Jūratė Visockaitė. Blogiausias Juozo Budraičio vaidmuo

b_200_276_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_mano_kinas_virselis.jpgJuozas Budraitis, Margarita Matulytė. „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. – V.: R. Paknio leidykla, 2015.

 Juozas Budraitis visą laiką buvo „mano artistas“. Na, bent jau iš tos garsios kino poros Adomaitis-Budraitis rinkdavausi jo netiesmuką, subtilų vyrišką tipažą. Didžiausiu Budraičio žygdarbiu laikau jo įžūliai peržengtą teatro slenkstį –­ brandaus amžiaus kino žvaigždei išeiti į sceną, mano galva, buvo tas pat, kas savanoriškai pakilti į ešafotą. Atsimenu, važiavau į Kauno dramos teatro Ibseno „Statytojo Solneso“ (1980 m., rež. J. Vaitkus) premjerą ir įsivaizdavau, kaip mano artistui susirakina burna (juk ir kine ji buvo užrakinta, nes įgarsindavo kiti), jis neprašneka, šnabžda ir spiegia, krenta, gėdingai bėga iš scenos ir jį ištinka infarktas... Laikiau prakaituotos rankos špygą, Juozai. Tačiau Solnesas įvyko! Ir paskui dar nemažai viso kito.

Dabar reziumuočiau: Budraitis ne tik vaidino, fotografavo, organizavo Lietuvos ir Rusijos kultūrinį bendradarbiavimą, dar jis pats kruopščiai ir aktyviai režisavo savo paties gyvenimą, o tai sugeba daryti tikrai ne visi šios profesijos atstovai. Itin vaisingai atliko pagrindinį savo gyvenimo vaidmenį. Šitą mano nuojautą patvirtina naujos knygos apie Budraitį „Mano kinas“ pabaiga – kūrybos datos ir bibliografija, taip pat knygoje vaizdingai dailininko J. Jacovskio išeksponuotos laikraščių iškarpos, visokie laiškeliai ir rašteliai. „Knyga parengta Juozo Budraičio archyvo pagrindu“, – rašoma metrikoje, ir tai absoliuti tiesa. Dr. Margaritai Matulytei geriausiu atveju tenka sudarytojos vaidmuo.

Noriu pasakyti, kad toji neįtikėtinai išsami, smulkmeniška knygos pabaiga, neabejoju, registruota ir rinkta visą gyvenimą paties aktoriaus, patvirtina jo savirežisūros sugebėjimus ir minkštai kietą charakterį.

Šioje vietoje, deja, recenzijos intonaciją turiu pakeisti.

Visa likusi rašytinė knygos dalis (fotografijų skyrių palieku nuošalėje) pagal šių laikų leidybinę madą greitosiomis ir iš bet ko kepti knygas yra sumesta į krūvą ir paduota netgi kaip „apsvarstyta ir rekomenduota“ LKTI mokslo posėdyje. O tai, kad Paknio leidykla tradiciškai užtikrina knygos poligrafinę kokybę (kas dabar jos neužtikrina ir ja neprisidengia?), dar labiau išdidina, atleiskite, niekalą, turinio menkavertiškumą. Kuriuo jauni žurnalistai netgi žavisi (L. Žižliauskaitė „Juozas Budraitis pasakoja apie savo kiną“, „7md“).

Gal visos epochos „pagal Budraitį“ kinas (nuo 1961-ųjų iki šios dienos) ir tebuvo tai, ką čia itin fragmentiškai, maloniuose, neįpareigojančiuose pokalbiuose prie kavos su Matulyte atpasakoja Budraitis ir papildo jo bendražygiai? Gal iš tiesų visus tuos filmavimus, žmones, jų siekius galima sufokusuoti vien į kasdienį stoviniavimą prie kameros, atskiestą nuotykiu ar tuo nemariu, jau 357 kartus pasakotu anekdotu, kaip rekvizitininkas E. Olbikas „valgį ant stalo dustu barstė“? Liaudžiai ir dar vienam mitui (mokslinei medžiagai!) šito juk užteks. „Filmavimo aikštelėje retai būna tikra kūrybinė atmosfera“ (p. 33), – sako aktorius. Taip, tiesa. Netgi poezijos klasikai rašo, kad mes net neįsivaizduojam, iš kokių niekų išauga eilėraštis. Bet dėl to nuvainikuoti jo nedera. Daug išmintingų aktorių visą gyvenimą laikosi taisyklės: nepraleiskime progos patylėti!

Gal pernelyg griežtai? Vis dėlto bent kiek išmanančiam ir mylinčiam kiną žmogui sunku susitaikyti ir skaityti panašias jų tyrinėjimo ir meilės objektą nupopsinančias, lentynas dabar nugulančias knygas. Šiuo atveju jau geriau reikėjo išversti čionai dažniausiai cituojamą Jurijaus Pavlovo knygą apie Budraitį (žinoma, buvo „ne fasonas“ – parašyta serijoje „Tarybinio teatro ir kino meistrai“ ir net 1988 m.). Cituojamą, nes ji vis traukia ir joje išlaikomas menininko kūrybos pateikimo lygis, o mes jo dar tik mokomės. Be to, R. Oginskaitės, D. Šabasevičienės knygos-port­retai reikalauja kur kas daugiau fizinių ir dvasinių sąnaudų.

Čia jų nebuvo skirta teatriniams vaidmenims (be Solneso, dar ir Šarūnas, Ričardas II, Leninas), tad aktoriaus 75-metį minime tarsi puse lūpų; kita vertus, jei jau leidžiamas „liaudiškasis“ variantas, tai kodėl apeinama ilga tarnyba Maskvoje su rusiškais vargais ir nuotykiais? Tai tik pirmas minusas.

Knygoje prisimenami 22 filmai ir vaidmenys. Apie vienus aktorius kai ką pasako (deja, ne kažin ką), bet apie kai kuriuos – nieko neišlemena. Tuomet sudarytoja savo statinį paremia, na, tokiu įspūdingu kontraforsu, pvz., skyriuje „Sodybų tuštėjimo metas“ įdėtas šio filmo aptarimas prie apskritojo stalo, perspausdintas iš 1978 m. žurnalo „Kinas“ (p. 146–153). Turbūt pats ilgiausias J. B. prisiminimų metražas tenka estų filmui „Mergina juodais drabužiais“ (p. 67–72) – jau knygos (tarsi filmo) pradžioje jis išbalansuoja dėmesį ir net sukelia keistų skaitytojo įtarimų... Prie filmo „Tas saldus žodis – laisvė“ įdėtas „sinchroninis“ aktoriaus dienoraštis, deja, tėra smulkus kelionės į Čilę aprašymas, leidžiantis knygai toliau grimzti į seklius kino vandenis (p. 118). Nekaltinčiau vien aktoriaus paviršutiniškumu – klausimus visada užduoda, o vėliau ilgai koreguoja klausėjas, rimto, svarbaus pokalbio režisierius visada yra jis. (Pvz., kur skaudi tema apie kito aktoriaus įgarsinimą ir pagaliau šio barjero įveikimą; daug išsamesnis, gal net psichoanalitinis gilinimasis, kaip ir iš kokios „nekrošiškos“ glūdumos išeita į „jupiterių“ šviesą – neturtingi tėvai ir penketas jų vaikų ir pan.)

Knyga tarsi neturi stuburo. Mozaikinis iškarpų stilius įtraukia / paskandina ir J. B. prisiminimus. Knygoje, kaip ir aktoriaus minėtoje filmavimo aikštelėje, kūrybinė atmosfera nesukuriama.

„Mano kine“ Budraičiui nepavyko tapti adekvačiam savo mąsliems kino personažams, ir dėl to kalta Matulytė. Jos režisūra sukuria, sakyčiau, aktoriaus statisto įvaizdį.

Be minėtų rusų kritikų ir režisierių citatų, įdomu buvo susipažinti su rašytojo L. Jacinevičiaus „Jausmų“ recenzija sename žurnale „Mūsų ekranas“ (p. 80), kurioje dvikovą Adomaitis-Budraitis netikėtai laimi pastarasis. Ypač dėmesį patraukia dar vieno rašytojo R. Gavelio laiškai, mokantys draugą Juozą daryti kiną; taip pat jo paraiška kino scenarijui bei aktoriaus filmui remiantis J. Biliūno novelėmis (p. 166–175). Koks jos likimas (matyt, trumpas) – neatskleista.

Komentarai  

 
+6 -2 #1 gaila 2016-01-14 20:51
Gaila Budraičio. Turbūt diktofone liko įdomių ir protingų dalykų, bet toji Matulytė yra reto nykumo sovietinė asaba, prie ko tik prisiliečianti viską paverčianti pilkybe. Gaila, kad sugadino tokią medžiagą apie Budraitį, kompiliuoti copy-paste iš svetimų straipsnių katalogėlius apie fotografiją - tai ne knygą parašyti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai