Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (VIII)

„Ne, daugiau nebegaliu, man viso šito gana. Tiek išniekintų bažnyčių...“ –­ prabilo ilgokai tylėjęs Bogdanas Pociejus. Tas pats, kurio įkvėptai komentuojamų Brucknerio simfonijų Brežnevo laikais klausydavaus per Varšuvos radiją, tačiau toji muzika man tik palygint neseniai atsivėrė. Netikėtai – be pastangų ir tarpininkų. Pati! Ir štai pagaliau Bogdanas su manim eina Vilniaus gatvėmis saulėtą 1989 metų gegužės dieną, o rytoj prasidės lenkų ir lietuvių muzikologų konferencija. Aimaną „...daugiau nebegaliu“ išgirdau ties Šv. Kazimiero fasadu, man paaiškinus, jog Ateizmo muziejus joje jau likviduotas ir bažnyčią netrukus atšventins. „Grįžkim... Gal galėtume kitom gatvėm?“ Mudu tą rytą jau pastoviniavom ties septynetu nu­siaub­tų bažnyčių, ši jau aštuntoji. Aišku, grįšim kitaip, troleibusu, pakeliui pro langą nerodysiu ir nekomentuosiu nei Visų Šventųjų, nei Reformatų – juk tik pridėčiau dar vieną „muziejų“ ir netgi „kino teatrą“. Kaltės, gėdos, o gal netgi homo sovieticus (taip irgi pagalvojau) mišinio pagirios?

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Pamažėle, tarsi abu staiga būtume visiškai nusenę, judame Šv. Teresės ir Aušros vartų link. Nieko nebesakau apie Bazilijonus, nežinau, ar jis pastebi Glaubitzo projektuotus vartus. Pasėdime profanavimo išvengusios Šv. Teresės bažnyčios vėsoje, vos jaučiamas smilkalų dvelksmas – lyg prie jos derančių kvepalų užuomina. Nedidukė jo protėvių statydinta Pociejų koplyčia vos už kelių žingsnių, nueiname iki jos. „Bogdanai, pasistenk kilstelėti akis viršun.“ –­ „Tak, tak...“ Mums išėjus paaiškinu, jog būtent ties šia kolplytėle, eidami Aušros vartų pusėn, vyrai nusiima galvos apdangalą. Lyg bažnyčioj. Palanki šviesa nufotografuoti Pociejams skirtos atminimo lentos įrašą. Tą darydamas kažką kalbu, tik ar jis mane beišgirsta?

Esam dviese, nes turistiškai keliauti mėgstąs Mieczysławas Tomaszewskis su žmona čia gal prieš metus pabuvojo, o Krzysztofui Drobai nepatinka, kai jam apie Vilnių kas nors aiškinama. Tačiau, lyg mane egzaminuodamas, jis pats šio bei to retsykiais paklausia. Gal kad panašiai pasipiktintų ir man atsakius teisingai, ir suklydus. Sykį šoko ginčytis dėl Zakreto miško, nes aš paprasčiausiai nežinąs, kas ir kada tas pušis ten pasodino. Sakiau, kad jį palygint neseniai imta vadinti parku, dar prieš šimtą metų tokios pat pušys kitame upės krante dengė ir Žvėryną (yra Czechowicziaus nuotraukų). Miškingoje Vilijos kilpoje Radvilos laikydavo žvėrių, čia juos ir medžiodavo... Tyla. Paskui murmesys „...ale to nie może być naturalnym lasem, nie może...“, suprask – jei nežinot, tai ir toliau nežinokit. O kartą mudviem einant šalia dabar restauruoto Pirk­lių klubo ties Lukiškėmis Krzysztofas pasiteiravo, kas tame pastate buvo iki karo. Aiškiai jau žinojo apie čia veikusią lietuvišką gydyklą, tad atsakiau tarsi jo neišsakytą mintį patvirtindamas –­ „...tak, tu śię mieściła przychodnia litewska...“, dar pridūriau ją turėjus modernią įrangą, gerą personalą, tačiau buvus brangoką. Pirklių klubui skirtą pastatą projektavo inžinierius Prozorovas, kurio stebėtinai skirtingų darbų Vilniuje turim daugybę, – bet jau tyla, suprask, „nebegirdžiu“. Šitokia anąkart buvo „spektaklio“ schema, o vėliau į valias prisižiūrėjau ir jai giminingų variantų, ir netikėtų kūrybos proveržių. Nuobodu niekada nebūdavo, nes jam iš tiesų patikdavo tuo pat metu būti aktoriumi, režisieriumi, žiūrovu...

„Kartagina...“ – tyliai, bet taip, kad aš išgirsčiau, ištaria Droba, stovėdamas senųjų Rasų šlaito viršuje. Ir tikrai –­ žemyn nusidriekusių, pernykščiais ir dar senesniais lapais apneštų kapų netikėtai išvystu gerokai daugiau, negu jų ten esama, o aštri saulės šviesa pabrėžia žodžių galias pranokstančią kauburėlių tylą. Vėliau kelis sykius, lankydamas netoliese palaidotos tetos kapą, buvau nuėjęs iki to šlaito, apleisto panašiai kaip ir daugybė kitų Vilniaus vietų. Anų metų kasdienybė, proza. Visą romantinę iliuziją sukūrė vienintelis talentingo režisieriaus žodis, privertęs mane ne tik išgirsti, bet išvysti ir išgyventi vieną jo „didžiųjų improvizacijų“.

Droba lankėsi kelias vasaras paeiliui. Apsistodavo pas Feliksą Bajorą, o vakarais dažnokai atsirasdavo pas mus. Sėdėdavome kieme, virš galvų be garso praskrisdavo šikšnosparniai. Kodėl aš neįrašinėjau Krzysztofo spalvingai pasakojamų istorijų? Juk ten ir sudėtingos Bacevičių šeimos užkulisiai – du broliai (kompozitorius ir pianistas), dvi seserys (kompozitorė ir literatė), jų tarpusavio santykiai, kūrybinių ambicijų įvairovė, veiklos azartas... Vos ne stachanoviečiai, pralenkdami kuris katrą*. Bet pala... Po neseniai teatre matyto spektaklio mintims veikiai pabodo „įspūdžių lenktynės“, tad tik pamaniau – „štai kas scenoje nutinka kūrėjams laikantis dietos be dramaturgijos pradmenų“.

O konferencijos dienomis buvome pas kažką suėję šilto vakaro ir „arbatėlės“ dingstim. Rymojau balkone tarp dūmą traukiančio Drobos ir Pociejaus, stovinčio atokiau, kur šiltos srovės minkšto vėjo mums siuntė „žinutes“. Ir nors vėjo „žinutės“ anuomet dabartinių pavidalų dar neturėjo, jas skaitėme, supratome. Tą jautė ir mūsų svečiai –­ „Sąjūdis... Landsbergis...“ (kirčiuojant priešpaskutinius skiemenis). Gatvėse medžiai apkarpyti / Nežino, ar jiem sprogt ar ne... / Tiktai už lango vazone / Svaigių, skanių kvapų pilni / Narcizai pradeda šaipytis, / Lyg vaikas alkanas sapne. Panašiai buvo ir aną viltingąjį pavasarį, tad ne veltui šis eilėraštis jau tada krebždino mano galvą.

Baigęs rūkyti Droba stovi tarp manęs ir Pociejaus. Rodo į kitoje gatvės pusėje dar šviečiantį langą ir lyg pats sau tyliai sako: „W tym domu mieszka siostra Čiurlionisa, ma sto osiemnaście lat...“ – „Taak?“ – Pociejus netenka žado (Jadvygai Čiurlionytei anuomet ėjo devyniasdešimtieji). Mįslingoji dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus tyla. Juk metas jau – nakties antra. Bet Droba juk tik ką užkrimto tikro teatro.

* Rašinyje kursyvu cituojamos Kazio Binkio eilėraščio „Vokiškas pavasaris“ eilutės. Pagal jį parašytas Juozo Gruodžio kūrinys balsui ir fortepijonui „Pavasario naktis Berlyne“.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai