Ožkytė Nr. 1

Šįmet Sausio 13-osios 25-metis. Taip, kai kam, atrodo, praėjo vos kelios dienos po tų baisių įvykių. O kas liko iš pusketvirtų metukų vaiko atsiminimų? Tik skūpūs fragmentai. Saugi erdvė už Vilniaus, didelis kilimas, ant jo pirmą, o gal ir antrą dešimtmetį gyvuojantys žaislai ir vaikas, priešais įjungtas didžiulis nespalvotas „Tauras“. Iš jo sklido nesuvokiami vaizdai: kareiviška uniforma apsirengę vyrai puola beginklius civilius. Baisiausia buvo ne šūvių salvės į orą, bet prožektorių šviesoj išniręs automatas, staigiu judesiu ir didžiule jėga smigęs buože žemyn į tirštą žmonių minią. Ir tas prisiminimas nutrūksta mintimi: „Už ką juos šitaip?“ Žinoma, aplink vaiką tvyrojo įtampa, nerimas. Ir jis tą jautė. Tik kaip tokiam mažam šašui paaiškint, jog tie mušami dėdės ir tetos gynė laisvą Tėvynę. Laisvės apibrėžimas rišliai vos šnekančio vaiko žodynėlyje dar per sudėtingas, bet jos kaina jau juntama.

Juozo Girdvainio ir Alfredo Girdžiušo nuotraukos
Juozo Girdvainio ir Alfredo Girdžiušo nuotraukos

Ožkytė Nr. 2

Mano gimtosiose Šnipiškėse, Šilutės g. 13, už senovinių dvigubų langų, tarp kurių žiemą ant vatos įsodinami eglutės žaisliukai, ruduoja laukai, vos užsnigti jurginų ir kvapiojo tabako darželiai, svogūnų ir burokų daržai. Mūsų dvi baltos pilnavidurės alyvos nuo „manęs dar nebuvo“ laikų stingsta tamsoje, o klevas, kurį dukra vadina broliu, žinoma, viską mato iš tolo.

Taip, iš F. Dzeržinskio / Kalvarijų lygia­gretės iki mūsų, žinoma, atsklido pratisas dūzgesys, bet jis nebuvo toks keistas, kaip Eglės Bučelytės, lėtapėdės ir nepajudinamos, balso „užstrigusi adatėlė“.

Televizoriaus ekranu aš, be abejo, tikėjau, mokėjau jį perskaityti bet kuriuo atveju, ekranai man buvo Antroji realybė. Tokia ji išliko ir ryte, kai atsibudo ir tuoj pat nušvito trimetė dukra, kai kurti krosnį puolė tėvas.

Antrąja realybe ekranai lieka ir šiandien. O riba tarp realybių, taip sakant, nenumaldomai trinasi.

b_600_489_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_Rus_karikiai_prie_RT_bokto1991.01.14._J.jpg

Ožkytė Nr. 3

Buvau tada dar jauna. Labiau smalsi nei mąstanti apie laisvės spalvą, skonį ir kvapą. Balta ji buvo ir tyki iki įvykių Vilniuje –­ su purvo ir kraujo priemaišom, nemiegotos nakties bruzdesiu, plastikiniame nuo termoso nusuktame puodelyje garuojančia arbata. Dabar stengiuosi rasti savo santykį su atmintimi. Norėčiau – be pompastikos ir iškilmingų kalbų. Meno jose nedaug, kaip ir literatūros. Todėl mintys teka keturiolika pratęstų gyvenimų – devyniomis gatvėmis Karoliniškių mikrorajone, jos turi dulkių, automobilių išmetamų dujų kvapą ir skonį, tai –­­ dylančio, skeldėjančio asfalto spalvos atmintis. Sava. Ne kartą išvaikščiota. Po vieną gatvę esama Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose, jomis vaikšto kiti žmonės, mezgantys savo prisiminimų mazgus. Ir viena – V. Koncevičiaus –­ Pelėdnagiuose. Jei ne ta gatvė, apie juos nieko gal nebūčiau sužinojusi. Dabar – užkibau. Pelėdnagių vardas pirmą kartą paminėtas 1659 metais, dauguma jo gyventojų išpažino kalvinistų tikėjimą. Buvo dvaras, malūnas. XX a. pradžioje veikė plytinė. Dabar Pelėdnagiuose ošia Tūkstantmečio ąžuolynas, kurio gilių kava galima pasivaišinti. Tai –­ irgi laisvės spalva, skonis ir kvapas. Ar jį jaučia ten gyvenantys žmonės? Veikiausiai ne. Jiems laisvė –­ tai galimybė ištrūkti už savo rubežiaus. Tolyn tolyn, kur mūsų nėra – sekant išdžiūvusio laisvės gynėjų kraujo pėdsaku.

b_600_386_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_Mes_-_nugalsime._Lietuva_bus_laisva_nuo_soviet_okupant.jpg

Ožiukas Nr. 4

Man tuomet ėjo 15-ieji. Nuo Vilniaus gyvenau 110 km atstumu, eiliniame rajono centre – Jonavoje. Užaugau „ant salietros“. Tąnakt pamenu tik siaubą. Labai aiškiai. Jis tuosyk sklido iš spalvoto televizoriaus, iš dažnai gedusio, regis, „Beriozkos“. Paskutiniai kadrai su Bučelyte ir šnypštimas, sniegas... Tuomet atrodė – pasaulis baigėsi. Klausimas „Kas dabar bus?“ – per silpnas. Panašiai jaučiausi gal 1989 m. kovo 20 d. įvykus katast­rofai Jonavos „Azoto“ gamykloje, kai vidurnaktį teko iš miesto evakuotis. Tada atrodė –­ visam laikui.

Šiaip ar kitaip, Sausio 13-ąją atstovėta, o dabar, kaip bežiūrėsi, į tai jau galima atsiremti. Tai faktas. Neseniai Ukrainoje teko ilgai šnekėtis su baltarusiu. Viena jo frazė buvo itin iškalbinga: „Šiuolaikinėje (suprask –­ XX a.) istorijoje mes neturime į ką atsiremti... Todėl pas mus dabar taip ir yra...“ Gerbiu jį už tą atvirai išsakytą bejėgystę ir apmaudą.

Tiesa, prie desantinių tankų ir BTR’ų jau buvau pratęs. Grybaudami Gaižiūnų, Ruklos, Gegužinės miškuose su paauglišku smalsumu neretai stebėdavom (dažniausiai su broliu) miškų trasomis, poligonuose lakstančius sovietinius metalo gabalus (įstabūs vaizdai), žinojome beveik visus kelius. Žinojom ir supratom, kokie ir kieno tie tankai. Žinojom ir tos pasenusios technikos sąvartynus – važiuodavom ten papramogauti ir pasikarstyti. Aišku buvo ir tai, kodėl karinio miestelio parduotuvės buvo daug pilnesnės (ir prekių, ir žmonių) nei eilinės rajono cent­ro...

b_600_388_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_1991_m.saus_Vilniuje_prie_Parlamento.jpg

Ožkytė Nr. 5

Akmenimis grįsta Vilniaus Šnipiškių gatvelė geografiškai visai greta plačiųjų Kalvarijų ir Konstitucijos „magistralių“, bet psichologiškai – visai kitas, hobitukų pasaulis. Tad dideliais Viduržemės įvykiais tiek ir tesidomėjau – lyg Grafystėje gyvenčiau. Žinoma, galėčiau teisintis ir jaunu amžiumi. Tada man buvo beveik treji su puse.

Dabar, po 25-erių metų, liūdžiu dėl savo silpnos atminties ir nepasitikiu tais, kurie pasakoja apie potyrius supantis lopšyje. Bet ne per seniausiai susiformulavo prisiminimas, kurį dėl patriotinių pretenzijų nusprendžiau laikyti savo ankstyviausiuoju. Gili žiema ir gili naktis, ir aš tikrai žinau, kad toks mažas vaikas kaip aš turėčiau penktą sapną sapnuoti, bet pečiaus šildomame Šilutės gatvės 13-ame name šviesu, o už lango (kažkodėl) dar šviesiau.

Tai ir viskas. Keliskart šį savo atminties žybsnį perpasakojus, man pačiai jis nutolo ir prigeso. Kai po didžių žygių hobitukai grįžo į gimtąją ramiąją Grafystę, Meris atsiduso: „Atrodo, lyg būtume palengva nykstančiame sapne.“ „Tik ne aš, – atsakė Frodas. – Jaučiuosi, lyg vėl užmigčiau.“

b_600_435_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2016-01-08_nr._3549_Rus_karikiai_Vilniuje1991_m.jpg

vilkas_su_oziukais.png