Antanas Sheshi. Nestandartinės knygos ir netikėti klausimai apie Europą

b_200_295_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_Miloszas-Biografija.jpg

Andrzej Franaszek. „Miłoszas. Biografija“. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys. – V.: „Apostrofa“, 2015.

Kad susidūriau su nestandartine knyga, pamačiau vos baigęs vakarinio skaitymo procedūrą: Czesławo Miłoszo biografija neišsiteko plyšyje tarp lovos ir sienos, kur tradiciškai nugula visi tądien vartyti skaitiniai. Knygos gabaritai aiškiai nepritaikyti ne tik laikyti už lovos, bet ir sklaidyti gulinėjant: 944 p. apimties veikalą ne itin lengva ilgiau išturėti rankose, nekalbant apie nuolatinį poreikį atsiversti pabaigoje pateiktus paaiškinimus ar ant skirtuko surašytas santrumpas. Tad pirmas (ir nesyk pakartotinai išlįsdavęs) klausimas, skaitant A. Franaszeko knygos vertimą, buvo standartinis ir naivus: koks durnius ryšis studijuoti šią „plytą“? Rašau „studijuoti“, nes su aptariamu leidiniu tenka elgtis būtent taip. Vien tai, kad citatos sudaro didžiąją dalį teksto, o paaiškinimams, bibliografijai, santrumpoms ir panašiems atributams tenka apie 200 puslapių, rodo jį esant labiau detaliam nagrinėjimui, o ne paviršutiniam pažinimui skirtu objektu (kartais net pagalvodavau, gal reikėtų „trumposios versijos“?). Kita vertus, 1000 egz. tiražas, aiškiai viršijantis šiuolaikinius tokių knygų leidybos standartus, leidžia spėti, kad tikimasi sulaukti ir lentynų dekorui šį veikalą pritaikysiančių snobų dėmesio.

Kokia dalis skaitytojų įveiks knygą iki galo – ne taip ir svarbu. Reikšmingas pats faktas: pagaliau turime ką skaityti apie Miłoszą. Ir turime ne bet ką –­ Lenkijos kritikai Franaszeko knygą vadina leidiniu, kurį būtina perskaityti, norint kalbėti apie lenkų literatūrą. Lietuvos auditorijai svarbu ir tai, kad galimybė visapusiškai pažinti mums svarbią pasaulinio kalibro asmenybę radosi skaitant ne lietuvių autoriaus kūrinį, tad turime progą išvengti dažnai dirbtinio patoso lydimų tautinio atspalvio paieškų. Pasak T. Venclovos, Franaszekas įrodė Miłoszą klydus, jog jo biografiją gali parašyti tik lietuvis. Ir mums tuo reikia tik džiaugtis.

Tiesa, nežinant honoraro dydžio, sunku pasakyti, kiek tuo džiaugėsi knygos vertėjas Vytas Dekšnys. Jo atliktas darbas tikrai kolosalus, ypač atsižvelgiant į leidinio daugialypiškumą: įvairių autorių skirtingu metu rašyti eilėraščiai, laiškai, atsiminimų ištraukos, dienoraščių fragmentai... Nenuostabu, kad ryškiai besiskirianti atskirų knygos dalių tematika ir stilius pareikalavo iš vertėjo pusantrų metų darbo. Tad, nors neskaičius originalo dažniausiai nėra įprasta kalbėti apie vertimo kokybę, šį kartą galiu drąsiai pareikšti: jei LLVS neįtrauks šio veikalo į vertingiausių 2015 m. verstinių knygų sąrašą, šią organizaciją bus galima įtarti turint piktų kėslų. Vertimą aiškiai sunkino pavardžių, nuorodų, citatų gausa, tad darbo pakako ne tik V. Dekšniui, bet ir dviem redaktorėms (A. Kairienei ir G. Kadžiulytei) bei net devyniems specialiai leidiniui poeziją vertusiems kūrėjams.

Dažnai knygoje vartojami svetimvardžiai vėl leidžia mestelėti akmenį į VLKK daržą: niekaip nesuprantu, kodėl vienuose leidiniuose nelietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius siūloma adaptuoti, o kituose –­ pateikti autentiška forma? Galbūt jau laikas pereiti prie bendros rašybos sistemos (ypač žinant VLKK pomėgį detaliai nurodinėti kas, kaip ir kur turi būti rašoma). Ar ne dėl šios painiavos daugelyje leidinį anonsavusių straipsnelių teigta, kad „ant knygos nugarėlės poeto pavardė parašyta ir lietuviškai, ir lenkiškai“1? Žiūrėjau vis į tą nugarėlę, džiaugiausi su leidinio dvasia tikrai derančiu R. Gelažiaus kurtu viršeliu, bet taip ir likau nesupratęs: kuris variantas (Milošas ar Miłoszas) čia lenkiškas? Gal panaši sumaištis VLKK rekomendacijose kiek trukdė leidėjams ir renkantis poeto gimtinės pavadinimą: knygoje jo tėvų dvaras vadinamas Šeteniais, nors pats Miło­szas jo tikrai taip nevadino (lenkiškai vietovė įvardijama Szetejnie, kas liudytų, jog alternatyvus Šateinių variantas, ko gero, artimesnis rašytojo sąlyčio su šia vieta laikams).

A6.png

Bet kabinėtis prie smulkių neapsižiūrėjimų šįsyk nedera: tekstas nuolat atskleidžia naujų sluoksnių ir tarpsluoksnių tiek Miłoszo gyvenime, kūryboje, galvosenoje, tiek šių dėmenų poslinkius lėmusioje aplinkoje, kas liudija, jog ir Franaszekas, ir Dekšnys su savo užduotimis tikrai susidorojo. Poeto biografija knygoje pateikiama laikantis daugmaž nuoseklios chronologijos, bet kiekvienoje iš 9 į smulkesnes sekcijas suskirstytų jos dalių pirmiausia rasime ne faktus, o mėginimus testuoti juos formavusią terpę. Autorius pabrėžia vengęs interpretacijų, bet kassyk prieš įvykstant kažkam, kas buvo reikšminga Miłoszui, pateikia savotišką būsenos apyrašą, mėgindamas atskleisti galimus poeto elgsenos variantus įvairiomis sąlygomis. Kartais šiuose, į šoną nukrypstančiuose fragmentuose daugiau įtampos ir įdomumo nei gyvenimo ir kūrybos įvykius aprašančioje medžiagoje. Tik iš jų sužinome apie vos savižudybe nesibaigusią penkiolikmečio paauglio meilės dramą (skyrius „Rusiška ruletė“), galimai intymius jauno poeto santykius su J. Iwaszkiewicziumi („Velnio sūpuoklės“) ir tą „baisios sumaišties kupiną“ Miłoszo senatvės etapą, persunktą nuolatinės atgailos dėl žmoną ir sūnų užklupusių nelaimių („Jobas“).

Lietuvos skaitytojams biografijoje, be abejo, įdomiausi lietuviški niuansai. Jų čia gausu. Įvairių. Nenuostabu, kad Franaszekas gailisi neišmokęs lietuvių kalbos, o Dekšnys teigia po vertimo „šiek tiek kitomis akimis“ matantis Vilnių2. Daugiausia sąsajų su Lietuva –­ prieškario įvykius aprašančiuose skyriuose. Beje, juose pateikiama informacija šiandien atrodo net aktualesnė už mažiau nutolusius XX a. pabaigos faktus. Regis, net pats žodis „prieškaris“ knygoje dažniau atsiveria kaip būvį apibrėžianti sąvoka nei kaip laikotarpį žymintis terminas. Miłoszo prieškario būta ilgo: spėta užaugti, subręsti ir išgarsėti, nuolat aplink kažkam jau lyg vykstant, telkiantis, stumdantis... Tikrosios neišvengiamumo nuojautos, suvokimo, kad meilei ir poezijai kurį laiką gali tekti pabūti nuošalėje, sulaukta tik pačiomis paskutinėmis dienomis, bet karo pradžios liudijimas vis vien skamba kaip netikėtas signalas: „...neišsyk susiejome sprogimus su bombardavimu“ (p. 289). Tad skaitant 4 pirmąsias knygos dalis, neretai aplanko ir klausimas (nebežinau, ar netikėtas) apie nūdienos ir tuometės situacijos panašumus.

Miłoszo biografija vertinga ir kaip dokumentas, atskleidžiantis tikėjimo gylio ir demonstratyviojo patriotizmo priešpriešą. Poeto gyvenimas nužymėtas mėginimų išsilaikyti atokiau nuo viešumos, politikos, šūkių. Franaszekas neslepia: tai pavykdavo ne visuomet, bet nuolat akcentuodamas Miłoszo atsiribojimo nuostatas, parodo mums simbolinę XX a. europiečio figūrą. Jo likimas knygoje vystosi mažos, prarastos, nutolusios realybės, kurioje „per Velykas mielinių bobų ir velykinių pyragų –­ „mozūrų“ prisišveitęs berniukas prie bažnyčios stebėdavo „Judošiaus kankinimą“ ir ridinėdavo kiaušinius, per Sekmines grindys būdavo išklojamos ajerais (...), o per Andrines buriama iš liejamo vaško“ (p. 29), fone. Šios, pamažu beribe tampančios, tėviškės jutimas lydi Miłoszą visur. Pasirinkęs tokį poeto pristatymą, Franaszekas tarsi nuženk­lina būseną, į kurią šiandien pateko besiblaškanti Europa: ar ne kažko panašaus ilgisi daugelis čia gyvenančių (ir apie jokį Miłoszą dažniausiai nieko negirdėjusių) žmonių?

b_200_286_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_tolstojus.jpg

Levas Tolstojus. „Uždraustasis Tolstojus“. Sudarė ir iš rusų kalbos vertė Evaldas Balčiūnas. – V.: „Kitos knygos“, 2014.

Levo Tolstojaus „uždraustųjų“ raštų lietuvišką versiją apžvalgai rinkausi tyčia, vildamasis suporuoti du nestandartinius leidinius. O štai klausimus, iškilsiančius beskaitant šią knygą, įsivaizdavau kitaip. Turėjau miglotų žinių apie Tolstojaus dvasinį lūžį ir jį lydėjusius gyvenimo būdo bei kūrybos tikslo pokyčius, tad, pasigilinęs į pirmąsyk lietuviškai leidžiamus jo gyvenimo pabaigos rašinius, labiausiai tikėjausi susidurti su filosofinio pobūdžio problemomis.

Pirmi neaiškumai, kaip ir domintis Miłoszo biografija, buvo susiję ne tiek su rašytojo asmenybės, kiek su leidinio pateikimo nestandartiškumu. Tiesa, šį kartą labiau pasigedau ne trumposios, o ilgosios knygos versijos. Leidinį sudaro 17 įvairių vėlyvųjų Tolstojaus rašinių: straipsnių, esė, laiškų ir kt. Žinant, kad po 1880 m. (apytikriai žyminčių rašytojo pažiūrų lūžį) sukurta publicistika sudaro apie pusę Tolstojaus 90 tomų raštų rinkinio turinio, 280 puslapių knygelė neatrodo stora. Bet pabaigos žodyje knygos sudarytojo (ir didžiosios dalies tekstų vertėjo) Evaldo Balčiūno pateiktas pasiteisinimas, kad „rinkinys nepretenduoja į išsamumą, –­ stengtasi aprėpti kuo platesnį L. Tolstojų jaudinusių problemų ratą“, skamba ne itin įtikinamai. Antrojoje gyvenimo pusėje Tolstojus vystė asketizmu ir nesmurtiniu pasipriešinimu grindžiamą palaimos siekimo programą ir plačiai diskutavo su daugeliu to meto veikėjų bei organizacijų. Mėgindamas įtikinti kitus laikytis šių principų, savo tekstuose jis taip pat vengė pykčio ir skelbė „meilę savo priešams“. Bet perskaičius „Uždraustąjį Tolstojų“ susidaro įspūdis, kad čia dažniau matome gana aršų, o kartais net niekinamai į kitus disputo dalyvius žvelgiantį rašytoją. Žinia, probėgšmais pavarčius keletą pilno raštų rinkinio tomų, sunku pasakyti, ar šis įspūdis rodo tai, jog būsiu pernelyg idealizavęs rašytoją ir mano nuomonė apie jo idėjas klaidinga, ar tai, kad Lietuvos skaitytojams siekta pateikti būtent tokį Tolstojų. Matyt, būta ir vieno, ir kito: rusiškai skaitytuose (į šį rinkinį neįtrauktuose) straipsneliuose pykčio oponentams taip pat nestinga, o lietuviškojo leidinio pavadinimas pabrėžia aiškią orientaciją į kraštutinumus – juk ne visi vėlyvieji Tolstojaus tekstai ir net ne dauguma jų to meto Rusijoje buvo uždrausti (nedideliais tiražais jie dažniausiai pasiekdavo skaitytojus netrukus po parašymo). Kita vertus, susipažinus su knygos sudarytojo biografija ar bent jos pradiniu sakiniu („Evaldas Balčiūnas – buvęs maištininkas, renegatas, disciplinos lau­žytojas, profsąjungų bosas, tarptautinis veikėjas ir elgeta“3), griežtokais ekstremumais pasižyminčių rašinių pasirinkimas nestebina.

Apie leidinyje skelbiamų tekstų atrankos kriterijus ar net vertimui naudotus šaltinius (knygoje tvirtinama, kad medžiaga imta iš 90 tomų Tolstojaus raštų rinkinio, nors internete nesunku aptikti ir nuorodų į kitokias originalo versijas4) galima būtų diskutuoti ilgai, bet metas pereiti prie pačioje knygoje gvildenamų klausimų. Tolstojus mirė 1910 m. – metais anksčiau, nei gimė Miłoszas. Abu nugyveno ilgą gyvenimą ir atstovauja skirtingoms epochoms. Todėl labiausiai į akis krito pasaulio suvokimo skirtumai. Net propaguodami išoriškai panašias idėjas šie žmonės visiškai skirtingai suvokė jų įgyvendinimą. Miłoszas, viduje nuolat vengęs per gilaus patriotizmo ir kartais net pritardavęs globalistinėms pozicijoms, realiame gyvenime nesyk atstovavo įvairių jėgų, laikiusių save tėvynės mylėtojais, interesams. Tolstojus atvirai skelbėsi esąs antipatriotas: „Norint sunaikinti vyriausybes reikia tik vieno –­ kad žmonės suprastų, jog patriotizmas, kurį skatina šie prievartos įrankiai, yra primityvus, kenksmingas, gėdingas ir blogas, o svarbiausia – nedoras jausmas“ (p. 70). Beje, priežastys, nulėmusios tokį jo nusistatymą, buvo panašios į Miło­szo – pirmiausiai siekta atsiriboti nuo oficialiosios valdžios. Tačiau aiškindamas, kodėl tai būtina padaryti, Tolstojus aiškiai akcentuoja socialinį aspektą: „Vyriausybė pačia plačiausia prasme, įskaitant ir kapitalistus bei spaudą, yra ne kas kita, o organizacija, kurioje daugumą žmonių valdo aukščiau stovinti mažuma; o ši mažuma paklūsta dar mažesnės mažumos valdžiai ir t. t., kol galų gale prieinama prie vieno ar kelių žmonių, kurie, pasitelkę karinę prievartą, įgyja valdžią ir gali valdyti visus kitus“ (p. 68).

Žinoma, perskaičius keliolika tekstukų, naivu tikėtis apžvalgoje nupiešti Tolstojaus kaip mąstytojo portretą. Juolab kad tolstojininkai (pastaruoju metu dažniausiai atstovaujami keistokų –­ Balčiūno tipo – asmenybių) jau daugiau nei šimtmetį pildo šį vaizdą naujais štrichais. Tačiau net pateikus vos porą citatų iš to paties straipsnio („Patriotizmas ir vyriausybė“) į akis krinta viena –­ Tolstojus atstovauja visai kitai erdvei nei ta, kurią matome Miłoszo biografijoje. Balčiūno sudarytame rinkinyje nerasime tėviškės kaip reginio, kaip kraštovaizdžio; pasaulio, kurį reprezentuoja Tolstojus, ribas ženklina ne vaikystės prisiminimų šiluma, o nuolat prasisunkiantys netiesos, vergovės, engimo ir gyvuliškos kovos už būvį vaizdai. Tai puikiai iliustruoja vieno skyrelio traktate „Mūsų laikų vergija“ pavadinimas –­ „Kultūra ar laisvė?“. Laisvė kaip kultūros priešprieša! Tolstojaus pasaulyje kultūra nėra pagrindinė vertybė. Jo pasaulis – erdvė, kur pirmiausia reikia (pa)siekti laisvės.

Iš čia ir pabaigos klausimas: ar „Uždraustasis Tolstojus“ nėra (kad ir netyčia) knyga, leidžianti suvokti Europos ribas? Ir apsispręsti – kiek toli (ir kurlink) nuo tos ribos esame... Ar pasiekėme laisvę?

1 http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-apie-czeslawa-milosza-autorius-andrzejus-franaszekas-tai-intymi-istorija-286-486570.
2 http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Vytas-Deksnys-Sigito-Gedos-apibrezimu-nesu-poetas.
3 http://anarchija.lt/aktualijos/58-juodrastis-nr-2-2009-balandis/10942-evaldas-balciunas-kaip-netapau-revoliucionieriumi.
4 http://www.anarchija.lt/teorija/37353-apie-socializma-paskutinis-levo-tolstojaus-straipsnis.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai