Ožiukai. Ir aš buvau 2015-aisiais

Kristina Norvilaitė. „Auklėjimas“, linoraižinys, 80 x 80, 2014
Kristina Norvilaitė. „Auklėjimas“, linoraižinys, 80 x 80, 2014

Ožiukas Nr. 1

1. Šiemet nebuvau filharmonijoje, operhauze, kalėjime, policijos komisariate, bet buvau išėjęs į atvirą kosmosą... Du kartus. Vienąkart iš jų – „Poetiniame Druskininkų rudenyje“.

2. Suvokiau (seniai buvo aišku) – kuo daugiau premijų ir medalių, tuo mažiau literatūros, meno ir geros poezijos. Juoba kad dauguma literatūrinių premijų yra save diskreditavusios arba diskredituotos. Va, kaip parašiau...

3. Rašytojai, poetai rašė ir leido eilines savo knygas. Būkime sąžiningi – nuobodu. Daugiau gaivumos, skersvėjo jaučiau dailėje, parodose. Drįsiu teigti, jog dailė, vaizduojamieji menai yra nukeliavę kur kas toliau nei literatūra. Turiu argumentų.

4. Buvo išties sausoki metai – 3 mėnesius be lietaus... Trūko mano ožiukams sodrios žolės.

5. Nepradėjau užsiiminėti joga (blogai), negavau jokios premijos (irgi blogai: būčiau mėsos nupirkęs ir vilką pašėręs – tuomet ir ožiukai sveiki, ir...), gavau baudą už greičio viršijimą.

6. Esu pesimistas.

7. Juokingi, šiurpulingi reiškiniai:

a) INTELIGENTŲ (iš didžiųjų) kreipimasis dėl neva vėl puolamo Justino Marcinkevičiaus... Ir vėl kažkas juos puola. Gaila. Šiais metais irgi dar neišmokom diskutuoti, neatsirado noro šnekėti, vis dar linkę statyti stabus ir karštai jiems melstis. Puola ir puola. Kažkokie prapuoleniai...

b) Basanavičiaus paminklo statymo cirkas... Cirkas yra cirkas. O galima pasiūlymą? Postamentą darykime ant ratukų. Vieną savaitę Basanavičius čia, kitą – jau galėtų vaidentis kitur... Lietuva išgyvena paminklomanijos sindromą.

c) Aršėjantys pseudopatriotai, nuskriaustieji, gelbėtojai, savo laiku nepatenkinę politinių ambicijų, tempiantys į XIX a. mentalines erdves, tvoskiančias romantiniu naftalinu.

8. O šiaip, 2015-ieji – eiliniai Žemės metai: žmogus kariavo, griežė smuikais, valgė, teršė, pynė gėlių vainikus, sprogdino, gamino ir toliau įsivaizdavo esąs kietas ir visaip kitaip įstabus.

 

Ožkelė Nr. 2

„Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams, / Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis, / Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.“ Ot, pamatytų Donelaitis šiųdienius orus, tektų visus „Metus“ perrašyt. Ruduo vis neužsiraukia... Nei pūsnių, nei pūgų...

Tai kur aš sustojau? Taip, baigias metai. Bet prasideda įvairių sąrašiukų sudarinėjimai: kas daugiausia užsidirbo, prisidirbo, kieno balius buvo kiečiausias, o kieno turėjo daugiausiai šviesų ir garso. Beveik metinė VMI ataskaita, ir ją sėkmingai išviešina veikėjai iš viešinamosios operetės. Na, reik ir man savuoju metiniu sąrašėliu pasidalyt:

1. Metų šventė. „Jamam“ festivalis. Kiek daug laimingų žmonių siautė, blaškėsi ir grūdosi didžiuosiuose prekybcentriuose nepasidalydami pirkinių.

2. Metų didysis ekranas. Net 4 filmai apie šnipus. Dzin, kad popsovi, bet NET 4.

3. Metų mažasis ekranas I. Pagaliau per TV parodė prancūzišką detektyvinį serialą „Profilage“. Apsuko su lietuvišku pavadinimu („Mentalistė“; aha, ir aš tikėjausi Patriko Džeino su sijonu), bet ką jau padarysi. Prie šio punkto praplėsiu mintį. Tikrai patiko pirmieji serialo sezonai (prancūziškai skaičiuojant sezonų buvo 4, o lietuviškoji TV viską subruko į vieną). Ir patiko būtent vertimas – dialogai perteikti šmaikščiai, įpinta įdomesnių, netikėtų ausiai posakių. Deja, to ne itin pasakysi apie vėlesnius sezonus, matyt, dėl to siužetinė linija kažkaip apniuko ir galop visai subjuro. Reik tikėtis, kad lietuviškoji TV iš prancūzų nupirks naujų serijų.

4. Metų mažasis ekranas II. Antrasis „pagaliau“. Tas pat TV pagaliau įsigijo teisę rodyti nuo 1996 m. besisukantį JK serialą „Silent Witness“. Beje, serialas yra susižėręs nemažai įvairių apdovanojimų. Tiesa, su pavadinimu nespustelėta pro šalį („Nebylus liudijimas“).

5. Metų vakaras. Išaušo išbandymų vakaras (o paskui ir naktis) Lietuvos žurnalistams, kai reikėjo operatyviai, suprantamai ir sklandžiai perteikti naujienas iš įvykio vietos (t.y. prie 6-ojo policijos komisariato). Oi, ne visiems pavyko šis išbandymas.

6. Metų iliuzija. Mėlyna suknelė juodais apsiuvais. O varge, kaip vasarį ūžė internetas dėl sunkelės spalvos: baltos ir auksinės, mėlynos ir baltos, mėlynos su mėlynais apsiuvais, mėlynos ir juodos. Po šitos istorijos pasipylė gausybė optinių iliuzijų, tačiau antro tokio bangavimo sukelti nebepavyko.

7. Metų piešinys. Ant pagrindinių Vilniaus sankryžų išpaišyti geltoni tinklai, skirti gaudyti kelių ereliams, lydekoms, barsukams ir kitiems netvarkingiems vairuotojų tipams. Įdomu, ką sugalvos pėščėjams nemirtingiesiems?

8. Metų atradimas. Moteriška rankinė – juodoji skylė. Ištraukus rankas, jos būna juodos.
9. Metų šypsena. Čia jau ir taip aišku: į gražiausių pasaulio Kalėdų eglių sąrašą įtrauktas Vilniaus žaliaskaris eglinis namukas. Wūhū!!!

 

Ožkelė Nr. 3

1. Pamačiau gyvą Serhijų Žadaną ir prie vieno stalo su juo gėriau Herkaus Kunčiaus vyną.

2. Pamačiau gyvą Šarūną Bartą, ir man pakirto kojas.

3. Kažkiek kartų su „Kalnų liūtų“ komanda laimėjom protmūšį.

4. Donatas Petrošius PDR’e skaitė savo eilėraščius apie futbolą ir „apsišovėlį“ Kurtą Cobainą.

5. Daržininkų kaimo troboje vėlai vakare Dmitrijus mintinai repavo Vysockio dainą „Письмо в редакцию телепередачи „Очевидное –­­ невероятное“ из сумасшедшего дома на Канатчиковой даче“.

6. Gyvai išgirdau „Young Fathers“, „Carnival Youth“, „ba.“ (7 kartus), „Heymoonshaker“, „No Real Pioneers“, SEL.

7. Pamačiau antrą „Leftovers“ ir trečią „Please Like Me“ sezoną, „Leviathan“, „What We Do in the Shadows“, „Inherent Vice“, „Eisenstein in Guanajuato“, „Love & Mercy“, „Vilniaus getą“ ir daug filmų su Colinu Farrellu.

8. Perskaičiau Hayden Herreros „Fridos Kahlo biografiją“ („Kitos knygos“).

9. Feisbuke įgijau 48 naujus draugus.

10. Šiaip viskas buvo gerai, nežinau, ko čia visi skundžiasi.

 

Ožkelė Nr. 4

Niekada nežinai, kas laukia per knygos pristatymą, kai jo vedėjo galvoje skersvėjai namų duris varsto, pirmoji kalbėtoja knygą baigė skaityti vos prieš keletą valandų, antrasis kalbėtojas be reikalo ne Dievo vardą, bet Nykštuką, jam pačiam į pakaušį alsuojantį, mini, o ši trečioji (ožkytėlė...) iš interneto platybių ir laisvojo mąstymo properšų išminties trupinius lasioja.
Niekada nežinai,
Jeigu ten nebuvai,
O jei ir buvai – tekstai per barzdą varvėjo,
Bet knygos neapturėjai:
Išpirko, rupkės!

 

Ožiukas Nr. 5

Po šiųmečių Prancūzijos įvykių ėmiau domėtis saugumu. Ar Lietuvoje saugu? Politikai iš tribūnos šaukia – labai. Bet, kaip sakė Franzas Kafka, politikai daug kalba, kad mes kuo mažiau matytume. Taigi užsikemšu ausis, plačiau atsimerkiu, pažvelgiu į medinės ožkos metų pabaigos įvykius ir klausiu savęs grupės „WC“ žodžiais: „Apsistatėme raketom, kaip niekada. Ir kas iš to?“ Ir iš karto į Lietuvos jėgos struktūras žiūriu kaip ožys į naujus vartus:

1. Viešojo saugumo tarnyba. Priesaiką davęs pareigūnas, viešai socialiniuose tinkluose demonstravęs nelojalumą Lietuvai, paliktas tarnyboje. Tarnybos pasiaiškinimas: jis dar jaunas, nelabai protingas, verkė. Kas bus, kai rusas užpuls. Bus pasenęs, tikriausiai sumarazmėjęs, verks – ir vėl nekaltas.

2. Kariuomenė. Per mokymus kaukėti kariai, mėtydami sprogstamuosius ir dūminius užtaisus, šaudydami automatiniais ginklais (ačiū Dievui, kad tuščiais šoviniais), užpuolė civilių automobilį. Paskui, supratę, kad automobilis ne tas, pradėjo vytis norėdami atsiprašyti. (Geriau būtų buvę ne tokie mandagūs.) Bėgliai ėmėsi taktikos „gazas – dugnas“, paspruko. Nežinau, kaip automobilyje buvusi sutuoktinių pora, bet aš, garbės žodis, iš baimės būčiau apsišikęs (atsiprašau, bet norėjau parašyti „pristūmęs kelnes“, tačiau ožiukams niekas neužmauna kelnių). Tarnybos pasiaiškinimas: supainiojo automobilius (tos pačios spalvos ir markės).

3. Policija, kurios šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti“:

a) Peršovė benamiui koją. Tarnybos pasiaiškinimas: įvyko savaiminis šūvis, automato saugiklis už kažko užsikabino ir iššovė. Pareigūnas apgintas, apsaugotas. Bet komisarams reikėtų pasiaiškinti, kaip veikia ginklai, nes, kiek prisimenu kalašnikovą, paskui automatas dar stipriau turėjo savaime užsikabinti, kad šovinys patektų į lizdą, ir dar vėliau turėjo savaime nusispausti gaidukas. Jei dar kartą automatas būtų užsikabinęs ir persijungęs į automatinį režimą, tada būtų peršautos abi visų trijų benamių kojos po keturis kartus, o paskui gal jau būtų kas nors pajutęs, kad jį sužeidė, ir policininkai suprastų, kad atsitiko kažkas rimta ir reikia rašyti raportą.

b) Automobilyje su kalašnikovu paliko sulaikytąjį, kuris, pasiėmęs automatą, su antrankiais pabėgo ir visą miestą pervažiavo viešuoju transportu. Ieškojo 3000 pareigūnų. Po 6 valandų rado. (Vienas skambiausių šių metų įvykių, tad nesiplėsiu.) Tarnybos pasiaiškinimas: pareigūnai nekalti, jiems patiems šokas. Padėjo.

Dėl visko kalti kalašnikovai, kurių po šių dviejų įvykių policija atsisakė. Tobuli atpirkimo ožiai. Nuo visų kaip nuo žąsinų vanduo.

 

Ožkelė Nr. 6

1. Šiais XXI amžiaus metais Vilniaus mieste nuo Neries upės Žaliojo tilto buvo nukeltos akis draskančios keturios metalinės skulptūros.

2. Šiais metais krantinėje, šalia to paties tilto, stovinti ir akis draskanti metalinė skulptūra „Arka“ (liaudiškai „Vamzdis“) buvo apdovanota Nacionaline premija.

3. Naujais metais siūlau „Arką“ užkelti ant išlikusių tilto postamentų skersai gatvės.

VILKAS.png

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai