Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Alfredas Guščius. Pasitikintis katrenu

 b_200_346_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-18_nr._3548_irjuspasakysite.jpg

Vacys Reimeris. „...ir jūs pasakysite...“. – V.: „Žuvėdra“, 2015.

 

Naujojo Vacio Reimerio poezijos rinkinio anotacijoje nusakytas žanras ir tematika: „Šioje knygoje daugiau nei du tūkstančiai ketureiliais surimuotų sentencijų... Amžiumi vyriausio Lietuvos poeto (g. 1921 m.) kūrybinėje biografijoje jo vadinamieji katrenai – neretas reiškinys.“ Tikrai: 1999 m. pasirodė V. Reimerio „Katrenai rytui vakarui“, rinkinyje „Pos­mų gervės“ (2011) taip pat nemažai kanoninių poezijos žanrų pavyzdžių – sonetų, trioletų.

Tai, kad poetas ištikimas pamėgtam žanrui, neturėtų stebinti. Įdomu kas kita: kodėl „amžiumi vyriausias“ poetas kūrybinio kelio finaliniam etapui pasirinko ne lyrinę ar epinę, bet vieną iš „mažosios poezijos“ formų? Kodėl jo neišgąsdino ir pati sentencijos definicija, slepianti savyje dozę moralizavimo, aprioriškumo ir šabloniškumo, – ydų, kurios šiam poetui kartais būdavo prikišamos?

Ar nepaisydamas paspęstų žanro kliuvinių V. Reimeris nerizikavo? Taip, rizikavo, nes ne visi katrenai skamba kaip Stradivarijaus smuiko garsai, su kuriais poetas viename iš katrenų palygino pavasarinio upelio čiurlenimą. Tačiau skaitytojo klausai, akiai, širdžiai nieko nesakančių katrenų rinkinyje nedaug, tad šiuo atveju negalėtume taikyti sentencijos apie deguto šaukštą ir statinę medaus, – norėdami „degutiškų ingredientų“ surasime ne vieno poeto knygoje.

Finaliniame kūrybinio kelio etape „mažosios poezijos“ formos V. Reimeris nepabūgo dėl to, kad labiau nei forma pasitikėjo savo talento prigimtimi. Be abejo, ir ilgu amžiumi: per jį sukaupta įvairi ir turininga biografija, kurios „išorinis siužetas“ atskleistas puikioje prozos knygoje (taip pat stambios apimties) „...buvo...“ (2009). Katrenų rinktinę „...ir jūs pasakysite...“ galima skaityti ir interpretuoti kaip antrą V. Reimerio autobiografinės prozos knygos dalį, kurioje prie išorinio gyvenimo siužeto plėtotės pridėtas vidinis, t. y. autoriaus vidinių išgyvenimų, poetinis pasaulis. Sprendžiant iš naujosios knygos pavadinimo, autorius laukia skaitytojų atsakymo, įvertinimo. Provokuoja atsakyti ir įžangos keturių katrenų kreipimasis į skaitytoją: „Labą diena! Malonu...“

Poetas, vertėjas, redaktorius V. Reimeris, pasižymintis ir dailininko bei muzikanto gyslelėmis, manau, taip pat priskirtinas prie „gyvenimą harmonizuojančios valios“ poetų, iš kurių V. Daujotytė į pirmą vietą stato Justiną Marcinkevičių. Tai, kad ir Just. Marcinkevičius gyvenimo saulėleidyje ėmėsi mažųjų poezijos formų, liudija apie poetų skubėjimą pasakyti esmę apie save ir pasaulį. Šią skubą V. Daujotytė knygoje „Justino Marcinkevičiaus žemė / žmogaus šiapus“ (2012) aiškina originaliai: „XXI amžių Justinas Marcinkevičius pasitiko vis dažnėjančiu klausimu: dėl ko visa tai? Ir atsisakydamas atsakyti atsakinėjo mažosiomis poezijos formomis; sąmoningai prislopintu, redukuotu kalbėjimu, kad gyvenimo liktų daug (ir nepasiekiamai gilaus, ir neužmatomai aukšto), o žodžių vis mažiau ir mažiau. Kad didėtų tarpai tarp žodžių, o juos užpildytų kita kalba...“ (p. 10)

Kokie tai tarpai, kokia tai kita kalba? Nesunku atspėti, kad tai maksimalistiniai poe­tų siekiai minimalistine poe­tika at­sakyti į žmogų amžinai kamuojančius klausimus, gyvenimo ir pasaulio paslaptis suglausti į sentenciją, formulę, lygtį... „Aš meną paverčiau filosofija, o filosofiją menu: aš pakeičiau žmonių protus ir daiktų spalvas... Aš apibendrinau visas sistemas vienoje frazėje ir visą egzistenciją vienoje epigramoje“, – gyrėsi O. Wilde’as, 1897 m. atsidūręs Redingo kalėjime. Wilde’as iš tiesų surado nemažai įspūdingų paradoksų, aforizmų, sentencijų, epigramų, betgi žmogiškosios egzistencijos paslaptys –­ lyg iliuzinės M. Maeterlincko „mėlynosios paukštės“. „Aš –­ tartum sakinys, / kur veiksnys ir tarinys – / ne turinys“, –­ rašė vienas ryškiųjų šios stilistinės linkmės pradininkų poetas, žymus saviveiklinio teatro ir trumpametražio kino novatorius Vladislovas Blinstrubas (1939–2005): „Susitaikęs / Su / Priešu / Tapau / Jo / Kopija“; „Gyvenimo / Geismas / Ataušo / Kambary / Susikūriau / Laužą“; „Rytojaus / Dieną / Išgyventi / Mylėdami / Pabandėme / Ir / Vynas / Virto / Vandeniu“.

Tokios ir panašios V. Blinstrubo lakoniško žodžio prošvaistės, manytume, sudomino ir profesionalius poetus Just. Marcinkevičių, Juozą Macevičių, Ramutę Skučaitę, atėjusius į jo knygų „Šviesotamsa“, „Pseudobūtis“ pristatymą-spektaklį 1995 m. gegužę Vilniaus „Vaidilos“ teatre...

V. Reimeris kūrybine pastanga lakonizuoti poetinę formą, o jos turiniu harmonizuoti gyvenimą, lyriškai prie jo prisiglausti ar (auto)ironiškai nusišypsoti, adoruoti gėrį, grožį, manyčiau, patenka į tą pačią lietuviškojo mentaliteto platumą, kaip ir tie prieškariu gimę poetai, nebijantys savo kūryba angažuotis pilietiškai, visuomeniškai. Taip, V. Reimerio kūryboje stinga „justiniškos“ gelmės, mitinio laiko platumos, metafizinės paslapties. Tokios savybės – talento dydžio klausimas. V. Reimeris žino, jaučia savo talento galimybes, stipriąsias puses. Jas puikiai išnaudoja ir šioje katrenų knygoje. Jis jau seniai išaugęs iš kadaise poeziją varžiusių reportažiškumo, schematizmo ir kitokių -izmų rėmų. Jam labiausiai tiktų „biografinio realizmo“ poeto etiketė, kurią kūrybiškai paliudijo minėtoje prisiminimų knygoje ir pastaruoju dešimtmečiu pasirodžiusiose poezijos knygose „Ave Marija“, „Jūron lyjantis lietus“, „Širdis prapuolus dienų ato­luos“, „Vakarė grįžta aušrine“, „Posmų gervės“ ir kitose.

Pavadindamas V. Reimerio kūrybinį metodą „biografiniu realizmu“, turiu omenyje jo talento prigimtinį pradą, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros esmines savybes. V. Reimeris yra iš paskutiniųjų mohikanų padermės atstovų, kurie į poe­ziją ir apskritai į meną žiūri kaip į sielos terapiją, dvasios ekologiją. Ar išliks tokių dinozaurų ateityje? Tai paliudys tik pati ateitis. V. Daujotytė, mąstydama apie Just. Marcinkevičių, o ir ne tik apie jį, prieina išvadą: „Poeto gyvenimas yra kūrinys; daugiau ar mažiau įprastas, bendras siužetas (gimė, augo, mokėsi, augino vaikus... mirė) yra tik daugiasluoksnės struktūros paviršius. Gilioji tos struktūros dalis nematoma, tik būsenos, nuojautos, jutimai, mąstymai, gyvenimą lemiantys...“ (p. 74)

Vacys Reimeris 1987 m. Romualdo Rakausko nuotrauka
Vacys Reimeris 1987 m. Romualdo Rakausko nuotrauka

V. Reimeris nesiskverbia į nematomąją kūrybos žmogaus dramatizmo sferą, nekelia sudėtingų nacionalinių, egzistencinių problemų (nujaučia, kad tai ne jo pečiams, ne jo amp­lua), tačiau poezijoje daug mūsų gyvenimus harmonizuojančių fermentų, optimistinių katalizatorių. Meile pasauliui, žmogui, gamtai, pagarba gyvybei plazda dažnas rinktinės katrenas. Ir tai ne plakatiškai deklaruoti jausmai, o įvairia­spalviai kaip vaivorykštė, kurioje yra ne tik akį maloninančių, bet ir jai baugių atspalvių.

Rinktinėje 2000 katrenų, suskirstytų į keturis skyrius, ir labiausiai pavykę ne tie, kuriuose autorius tarsi iš anksto įsipareigoja filosofuoti ar medituoti, o tie, kuriuose plačiai atveria lyrinę prigimtį, savo talento vizualinius, muzikinius pradus, ir šiam poetui par excellence būdingą socialumą, komunikatyvumą, humorą, šmaikštumą.

Klausiate: kiek trunka sukurti katreną?
Atsakau: gimus minčiai – aušroj ar prietemos metą –
kol parašai – nutapai, įspraudi į rėmą –
trunka penkias minutes ir devyniasdešimt metų... (viršelio pirmojo puslapio aplanke)

Stambioje rinktinėje – vien eiliuoti katrenai. Eilėtyros specialistai, manau, nesupeiks rimavimo meistrystės, eufonikos bei poetikos subtilybių...

Sudrizgo nakties apsiaustas aptemęs,
per pievą – rasų sidabrinės brydės...
Ir dangus – lyg paukštis – pakilo nuo žemės –
baltas, aukštas, didelis... (p. 152)

Po meilės, priešaušryj, sode nunokusiam,
jie skyrėsi, pašiūrėje šuneliui amsint...
Ieva jam: – mielas, gal dabar jau susituoksim?
Adomas jai: – mieloji, – susiskambinsim... (p. 370)

Lyg rėčkoj žalioj – žemėje visos
obelys, kriaušės, vyšnios –
putoja baltom, svaiginančiom putom –
tarytum tu, žeme, aludare būtum... (p. 190)

Kaip pavasarinė žemė apsvaigino poetą, taip nuo jo katrenų gali apsvaigti ir ne vienas jautresnis skaitytojas. Abipusio svaigulio tikisi ir pats knygos autorius, ir kviečia skaitytojus poetinės draugystės, nes pasitiki savo katrenais:

Poemų – lyg perlų – nuo Dantės lig nūdienos...
Kaip serenadų – daug eiliuotų romanų...
O tu – jaustas, glaustas, širdy paglūdintas, –
tu būk aukso gintaru, ketureili mano... (p. 227)

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai