Monika Baltrušaitytė. Balti tušti puslapiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

*

Kiekvieną rytą be penkiolikos aštuonios tyliai įsliūkindavo į kambarį, pirštu atsargiai, lyg būtų bet kada subliūkšti galintis muilo burbulas, bakstelėdavo į antklodę ir sušnabždėdavo, kad metas keltis. Šnabždėdavo, matyt, todėl, kad puikiai žinojo, jog rytais būna siaubingai pikta. Kai galiausiai ji išsiridendavo iš lovos ir užsimiegojusi, dažniausiai dar ir šiek tiek užtinusi, nusvirduliuodavo laiptais į apačią, ten kvepėdavo kava ir pusryčiais. Būdavo sumuštinių, kartais – grikių košės. Bet ji pamiršdavo šypsotis, o retsykiais įsigudrindavo ir riebiai nusikeikti, kaip nutiko ir tąsyk, kai pamačiusi pervirusius grikius, klaikiausiai susiraukė ir sušvokštė: „Fu, blet’, kokie pervirę.“ Pasakė sau, o ne jam, bet išgirdo. Net pati nusistebėjo, kad taip dar gali būti, kai iš svetainės ataidėjo jo ramiam, medūziškam prigimimui visai nebūdingas riksmas:

– Užknisai! Nuo šiol pati gaminkis sau pusryčius! Stengies, stengies, o jai amžinai niekas netinka!

Nors mintyse ir pritarė jo žodžiams, bet rytinė tulžis numalšino gėdos jausmą, todėl, pasirėmusi į dujinę viryklę, iš visos širdies suriko atgal taip garsiai, kad net katės išsilakstė po kambarius:

– Jei nemoki daryti valgyti, geriau išvis nedaryk!

Išėjo į balkoną parūkyti, išgėrė kavos, o tada priėjo, apkabino ir atsiprašė. Jis šyptelėjo. Ir taip būdavo dažnai.

 

*

Kai močiutė sužinojo, kas nutiko, iškart paskambino ir pažėrė greitakalbės:

– Dabar taip: nesijaudink, esi dar jauna, viskas prieš akis, o svarbiausia, kad neturit vaikų, todėl nebus taip sunku, o ir šiaip, ką gali žinoti, gal dar susieisite, gal reikia tiesiog kurį laiką atskirai pabūti, pailsėti truputį, tad tegul pagyvena vienas, parašo, pamedituoja, na, žinai, juk jam reikia ramybės, o tavo charakteris tai visai kaip tėčio – jautri ir gera, bet labai emocinga. Tai va, o dabar žiūrėk, kai nuvažiuosi į sodą, tai nueik pas Paulių ir paprašyk, kad nupjautų žolę ir apkarpytų gyvatvorę. Už tam tikrą mokestį. Juk dabar jau nesitampysi tam sode kaip diedas. Pati pjausi? Nejuokauk! Nueik pas Paulių ir išklok, kokia situacija – sakyk, kad dabar esi viena, todėl reikia pagalbos, nes su viskuo nesusitvarkysi. Per senas tokiems darbams? Baik jau, taigi jis –­ lakūnas, o tie anksti išeina į pensiją, todėl jam – tik dirbt ir dirbt. Tai nueisi, sutariam?

Pažadėjo nueiti, bet nenuėjo.

 

*

„Kas toks? Poetas? Tai rašinėja kažką?“ – tokia buvo visų reakcija, kai sužinojo, su kuo susidėjo. Niekada nesiteisino, tik atkirsdavo, kad užtat yra labai apsiskaitęs. Vėliau visi patys tuo įsitikino.
Jis nuolat sakydavo, kad jam užtektų dvidešimties kvadratų ir knygų. Nereikėjo kelionių ir karjeros, net automobilis nebuvo būtinybė. O jai reikėjo ne tik knygų, bet ir šunų bei kačių, motociklo, kavinių ir smuklių, jachtos ir burlenčių, Tailando bokso, pasisėdėjimų iki ryto, daug draugų ir įspūdžių, magistro, jūros, žinių ir pinigų, kelionių, židinio ir koklinės sienelės prie jo, ežerų ir žvaigždžių, kiekvienos dienos, kuri būtų lyg ir tokia pati, bet tuo pačiu kitokia ir nenuobodi. Kokie jūs skirtingi ir panašūs, visi sakydavo.

 

*

Jos močiutė – pati guviausia, gražiausia ir madingiausia iš visų planetos močiučių. Jaunystėje dirbo tris darbus vienu metu, o per pietus dar spėdavo grįžti namo ir pašildyti sūnui kotletų. Automobilio teises išsilaikė su 15 centimetrų aukštakulniais. Eidama į pirmąjį pasimatymą su dieduku, buvo pamiršusi, kaip jis atrodo, o paskui, šiek tiek pabendravusi nusprendė, kad tekėti vis dėlto verta – protingas, negeria, ramaus būdo ir dar ne tinginys. Nepasigailėjo, nes diedukas nešiojo ją ant rankų tol, kol galėjo. Kai visi klausdavo, kokia jos jaunystės ir grožio paslaptis, gudriai šyptelėdavusi, ji sakydavo, kad genai. Žmonės kalbėjo, kad poetas primena dieduką. Ir išties priminė – jis niekada dėl nieko nepriekaištaudavo. „Nenustygsti vietoje. Visai kaip degtukas“, –­ toks buvo didžiausias jo priekaištas. Užtat ji sugebėdavo pasiraukyti daug dažniau. Ir ne tik dėl pervirusių grikių.

 

*

„Mirčiau iš gėdos, jeigu būčiau vyras, kuris vairuoja kaip bobutė ir neturi mašinos. Kodėl neperki mašinos?“

„Kiek turi praeiti laiko, kai išdrįsi paprašyti, kad tau pakeltų algą?“

„Vaikų? Nenoriu jokių vaikų. Jie –­ spiegiantys gremlinai.“

„Tu daryk valgyti ir rūpinkis namais, o aš kalsiu babkes. Juk sutarėm.“

„Ko čia raukais kaip išprievartauta gimnazistė? Atrodo, kad mūsų santykiuose aš esu vyras, o tu – moteris.“

„Kaip tai neįsivaizduoji? Aš juk norėčiau vaikų!“

„Nebušavok! Vėl pilnatis?“

„Kodėl nesportuoji? Einam į boksą. Kaip tai nenori? Patiks.“

„Niekas man neaiškins, kaip reikia elgtis. Sėdi ir tyli, aišku?“

„Turbūt visą gyvenimą taip ir prasėdėtum šiuose namuose su knygute rankose, ar ne?“

„Kraukis daiktus ir dink iš čia. Na gerai, neik. Pasikalbam.“

„Noriu šuns! Tai žinoma, kad kartu vedžiosim.“

Šuniu rūpinosi jis.

 

*

„Šilumos šliužas – ant stalo nutekėjęs vaškas? Genialu!“ Jie galėjo šnekėti apie bet ką ir ne tik tada, kai buvo šviežiai susipažinę. Žavingasis etapas „Tu –­ mano geriausias draugas, todėl noriu tave pažinti“ geriausiu atveju trunka metus, o paskui dažniausiai prasideda rūsti buitis ir kasdienybė, lydima kojinių, kasdienio lankymosi parduotuvėje, miegojimo nusisukus į skirtingas puses, skausmingos tylos ir nešvarių indų. Jų pokalbiai neretai baigdavosi ilgiausiomis diskusijomis, kurias iš šono bent puse ausies nugirdus, imtum nevalingai trūkčioti vienu pečiu nesuprasdamas, iš kokios materijos pagamintas tas pokalbis. Normalūs žmonės galvotų, kad tai nenormalu, tačiau turbūt visi mano, kad yra išskirtiniai, o jų istorija – kitokia, nes nieko nėra geriau nei tas ego glostantis jausmas, kai žinai, kad esi nenormalus. Tai kelia mažytį virpulį ir egzistencinį kutulį.

Ir jie naiviai tikėjo esą išskirtiniai, unikaliai keisti ir jaukūs, nors iš tiesų niekuo nesiskyrė nuo kitų.

 

*

Jis visada pirmasis perskaitydavo jos naujus tekstus. „Šito niekam nerodyk, nes visiškas šūdas“, – kartą pasakė labai užtikrintai. Apėmė juokas, nes jis buvo visiškai teisus.

 

*

„O baltas tuščias puslapi! Ir kylantis pykti! Pyyykti!“ – ašarodami iš juoko per įvairius pobūvius traukdavo vieną dainą. Angliškai klausyti būdavo visai nieko, bet išvertus, tekstas virsdavo komedija.
Per tokius pasibuvimus jie dažniausiai siaubingai susiriedavo. Tada atrodydavo, kad jame kažkas sprogsta. Panašiai kaip sprogsta būrys balandžių, kurie savo paukštiškais kūnais prisiglaudę vienas prie kito lesa nuo dulkėto šaligatvio, o tada pabaidyti triukšmingai nuskrieja į skirtingas puses. Taip garsiai ir taip greitai, lyg niekada nebūtų buvę šitaip arti vienas kito.

Būdami tokių būsenų jie gyvatiškai iššnypšdavo vienas kitam pačius bjauriausius dalykus, o ji dar nevengdavo kartkartėmis griebtis ir fizinio smurto. Kartą jo akiniai nuskriejo į ant baro stovintį kibirą su ledukais. Ryte abu iš to juokėsi.

 

*

– Neskambino meditatorius? Jokių žinių? Ir nerašo? Nu nieko sau. Tu tik nesijaudink – esi jauna, susirasi vyresnį vyrą, kuris bus rimtas, geras ir viskas bus neblogai. O ir išvis tau nereikia tų diedų – juk pakeitei man lemputę šaldytuve. Svarbiausia, jokių nervų, gerai? Tik nueik pas Paulių dėl tos gyvatvorės, nes tampytis tau – nevalia. Tik nepamiršk man paskambinti!
Paskambinti nepamiršdavo, bet užtat pamiršdavo pavalgyti.

 

*

Tada įvyko persilaužimas. Pagaliau suprato, o ir kai kurie draugai pastebėjo, kad taip elgtis nėra gražu, todėl ji stengėsi, kad būtų geriau. Tačiau cunamius kelti ėmė jis, ir šie kiekvieną kartą būdavo vis stipresni, į šipulius skaldantys kartu pastatytus miestus ir po savęs palikdavę tik tirštą sluoksnį purvo. „Tu mane prikankinai, o dabar aš tave pakankinsiu. Nes reikia harmonijos.“

Iš tiesų jis niekada šito nepasakė. Pasakė tik tiek, kad ankstesni santykiai buvo geresni. Ramesni, ta prasme. Ir tik tiek, kad yra apsisprendęs visu šimtu procentu, nes pavargo. Ir tik tiek, kad neįsivaizduoja ateities. Net dvejiems metams į priekį.

Kompromisai yra kaip vienaragiai, apie kuriuos visi žino, nors niekas nėra tokių sutikęs. Jie lėtai risnoja vaivorykštėmis, erzina savo tobulu baltumu. Po to, kai jis pasidalijo vizijomis apie neįsivaizduojamą ateitį, ji dar porą kartų, nugalėjusi ūkanotojo kalno princesės sindromą, prisivertė paklausti: „Ar tikrai?“ Iš pradžių klausė vakare, o pas­kui – ryte, vildamasi, kad šitas už aną protingesnis.

 

*

Surikiuotos kambario kampe, sudėliotos į mažyčius dangoraižius ir tvarkingai perrištos plonomis baltomis virvelėmis, išsikraustymo laukė jo knygos. Šalia buvo ir keli krepšiai su į nedideles krūveles sudėliotais rūbais. Jis visada buvo tvarkingas, todėl tvarkingai ir išsikėlė –­ paskutinį rytą tradiciškai išvirė žalios arbatos su citrina, o tada išvedė šunį.

Kai laukė, kol atvažiuos pasiimti, pa­sižiūrėjo taip švelniai, tarsi nieko nebūtų nutikę, lyg jie vėl gulėtų kur nors ant žolės ir šnekėtų mielas nesąmones, o tada nuleido akis, įsispoksojo į rudas virtuvės plyteles, šyptelėjo ir tyliai sumurmėjo: „Na va, kaip čia viskas išėjo. Bet paskui abiem bus geriau. Pamatysi.“ Kaltai vyptelėjusi kaip pričiuptas kišenvagis, ji taip pat mąsliai įsistebeilijo į tas lenkiškas plyteles su molinių ąsočių ornamentais. Lyg šiose glūdėtų amžiaus išmintis arba, mažų mažiausiai, plytelių atspindy ji būtų išvydusi savo sielos veidą. Nebuvo daugiau ką sakyti.

Kristina Norvilaitė. „Klausausi“, linoraižinys, 80 x 60, 2012
Kristina Norvilaitė. „Klausausi“, linoraižinys, 80 x 60, 2012

 

*

Po to dar kurį laiką atrodė, kad dainuoja apie baltus tuščius puslapius, kad kažkas šnabžda į ausį prieš miegą ir klausia, „Ar tave be penkiolikos?“, kad praeis mėnuo ir viskas pasikeis, kad bus geriau, kai praeis trys mėnesiai, o tada vėl viskas stos į savo vietas. „Galvojau, bus vestuvės“, – kažkas pakomentavo. O iš tiesų buvo tik nauji išblukę veidai, dar tą patį vakarą pamirštamos akys, pažintys, kurios galėjo viską apversti aukštyn kojomis, keistos veiklos ir dar daugiau norų, kuriuos reikėjo išpildyti ir kurie užsidegę iškart užgesdavo.

Būdavo ir tas jausmas, kai nuryji seiles ir jauti, kaip jos suteka į juodą tuščią skylę, kurioje turėtų būti skrandis ar koks nors kitas ypatingos reikšmės organas, o ryte prabudus pirmas tris minutes atrodydavo, kad apačioje – žalia arbata ir pervirusi grikių košė, bet tada kaip vaiduoklis šmėsteldavo suvokimas, kad pirmame aukšte tuščia, ten nebegroja muzika, ten pasitiks tik alkanos katės ir neplauti puodeliai. Geriau nei nieko, galvodavo.

Būdavo, kad reikėdavo gelbėtis ir šok­ti į pirmą pasitaikiusią valtį, irtis per juodą vandenį visą naktį, plaukti į rūką, kuriame nėra nieko, tik ištirpusios miesto formos, savo aidui lojantis šuo, išsitrynę kontūrai gatvių, kuriomis tiek kartų vaikščiota, ir pilki, akmenimis virtę, be garso šnarantys medžiai. Plaukti ilgai ir be tikslo, iš inercijos ir nuobodulio irtis į priekį, be vilties surasti kažką tikro. Kai grįždavo namo, viskas kartodavosi iš naujo ir būdavo tylu.

 

*

Gatve ėjo tokia lengva, kad atrodė, jog skrenda, o tada prisiminė, kad jau antra diena, kaip nieko nevalgė. Bet maistas – silpniesiems. Prie namo kampo stovėjo sena, kuprota, melsvos spalvos močiutė, kuriai iki pilno raganiško komplekto trūko tik užnuodyto obuolio rankoje arba iki kelių atvipusios apatinės lūpos. Tačiau močiutė neturėjo nei vieno, nei kito, tad vadinti ją ragana būtų buvę mažų mažiausiai negarbinga.
Dėmesį patraukė ne keistoji sau po nosimi kažin ką neaiškia, turbūt tik jai vienai suprantama kalba murmanti močiutė, o balandžiai, kuriuos ji šėrė. Jų buvo tiek daug, jog, rodės, visi Vilniaus balandžiai nutūpę ant vieno šaligatvio virto į didelį, pilką, šiugždantį debesį. Kelias sekundes ji stovėjo ir žiūrėjo į juos įsivaizduodama, kad jie iš tikrųjų yra iš dangaus išmestas ir netikėtai po kojomis nugriuvęs debesis.

Paskui nuaidėjo sprogimas – kažko išsigandę ar pasibaidę, jie akimirksniu šovė į orą ir, mušdami sparnus kaip būgnus, išskrido į visas puses, sukeldami tokį garsą, kad net praeiviai krūptelėję sustojo, o kavinėje sėdėję turistai ėmė keiktis savo gimtosiomis kalbomis, nes nespėjo pasidaryti pergalingų selfių.

Ir tada ji šypsojosi pakerėta šio vaizdo, lyg žiūrėtų sulėtintą filmą, ir laikas, kaip pavargęs sunkvežimio vairuotojas, būtų trumpam stabtelėjęs snūstelėti šalikelėje, o gatvės balandžiai būtų pats gražiausias paveikslas, kurio ji nespėjo įrėminti, arba pati brangiausia nuotrauka telefone, kurią netyčia ištrynė.

Tą akimirką viskas atrodė tikra ir buvo gera. Taip, lyg užtektų tų dvidešimties kvadratų, nereikėtų motociklo, židinio ir jachtų, koklinės sienelės ir eurų, lyg kiekviena diena būtų tokia pati, bet tuo pačiu kitokia ir nenuobodi.

 

*

– Kodėl tau neliūdna? – klausė žmonės. – Atrodo, kad nė kiek neliūdėtum.

– Būčiau šešiolikos, nusižudyčiau, –­ po šių žodžių visi juokdavosi. Ir ji pritariamai kikendavo. Nors iš tiesų grįžusi namo kai kurių dainų klausydavo šešiolika kartų iš eilės, o kartais žliumbdavo taip ilgai ir nuobodžiai, kol pritrūkdavo oro ir imdavo dusti. Katės tupėdavo ant fotelio spoksodamos paniekinančiu žvilgsniu, o šuo žvelgdavo su užuojauta, bet taip mąsliai ir didingai, lyg sakytų: „Susiimk, moterie.“

Pamiegojusi kelias valandas ir atsikėlusi be penkiolikos aštuonios, imdavosi visko, kas tik įmanoma, neatmesdavo visokių pasiūlymų ir vėl būdavo degtukas. Toks, kaip jis ir sakydavo, tik šį kartą – dar mėlyniau liepsnojantis ir niekaip neužgęstantis. Mėlynasis degtukas rekordininkas, kurio ugningoje dvikovoje neįveiktų net dujinė viryklė. Ir tik todėl, kad liktų kuo mažiau laiko galvoti ir kuo daugiau – pamiršti. Dabar visas pasaulio laikas yra skirtas pamiršti ir užversti tuos baltus tuščius puslapius, kuriuose jis prirašė raidžių.

Komentarai  

 
#1 Mikas 2016-03-07 22:41
O tai gal jis tapo gėjus ir tu dėl to nekalta, nes jam tiesiog nemalonu buvo tave liesti?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai