Vida Girininkienė. Simonas Daukantas ir Vincas Grybas

Pirmasis S. Daukanto paminklo projektas. Apie 1927–1928 m. Nuotrauka
Pirmasis S. Daukanto paminklo projektas. Apie 1927–1928 m. Nuotrauka

Simonas Daukantas (1793–1864) ir Vincas Grybas (1890–1941) nebuvo susitikę. Juos skyrė šimtmetis, per kurį pasikeitė visuomeninis ir politinis krašto gyvenimas. Tačiau 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, jiems buvo lemta pažinti ir suprasti vienam kitą.

1925 m. Kauno meno mokyklos išsiųstas į Paryžiaus Grande Chaumiere akademiją studijuoti skulptūros, V. Grybas pateko į vieno geriausių Prancūzijos skulptorių Émile’io Antoine’o Bourdelle’io dirbtuvę. E. Bourdelle’is mokė sieti skulptūrą su architektūra, socialine aplinka ir vietove. V. Grybą visada traukė valingos, tvirtos asmenybės. Kurdamas jis susipažindavo su savo herojų biografijomis, įpročiais, kasdienio gyvenimo smulkmenomis. Visada ieškodavo nuotraukų, ikonografinės medžiagos. 1927 m., gavęs pirmą didelį pasiūlymą nuošaliame Žemaitijos miestelyje kurti paminklą Daukantui, ėmėsi studijuoti garsiojo žemaičio veikalus, to meto socialinę aplinką. Tačiau autentiškos medžiagos trūko. O buvo tik (ir tebėra) Jono Zenkevičiaus 1850 m. nutapytas portretas ir XIX a. pabaigoje pagal giminių pasakojimus Joniškio savamokslio dailininko Aleksandro Ratkaus sukurtos istoriko veido ir povyzos rekonstrukcijos. 1928 m. liepą grįžęs į Lietuvą V. Grybas skubėjo Papilėn paklausinėti dar Daukantą mačiusių žmonių. Daukantas Papilėje gyveno nuo 1861 m. spalio 14 d. iki mirties, prieš tai pabuvojęs pas Motiejų Valančių Varniuose, Petrą Smuglevičių Svirlaukyje (dabar Jaunsvirlauka, Latvija), pas savo seserį Anastaziją Kivyliuose ir kitur. Jį mačiusių dar buvo, tačiau iš jų skulptorius sužinojo nedaug. Buvęs vienišas ir atsiskyręs, ateidavęs net pietauti su alupka (pieštuku) už vienos ausies, už kitos – papirosu. „Buvo visada mįslingas. Mįslijo ir mįslijo. Net bažnyčioje, išsitraukęs popiergalį kažką užrašydavo“, – porino Juozapas Šliauteris. Vis klaidžiodavęs Ventos pakrantėmis, net gerų drabužių neturėjęs. Mokėjęs stalioriauti, ir tas staliaus amatas, ko gero, buvo labiausiai vertinamas to meto papilėniškių. Istorija tuomet mažai kam rūpėjo, juolab tolimame Žemaitijos užkampyje. Išsilavinęs pasaulietis inteligentas su savo geriausiu apdaru – apsitrynusiu surdutu (beje, jam nešioti reikėjo leidimo, kurį Daukantas, kaip Senato tarnautojas, turėjo) buvo nesuprantamas. O kas būtų pasikeitę, jei jie būtų sužinoję, jog jų keistasis kaimynas pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), pirmosios kultūros istorijos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1846), daugybės vadovėlių ir skaitinių knygelių mokykloms, ūkio patarimų leidinėlių valstiečiams autorius, pirmasis lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkimo organizatorius. Ne ką būtų buvę aiškiau, jei jis būtų prisistatęs kaip vienos didžiausių Rusijos imperijos įstaigų – Senato tarnautojas, mundurą gi turėjo, tačiau valdžios pareigūnai šlovę ir pagarbą užsitarnaudavo palydomis ir matomu turtu. Vargšas istorikas, save vadinęs vargo pele, visus savo atlyginimus išleidęs knygų leidybai. nieko neturėjo. Daukantą ten, Papilėje, tuomet suprato ir palaikė jo vienintelis pažįstamas iš senesnių laikų – Papilės parapijos administratorius kunigas Ignotas Vaišvila, kurio pastatydintuose prie bažnyčios šventoriaus namuose istorikas ir mirė. Papilėniškiams reikėjo gerą pus­amžį palaukti, ūgtelti ir, Lietuvai atradus Daukantą, turėjo ir patys jį atrasti. Ir ne bet kur, o šalia, Papilėje.

Vincas Grybas (antras iš kairės) ir jo padėjėjas (sėdi šalia) su pagalbininkais šalia ką tik pastatyto paminklo. 1930 m. rugsėjis. J. Sinkevičiaus nuotrauka
Vincas Grybas (antras iš kairės) ir jo padėjėjas (sėdi šalia) su pagalbininkais šalia ką tik pastatyto paminklo. 1930 m. rugsėjis. J. Sinkevičiaus nuotrauka

V. Grybas tai suvokė. 1930 m. kovą komitetui „Statykime Daukantui paminklą“ (pirmininkas prof. Mykolas Biržiška) patvirtinus galutinį, trečiąjį, paminklo eskizą, darbus baigė. 1930 m. rugpjūtį Berlyne nulieta bronzinė Daukanto statula traukiniu per Tilžę, Pagėgius pasiekė Papilės geležinkelio stotį. Ją iš stoties arkliais parvežė ūkininkas V. Mačius. Statula buvo pastatyta klebonijos kluone ant languota staltiese apdengto staliuko, šalia kurio suneštos kėdės ir įrengta lauko fotoateljė. Fotografavosi poetas kunigas Stasius Būdavas, Daukanto paminklo statymo Papilės komiteto nariai, pats V. Grybas su savo pagalbininku Pranciškumi Mikutaičiu ir kiti.

Rugsėjo 21-osios rytą prasidėjo šventė, kurios Papilės miestelis iki tol nebuvo matęs. Deja, joje skulptorius nedalyvavo, mat buvo nepatenkintas aplinkos neišbaigtumu. Baltomis skarelėmis apsigaubusios moterys akių neatitraukė nuo atvykusių Kauno ponų su švietimo ministru Konstantinu Šakeniu priešakyje. Mokytojai, eidami į Papilės piliakalnio kapines, kur prie Daukanto kapo ir prasidėjo iškilmės, ir vėliau, prie vaišių stalo, turėjo galimybę pabendrauti su dailininkais Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi, prof. Vaclovu ir Mykolu Biržiškomis, Augustinu Janulaičiu ir kitais. Viename geriausių, kaip pats V. Grybas įvardijo. iš keturių savo darbų (Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, V. Kudirkos) jis pavaizdavo nuo 7 metrų aukščio postamento žvelgiantį grakštų, kilnų, munduru vilkintį inteligentą, vienoje rankoje laikantį knygą, kita rodantį į Tėvynės žemę. Paminklas rinkoje (turgaus aikštėje), apsuptoje vienaaukščiais nameliais, turėjo turėti aukštą postamentą, kuris su figūra kaip kolona dominuotų aikštėje. Pasak Tado Adomonio, kompoziciniu kapiteliu užsibaigianti stulpo dalis primena liaudies koplytėles – stogastulpius. Nuo pagrindinio kelio nusisukęs Daukantas su „Lietuvos istorija“ rankoje žvelgia į vingiuojančią Ventą, piliakalnį, tolumas, apjungdamas ir papildydamas mažo miestelio erdvę. Pasak Nijolės Tumėnienės, „Daukanto paminklas Papilėje vis tiek išliks geriausias XX a. lietuvių skulptūrinis paminklas, apimantis Daukanto asmenybės kilnius siekius ir istorinį reikšmingumą, jo pilietiškumą ir vidinį psichologinį dramatiškumą“.

S. Daukanto paminklo statymo Papilės komiteto nariai prie S. Daukanto statulos: viršaitis Jonas Daunys, teisėjas Kavoliūnas, pradžios mokyklos vedėjas Pranas Šliauteris, klebonas Antanas Šveistrys. 1930 m. rugsėjis. J. Sinkevičiaus nuotrauka
S. Daukanto paminklo statymo Papilės komiteto nariai prie S. Daukanto statulos: viršaitis Jonas Daunys, teisėjas Kavoliūnas, pradžios mokyklos vedėjas Pranas Šliauteris, klebonas Antanas Šveistrys. 1930 m. rugsėjis. J. Sinkevičiaus nuotrauka

Ko gero, nė vieno XX a. pirmosios pusės paminklo atidengimo iškilmės neturi tokios gausios fotodokumentacijos. Papilei pasisekė – čia gyveno talentingas fotografas, kuris turėjo miestelyje modernią fotoateljė ir fiksavo ne tik apylinkių gamtą, bet ir visus to meto įvykus, šventes ir kasdienį gyvenimą. Šio paminklo nuotraukos paplito visoje Lietuvoje. Kaip atvirukai jos buvo dovanojamos, siunčiamos giminėms ir pažįstamiems. Daukantas mažą miestelį iškėlė į aukštumas, įprasmino jo gyventojus. Tai liudija įrašai nuotraukų antrosiose pusėse. Vienas jų: „Amincei 1930 V. D. m. Papilei Simono Daukanto pamenklas. Atidengimo iškilmes. Isivaizdink kokį pastati Papilei pamenkla. Ta diena labai negražus oras, neaiškei nuimtas Lietuvos Ministeris pirmininkas saka prakalba, karo orkiestras grieži Lietuvos himna, daugibies žmoniu minia stovi be kiepuriu, o saulių komanda stovi arti pominkla. Įsivaizdink kad ir tavo Juozas stovi saulių komando. Oš ant savo galvos įdeisu krislelį kad zinotumei kurio vietoi stovu ir kotras asu.“ Parašas ir data – 1930 m. rugsėjo 23 d.

S. Daukanto paminklo Papilėje atidengimo iškilmės. J. Sinkevičiaus nuotrauka
S. Daukanto paminklo Papilėje atidengimo iškilmės. J. Sinkevičiaus nuotrauka

Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“

Kaip žinoma, pirmojo paminklo postamentas buvo žemesnis ir platesnis, o ant jo pagrindo iš visų keturių kampų pastatytos figūros išplėtė paminklo siužetą. Jos vaizdavo jauną motiną su vaiku ant kelių, kanklininką, žvelgiančią į tolį moterį su knyga ant kelių, senovės lietuvių karį. Viršutinės postamento dalies kampuose įkomponuotos pelėdos simbolizavo mokslą. Tokiai sudėtingai kompozicijai mokytojų suaukotų lėšų nebūtų pakakę. Be to, kaip rašė skulptorius, „gero gipso neturiu po ranka“.

O ko jau ko, bet gipso dabar Lietuvoje pakanka...

R. Grybaitė. „Vinco Grybo Simonas Daukantas“, Papilė, I dalis, vyr. redaktorė V. Girininkienė. –­ V.: „Versmė“, 2004, p. 1022.
V. Girininkienė. „Simonas Daukantas ir Papilė“, ten pat, p. 1015–1033.
V. Merkys. „Simono Daukanto globėjas kun. Ignotas Vaišvila“, ten pat, p. 961–974.
T. Adamonis. „Vincas Grybas“. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.
N. Tumėnienė. „Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama“. – V.: Lietuvos dailės muziejus, 2004.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai