mūsų kasdienybę realiai veikianti sfera, tačiau tikrai niekur nedingo – užtenka apie jį pagalvoti... Kad dar kartą įsitikintum, jog jis kone visais aspektais gerokai prie mūsų priartėjo.

Šis kosmoso kaip tam tikros ideologinės ir psichogeografinės projekcijos matmuo, žinoma, ir tapo vienu ryškiausių skaitymų akcentų. Kamerinės aplinkos palubėse sukosi menininkių kolektyvo „Coolturistės“ videodarbai. Juose pasirodydavo baltais skafandrais it po mėnulį klajojančios menininkių figūros prie kosminio darželio Karoliniškėse ar Juozo Mikėno kosmonautams dedikuotų „Pirmųjų kregždžių“ skulptūros. Taip pat – daugiaaukščiai ir satelitinės antenos. Net dekoratyvusis juostinis magnetofonas ir ciferblatinis laikrodis – dabartinės „Planetos“ interjero akcentai – atrodė labiau nei įprastai retrospektyviai ir visavertiškai integravosi į skaitymų atmosferą. „Daiktas irgi aktorius“, galėjai pamanyti, suteikdamas šios erdvės šeimininkams praeities liudininkų apie to meto įsivaizduojamą ateitį vaidmenį. Tokie akcentai skleidėsi ir renginio iniciatorės L. Kreivytės pasirinktuose tekstuose, kuriuose aidėjo Eduardo Mieželaičio vizionieriški, romantiški, kosmoso pasijų kupini manifestai, karčiai tragikomiškas ir, sakyčiau, dramatiškai herojiškas Žygimanto Kudirkos „Gyvūnėlių logografas“ apie išskridusius ir sugrįžusius, išskridusius ir žuvusius, išskridusius, sugrįžusius, bet neišgyvenusius, turėjusius išskristi, bet neišskridusius į kosmosą gyvūnus. E. Mieželaičiui moderatorės lūpomis kosminę kompaniją visai logiškai palaikė ir žemiškas, neretai netgi šiuolaikiškai archajiškas Sigitas Geda.

Šiame kontekste tarsi turėtų atsidurti ir Aušros Kaziliūnaitės skaityta Stanis­ławo Lemo „Soliario“ ištrauka iš naujo, stilingo knygos leidimo („Kitos knygos“, 2014). Tačiau „Soliario“ vaizdinių, metaforų ir minties choreografijos erdvė, regis, gerokai abstraktesnė, universalesnė, tarsi plūduriuojanti autonomiškoje kapsulėje, pripildytoje tik mokslinės fantastikos žanrui – ypač jo nekvestionuojamai klasikai – būdingo išretinto oro. Tokio teksto ekvilibristika virtuoziška kaip kosminiame laive plūduriuojančio astronauto judesiai. Kiekvienas vaizdinys – atskira dėmesio stotelė, o vaizdinių vėrinys – grakštus, kone kristališkos logikos siužetas. S. Lemo romanas ir Andrejaus Tarkovskio filmas neabejotinai prisidėjo ir prie jau aptartos su kosmosu susijusios vaizdinijos, sklandžiusios visuomeninio gyvenimo ore. Tačiau, manau, nesuklysiu teigdamas, kad juose esama kažko šviesmečiais nutolusio nuo žemiško laiko ir jo trimatės erdvės. Tokį atsispiriantį judesį šiame atsipalaidavusios gravitacijos lauke turi atlikti kiekvienas knygos skaitytojas ar filmo žiūrovas.

Visata, be abejo, yra ir žmogiškosios egzistencijos erdvė. Saulė, mėnulis ir jų tolimesni giminaičiai – žvaigždės ir žvaigždynai, jų spiečiai, meteoritai, palydovai, juodosios skylės gali tapti (o ir tampa) egzistencijos mastelių matmenimis tiek tradicinėje, tiek ir šiuolaikinėje poetikoje. Šiai vaizdinijai netrūksta transcendencijos ar metafizikos link vedančių dėmenų, cikliško laiko pėdsakų, nepažinumo, minties polėkio ir begalybės koordinačių. O kartais – ir visai prozaiškų, nors dažniausiai ir mitiniais siužetais apipintų tikrovės atspindžio savybių. „Kosminių skaitymų“ atmosferai netrūko šio ūko, kalbėjusio Aušros Kaziliūnaitės, Tomo Petrulio, Pauliaus Jevsejevo lūpomis. Čia galėjai justi egzistencinį skepsį ir nihilistinį rezervuotumą, išvysti po kosminio dangaus kupolu besisupantį aukso dulkėmis nuklotos lyriškos suasmenintos romantikos lopšį, patirti visatos vaizdiniais sutirštintas tikrovės pasijas.

Būta ir psichodelikos. O kaip be jos? Ten, kur gravitacijos erdvės atitrūksta nuo vienos racionalios ašies ir išsprūsta į persiklojančias paraleliško spekuliatyvumo plokštumas, gali tikėtis visko. Nes realumas čia hiperrealus, metafora dialektiškai svirduliuoja nuo aštraus proveržio kampo iki klampaus save paneigiančio verlibro. Nes vaizdiniai blyksi asociacijomis ir kreivai atsispindi išsisklaidžiusių veidrodžių kontekstais. Nes ritmika liepsninga, jusliška, racionaliai neracionali, intuityviai įžvalgi ir sąmoningai rizomiška. Nes futbolo aikštėje puolėjas gali išeiti vienas prieš vieną su vartininku ir šio epizodo pakartojimo transliacija satelitu gali kristi žemyn iš nenusakomo aukščio – panašiai kaip Deivido Preišegalavičiaus poetiniame montaže. Nes laiptinėse vyksta siužetai, artimi žaibo iškrovoms, kaip Dariaus Jurevičiaus bastūniškose urbanistinėse karštinėse. Nes tu gali įdrėksti vakaro pulsą ir prabilti jo moderatorės balsu (ir akimis!) per mobiliojo telefono ekraną, kuris satelitu transliuoja kažką sutelktai parašyto prieš plauką ar srovę, kaip išskirtiniu Monikos Kalinauskaitės atveju.

Menininkė Aurelija Maknytė trumpai perskaitė kalendorių, pabuvojusį kosmose. Ištardama lietuvišką kiekvieno mėnesio pavadinimą, dienų skaičių ir pademonstruodama jau grįžusio į žemę kalendoriaus nuotrauką –­ faktinį įrodymą. Viena vertus, taip ji užuomina kompensavo dar vienos referencijos stygių – mitologinio kosmoso, kuriame pagal įvairias tradicijas susipina žemiškos būties, buities ir kosminės tvarkos ritmai. Antra vertus, susiedama kosminio ir gamtinio laiko ciklus, ji kartu palydėjo susirinkusią kompaniją į neišvengiamą skaitymų pabaigą.

Panašu, kad kompanija, prisijaukinusi ir taip jaukią kavinės erdvę, spėjo tarpusavyje susiklausyti. Nebuvo justi nei perdėtos patetikos, nei dirbtinės skaitoviškos distancijos. Kitaip tariant, atrodo, pavyko įveikti įprastą kliūtį ir prašnekinti panelę Kamerinio Vakaro Esenciją. Tad pagal geriausias literatūrinio klubo tradicijas, praturtintas kitais ne mažiau intriguojančiais kontekstais, kuriuos čia pamėginau nusakyti, visi išsiskirstė išties turiningai kartu pasibuvę. O tai, sutikite, jau irgi šioks toks kosmosas...

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai