Dmitrijus Bykovas: „Poezijoje nesumeluosi“

Rusų rašytoją ir žurnalistą D. Bykovą kalbina Jelena Dobriakova

 

Dmitrijus Bykovas. Ugnės Žilytės piešinys
Dmitrijus Bykovas. Ugnės Žilytės piešinys

Dmitrijau, rengiate savo kūrybos vakarą „Apie tai, ko negalima“, skirtą lyrikai. Tai labai netikėta šiais prieštaravimų ir nerimo kupinais laikais. Apie ką ketinate kalbėti?

Nieko čia netikėta. Lyrikos labiausiai reikia kaip tik prieštaringais ir neramiais laikais. Kokia iš jos nauda, kai viskas nuostabu ir visi dorovingi? Lyrika visada rašoma apie tai, „ko negalima“ – eilėmis išsakoma, ko bijomasi ar drovimasi išsakyti proza. Lyrika išlaiko kur kas didesnes apkrovas, artikuliuoja, kas gėdingiausia ar slapčiausia, ar pernelyg sudėtinga. Eilėraščiuose išnyksta prieštaravimai, nes poezija iš esmės ir yra įsikūnijęs prieštaravimas. Ji – amžinai ne vietoje, todėl būtent poezija ir kalba apie tai, kas svarbiausia.

Kas jums yra poezija? Instrumentas, kurį naudojant galima veikti visuomenę, ar galimybė išlieti jausmus, atsijungti nuo gyvenimo įtampos?

Manau, kad tai kaip tik ir yra vienas iš Dievo buvimo – ganėtinai iracionalaus ir todėl daugeliui neįtikinamo –­­ įrodymų. Tai, kad poezija apskritai egzistuoja, rodo, jog žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra toks pat galingas, toks pat bejėgis, taip pat viską supranta, jaučia neįveikiamą prieštaravimą tarp savo sielos ir savo gyvenimo ir geba išskelti žiežirbą iš to susidūrimo. Mano galva, ta žiežirba ir yra iš Dievo.

Kokia poezija jums artima – rusų, užsienio? Ko jūs ieškote – prasmių ar formų?

Tiesą sakant, nesuprantu, kaip poe­zijos turinį galima atskirti nuo formos. Poezijos forma iš esmės ir yra jos pras­mė – bandymas sutvarkyti pasaulį, jį harmonizuoti, kompensuoti jo luošumą mūsų jausmų grandioziškumu, net jeigu tikrovėje mes dažniausiai tik bijome ar pavydime.

Sprendžiant iš to, kokia populiari buvo programa „Poetas ir pilietis“, kurią vedėte kartu su Michailu Jefremovu, šiandien jaučiamas didelis poezijos poreikis. Kodėl?

Šiandien, kai tiek daug visokių siau­bingų dalykų nutylima, nutylėjimais poezija garsiai pasako tai, apie ką dėl įvairių priežasčių bijo prabilti proza ir publicistika. Nes poezijoje nepameluo­si –­ prozoje paprasčiau užmaskuoti melą, o poezijoje jis kažkaip akimirksniu išlenda. Neseniai savo išmintingiems vienuoliktokams uždaviau klausimą, kodėl poezija nuoširdesnė už prozą, kodėl už jos nepasislėpsi, ir gavau labai tikslų atsakymą: neparašysi eilių, jeigu negerbi savęs. Poezijai būtinas tam tikras patosas. O jeigu meluoji, negali savęs gerbti.

Skaitote paskaitas Rusijos ir Amerikos universitetuose. Ar skiriasi auditorijos? Ar intelektas yra proto ir gebėjimo prisitaikyti visuomenėje kriterijus? O gal svarbiau reakcijos greitis, imlumas?

Amerikos studentai aktyvesni – jie supranta, kad nuo jų aktyvumo priklauso karjera. Rusijos studentai santūresni –­ jie supranta, kad karjera priklauso veikiau nuo jų gebėjimo patylėti.

Dar neseniai jūs aktyviai pasisakėte prieš internetą, išmaniuosius telefonus. Bet aš žinau, kad dabar naudojatės visais minėtais nūdienos gyvenimo atributais. Kodėl? Kokie bendravimo naudojantis visom tomis naujovėmis pliusai ir minusai? Ar žmogui reikia kaip nors save riboti bend­raujant su technologijomis? Ar tai jau gyvenimo srautas, kurio nebesustabdysi?

Aš niekada nebuvau nusistatęs prieš internetą. Tačiau esu nusistatęs prieš socialinius tinklus. Mano galva, juose švaistoma kūrybinė energija ir vyksta nereikalingas perteklinis bendravimas. Galbūt jaunystėje man jo ir reikėjo, tačiau dabar užtenka kelių artimiausių draugų, be to, aš niekada su niekuo nesiginčiju, nes nematau prasmės. Išmaniojo reikia tik todėl, kad su juo daug ką galima atlikti paprasčiau: jis padeda stebėti, kur susidarė spūstys, ar užsisakyti lėktuvo bilietus. Žalinga tik priklausomybė. Aš iš tiesų negaliu suprasti, kuriam galui ištisą parą susirašinėti. Bet, tiesą sakant, viskas savaime susireguliuos. Juk yra žmonių, kuriems nuolat reikia televizoriaus. O man jo visai nereikia. Jeigu ką nors ir derėtų riboti, tai tik asmeninę praktiką. Kaip dėl alkoholio.

Kokius pastarojo laikotarpio įvykius vertinate kaip teigiamus rusų kultūros įvykius? Kas nuvylė?

Kultūroje nebūna teigiamų ir nei­giamų reiškinių – bet kuris kultūros reiškinys reikšmingas jau vien dėl to, kad didina atstumą tarp žmogaus ir bežadžio padaro. Bėda ta, kad nūdienos Rusijoje didžiuma raštijos, filmų ar meninių gestų neturi nieko bendra su kultūra, veikiau jie priskirtini antikultūrinei paradigmai. Ir ne dėl ideologinių (kultūroje rezultatas ne taip jau stipriai priklauso nuo ideologijos, nors toks ryšys taip pat egzistuoja), o dėl profesinių priežasčių tikrąja tų žodžių prasme.

Žinau, kad jums ne visai priimtinas Zviagincevo filmas „Leviatanas“. Labiausiai jūsų netenkina režisieriaus pasirinktas meninis sprendimas. Bet, galimas dalykas, dabar jau kitaip vertinate šį filmą?

Iš kur ištraukėte? Aš ne taip dažnai keičiu savo požiūrį, kad ir kas tai būtų. Didžiumą mėgstamiausių kūrėjų atradau vaikystėje ir nuo to laiko nieko nevertinu kitaip. Pastovumas, net perteklinis, – vienas svarbiausių mano bruožų: 30 metų vienoje redakcijoje, 47 metai vienoje gatvėje, vienoje šalyje. Kalbėdamas apie „Leviataną“, galiu tik pasikartoti, kad nemėgstu, kai vaizduotės ir temperamento stygius pateikiamas kaip minimalizmas, o paviršutiniškas išmanymas – kaip polinkis į apibendrinimus ir alegorijas. Tai tiesiog geras kinas. Kartoju: geras, turint omeny mūsų gyvenamąjį laikotarpį. Jam reikėjo tam tikros drąsos, bet jis, mano galva, negalėtų konkuruoti su 8 dešimtmečio kinematografu. Nei su socialiniu Abdrašitovo ar Panfilovo kinu, nei su metafiziniu Tarkovskio, nei su psichologiniu Averbacho. Tai ne optimizmo ar pesimizmo, o meniškumo ir nuoseklumo klausimas. Didingas meno kūrinys, net jeigu nepalieka jokios išeities, suteikia vilties vien dėl to, kad mūsų akyse įvyko meninis proveržis. „Leviatano“ žiūrovas apimtas gilaus liūdesio ne dėl savo beviltiško niūrumo, bet dėl nepakankamo stiprumo ir monolitiškumo: menas įveikia tikrovę ne todėl, kad ten įmanoma laiminga pabaiga, bet todėl, kad jis geresnis, labiau konsoliduotas, tobulesnis už vaizduojamą tikrovę. O „Leviatanas“ absoliučiai atitinka šiuolaikinės Rusijos gyvenimą, taip pat ir pagal žmogiškojo bei meninio bejėgiškumo po­jūtį.

Dabar rašote romaną apie Suomijos karą. Kodėl ėmėtės šios temos?

Tai romanas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir pradžią. Jo aktualumas toks pat, kaip ir „Poemoje be herojaus“, kaip aš ją suprantu: 1940 metais Achmatova rašė apie 1913-uosius. Kas juos sieja? Tai dveji metai prieš karą. O poe­ma, mano nuomone, apie tai, kaip už kažkieno individualias nuodėmes, asmeninį nuolaidžiavimą pagundoms turi mokėti visa planeta. Tačiau yra žmonių, kurie niekuo nenusikalto, – už ką tuomet moka jie? Poemoje esama prieškariui būdingos neurozės, jausmo, kad bendras epochos nuodėmingumas turi baigtis karu. Kai ką panašaus visi jaučiame ir dabar. 1940-aisiais atrodė, kad karas viską pateisins, eliminuos visas neteisybes, perkirs visus mazgus. Tačiau nieko panašaus neįvyko, nes karas negali nieko pakeisti į gera – priešingai. Šitai ir stengiuosi paaiškinti žmonėms, tikintiems, kad karas šiandien suveiks tarsi viską apvalanti audra. Jokio apsivalymo – tik žaibų sukelti gaisrai ir kruvini lietūs; o kartu su nusidėjėliais žus ir ta saujelė teisuolių, dėl kurių pasaulį kaip tik ir verta būtų išgelbėti. Tai sudėtinga knyga, ją sunku rašyti, dar sunkiau apie ją kalbėti.

Apie Brodskį

Brodskį aš laikau reikšmingu poetu, tačiau mane atbaido jo gerbėjai. O juk poetas iš dalies atsako ir už savo gerbėjus. Mane trikdo tiek jam, tiek jiems būdingas keistas derinys – agresyvi orientacija į sėkmę, ekspansiją, užkariavimą ir kartu juodžiausia neviltis, visiška desperacija kalbant apie supantį pasaulį. Tikėtina, kad tai romėniška pozicija. Bet, mano akimis, joje yra kažkoks grynai etinis, o kartais ir estetinis autentiškumas. Ne veltui naują serijos „Žymių žmonių gyvenimai“ knygą apie Brodskį parašė Vladimiras Bondarenka – o tai viena iš didžiausią antipatiją man keliančių šiuolaikinės rusų raštijos figūrų. Jis įžvelgė, kad Brodskis – imperijos poetas. Suprantama, Brodskis negali atsakyti už Bondarenką. Tačiau man atgrasus agresijos ir mizantropijos derinys Brodskio poetinėje strategijoje, nors, kaip sakė Novela Matvejeva, „nėra nieko blogiau už tyrumą, šiltumą ir gebėjimą jaudinti iki širdies gelmių“. Žinoma, tai ilgo atskiro pokalbio tema.

Apie Dostojevskį

Aš ką tik paskelbiau išsamų straipsnį, paaiškinantį, kodėl jo nemėgstu. Visi Dostojevskio herojai daugiau ar mažiau –­ autoriaus klonai, taigi išgirtosios polifonijos Dostojevskio kūriniuose aš kaip tik ir negirdžiu. Jie nejaučia Dievo, todėl bando jo ieškoti nuopuolio bedugnėse. Nemanau, kad Dievas atsiveria bedugnėse. Manau, šitaip ieško pasiteisinimo visokie niekšai, kurie ir randa jį Dostojevskio, – be jokios abejonės, didžio rašytojo, – kūryboje. Jiems atrodo, kad sklando bedugnėse, o iš tikrųjų kapstosi šiukšlių dėžėje, kurios dugnas, beje, ne taip jau ir giliai. Gelbėti savo sielą kankinant aplinkinius – abejotinas pasirinkimas. Dostojevskio veikėjai gelbsti ne tiek savo sielą, kiek savivertę. Man labiau patinka Turgenevas, Tolstojus, Čechovas.

Apie Larsą von Trierą

Atsargiai vertinu visus Larso von Trie­ro pasisakymus, nes jiems labai būdingas provokacijos ir autoparodijos elementas. „Melancholija“ – filmas apie tai, kad melancholija tokia pražūtinga, jog apokaliptinės nuotaikos neturėtų kelti liūdesio. Jos, kaip mintis apie mirtį, kuri visada varo meną pirmyn, turėtų skatinti imtis aktyvių veiksmų, nepaisant rezultato. O „Melancholija“ –­ stiprus filmas, kurį, kaip ir „Nimfomanę“, sukūrė anaiptol ne melancholikas. Savąją „Melancholiją“ jis įveikė, todėl žiūrovas laimingas, nepaisant viso filmo tragizmo ir ironijos. Mano optimizmas kyla ne iš tikėjimo, kad mano veiksmai vertingi ir duos vaisių. Tiesiog valios neturėjimą vertinu kaip neatleistiną, žeminančią kapituliaciją. Mes ne tam per kančias gimėme ir ne tam šimtmečius truko istorinė žmonijos raida, dėl kurios galiausiai ir išvydome šį pasaulį, kad dabar pakeltume letenėles aukštyn arba, priešingai, jas nuleistume.

Apie Harį Poterį

„Haris Poteris“ įtvirtina senus idea­lus, todėl ir vertingas. Tačiau įtvirtina juos naujame lygmenyje, sudarydamas puikiai apgalvotą, techniniu požiūriu tobulą, kvalifikuotai apskaičiuotą sagą. Kitas reikalas, kad autoriaus pranašumai nesibaigia skaičiavimų tikslumu. Joanne Rowling turi ką pasakyti. Ji absoliučiai tiksliai nusakė blogio prigimtį, kuri su metais darosi vis aiškesnė: rėmimąsi imanentinėmis vertybėmis, kraujo ryšiu, dirva, kilme. Blogis mėgsta paprastumą ir mielai spekuliuoja tradicijomis. O žmogus yra tai, ką jis pats iš savęs sukuria. Šiuo požiūriu knygos apie Poterį –­ giliai krikščioniškos. Mano galva, kol kas dar niekam nepavyko atrasti jokių kitų idealų, kurie būtų kilnesni ir žmogiškesni.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

Невское время, 2015-01-28

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai