Vida Girininkienė. Kunigaikščiai Oginskiai ir žemaitukas

Mykolas Kleopas Oginskis –­ arklidžių administratorius

Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis ant žemaituko. XX a. pradžia. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų
Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis ant žemaituko. XX a. pradžia. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų

Baigiasi Mykolo Kleopo Oginskio metai. Vartau išleistas knygas, ieškau smulkmenėlės: ar kunigaikštis, politikas ir muzikas glostė arklį tik jodamas? Tai atrodytų visai nereikšminga, jei nežinotume apie jo sūnaus ir anūkų triūsą išsaugant nuo išnykimo senąją lietuviškų arklių veislę. Andžejaus Zaluskio šiais metais lietuvių kalba išleistoje knygoje „Mykolas Kleopas Oginskis. Gyvenimas, veikla ir kūryba“ daug dėmesio skirta ne tik politinei, bet ir ūkinei M. K. Oginskio veiklai. Nuo mažumės gilinosi į sodininkystę, botaniką. Beveik nuo še­šiolikos metų, nepertraukdamas kalbų mokymosi, literatūros, muzikos, architektūros studijų, padėjo tėvui administruoti dvarus. Ir štai, M. K. Oginskio provaikaitis A. Zaluskis, remdamasis atsiminimais ir Lenkijoje saugomais dokumentais, teigia: „Jis buvo atsakingas už arklidžių, kuriose buvo šešiasdešimt arklių ir dirbo tiek pat tarnų, priežiūrą bei šio pastato administravimą. Turėjo Guzove (prie Varšuvos, – V. G.) savo kanceliariją. Joje dirbo trys tarnautojai. Tvarkė oficialią korespondenciją ir kartą per savaitę tėvui paruošdavo ekonomines ataskaitas“ (p. 23). Šešiasdešimt arklių ir tiek pat jų prižiūrėtojų – daug, nors, pasak A. Zaluskio, Oginskiai anuomet ir nebuvo labai turtingi. Tačiau arkliams, matyt, dėmesio pakako. Matyt, jie turėjo gerą vyriausiąjį arklininką, rikiavusį savo gausią komandą. O juo galėjo būti ne bet kas. 1603 m. Krokuvoje išleistoje Kristupo Mikalojaus Manvydo knygoje „Hippica“ vaizdžiai pateikti reikalavimai šiems pareigūnams: „Tokiai tarnystei reikia rinktis ir ieškoti sveiko proto ir kūno žmogaus, ištikimo, dalykiško, gebančio skaityti ir rašyti, akylo, kruopštaus, netingaus, nuovokaus, viskam pasirengusio, švelnaus, saikingai griežto, mokančio gerai ar bent jau neblogai jodinėti, nutuokiančio apie įvairias ark­lių ligas, galų gale, o tai svarbiausia, visa esybe arklius iš tikrųjų mylinčio ir juos dievinančio.“ Reikalavimai kaip karaliui, jei pagrindinį veikėją iš arklio pakeistume į žmogų. Po šimtmečio jie, suprantama, pakito, tačiau ir vėliau buvo leidžiamos išsamios instrukcijos arklių prižiūrėtojams. Arklidėmis M. K. Oginskis rūpinosi tik trejus metus, tačiau kas žino, kokią šio darbo patirtį ir idėjas jis perdavė savo sūnui.

Irenėjus Oginskis – pirmasis žemaitukų propaguotojas

M. K. Oginskio sūnus Irenėjus dar 1835 m. savo dvaruose panaikino lažą, vystė švietimą, domėjosi valstiečių ūkiu, įsteigė žemės ūkio mokyklą. Būtent jis pirmasis Sankt Peterburge leistame arklininkystei skirtame žurnale („Žurnal konnozavodstva“) 1860 m. pranešė apie nykstančią žemaitukų veislę, pažymėjęs, kad su šiais ištvermingais arkliais lietuviai laimėjo pergalę prieš kryžiuočius, todėl negalima leisti šiai veislei išnykti. Apibūdino šio arklio plačią stiprią krūtinę, linksmą būdą bei gražią galvą didelėmis, gyvomis, protingomis akimis. Kaip žmogų. Anuomet nedideli ištvermingi arkliukai tik jiems žinomais takais ir kūlgrindomis galėjo netikėtai užklupti iki ausų apsiginklavusius riterius ir jų žirgus. Tais pačiais takais jie galėjo pasprukti iš apsupties, o dar geriau – įvilioti priešą į klampius raistus ir ten palikti. XIII a. sukurtoje Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma: „Kas iš lietuvių buvo raitas, / Laikės to krašto papročių –­ / Nušoko žemėn nuo žirgų, / O po to ilgai nedvejoję, / Brolių kariuomenę užpuolė.“ Dainose minimi arkliai, parnešę sužeistuosius iš kovos lauko arba grįžę vieni toliau tarnauti savo šeimininkams. Žinomi bendri žmonių ir arklių kapai. O ir vėliau gerų ištvermingų arklių labai reikėjo. I. Oginskis laikė žemaitukų eržilus, pats rūpinosi jų kergimu, šėrimu, auginimu. Ūkio darbams naudojo tik sulaukusius penkerių metų. Sakytume, tęsė tėvo jaunystės veiklą. Ir ne tik ūkinę.

1863 m. Rietavo dvaro valdytojai buvo įtariami rėmę sukilėlius, jiems atidavę dvaro kasos pinigus, 10 arklių ir 3 vežimus maisto. Galbūt tik mirtis 1863 m. lapkritį išgelbėjo I. Oginskį, kuriam jau 1840 m. siekta sudaryti politinę bylą, nuo didesnių nemalonumų ar tremties. Jei Varšuvos archyvuose rastume duomenų apie Žemės ūkio draugijos dalyvius Žemaitijoje, o teigiama, kad jų buvę net keli šimtai, tiesiogiai prisidėjusius prie sukilimo organizavimo, žemaitukų išsaugojimo veiklą galėtume tirti ir politiniu aspektu. Būtent I. Oginskis suorganizavo pirmąsias žemaitukų parodas Rietave, skyrė pinigines premijas juos auginusiems valstiečiams. Iš čia ir to meto arklių pavadinimas – Žemaitukai rietaviečiai.

Bogdanas ir Mykolas Oginskiai –­ žemaitukų augintojai

„Arklys ant akėčių“. Skulpt. Pierre Louis Rouilard. Orsė muziejaus aikštėje, Paryžius, 1878. Vidos Girininkienės nuotrauka
„Arklys ant akėčių“. Skulpt. Pierre Louis Rouilard. Orsė muziejaus aikštėje, Paryžius, 1878. Vidos Girininkienės nuotrauka

Po tėvo mirties Rietavą valdęs I. Ogins­kio sūnus Bogdanas su Plungės dvaro savininku broliu Mykolu tęsė tėvo veiklą, organizavo parodas, įkūrė žemaitukų veisimo skatinimo draugijas Raseiniuose, o vėliau ir Rietave. B. Oginskio Girėnuose įsteigtame palivarke buvo 23 žemaitukai. Suprantama, tos draugijos dokumentuose lietuvių pergalės neminimos, veiklos tikslu laikytas tik žemaitukų išsaugojimas nuo visiško išnykimo. Tačiau lietuvybė ir laisvė spaudos draudimo metais čia išreikšta kitaip –­ arklių vardais. Štai jie: Baublys, Stonaitėlis, Čekys, Erželiukas, Muzikantas, Debesis, Alksna, Žaiba, Širva, Cebulekė, Citra, Drėmė, Dudelė, Cigonikė, Drobinėlė, Dytka, Berža, Bėrelė, Pelėda, Debesa. Visas Lietuvos įvaizdis kaip ant delno. Rusiškuose dokumentuose ir spausdintose ataskaitose rašomi šių arklių vardai. Žemės ūkio parodose Sankt Peterburge ir Paryžiuje dalyvavo ir buvo apdovanoti Oginskių žemaitukai Kęstutis, Vytautas, Birutė. O juk visuose žirgynuose anuomet buvo gausu heraklių ir kitokių atėjūnų. 1988 m. Rietave (per kraštotyros ekspediciją) žmonės man pasakojo, kad žemaitukai Bogdano arklidėse buvo laikomi su staininiais, o ne su brukiniais (darbiniais) arkliais. O staininius šukuodavo, blizgindavo šepečiais, maudydavo, šerdavo tik avižomis, nenaudodavo ūkio darbams. Žemaitukų draugijos skyriuose buvo platinamos inst­rukcijos apie šių arklių priežiūrą, maitinimą, veisimą ir globą. Apskrityse, kur auginti draugijai priklausę žemaitukų eržilai, buvo paskirti prižiūrėtojai, jiems taip pat parengtos instrukcijos. Iš rusiškų dokumentų ir susirašinėjimo galima spręsti, kad norėta žemaitukus veisti visoje Lietuvoje, juos stebėti ir tirti. Likęs susirašinėjimas, ataskaitos, instrukcijos, protokolai, buhalterinės knygos liudija, kad šių arklių išsaugojimas ir veisimas buvo suvokiamas kaip būtinybė išsaugoti ne tik savo tautos genofondą, bet ir istorinę atmintį. Atmintį apie laisvę. Garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir LDK atkūrimo projekto 1811 m. autoriaus M. K. Oginskio sūnus ir anūkai kaip niekas kitas suvokė, jog atmintis gyva ne tik muzikoje ir paveiksluose, bet ir konkrečioje veikloje, kuri tuo metu buvo artima kūrybai. Bet apie tai kada nors kitą kartą.

Lietuvos žirgyno Dusetų skyriaus žemaitukų banda 2014 m. Gintaro Kaltenio nuotrauka
Lietuvos žirgyno Dusetų skyriaus žemaitukų banda 2014 m. Gintaro Kaltenio nuotrauka

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai