Emilija Visockaitė. Praregėjimai ir pranašystės

Kultūrinėje spaudoje kažkodėl įpratome rašyti beveik vien apie lietuviškas knygas. Kaskart nustembu, kad recenzentai jas laisva valia renkasi. O juk vertimai dažnai ir gražiau išleisti, ir kur kas brangesni (vėliau galima parduoti), ir mažiau nuspėjami. Bandyti susidoroti su trimis storais veikalais skatino ir pavyzdingai realizuojama „Kitų knygų“ leidybinė utopija.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Bernardo Atxaga. „Obabakoak“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – V.: „Kitos knygos“, 2015.

b_200_283_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-15_nr._3550_obabakoak.jpg

1988 m. pasirodęs „Obabakoak“, šifruojamas kaip „Istorijos apie Obabos žmones ir kitus padarus“, dabar vadinamas garsiausia baskų knyga. Tai ne romanas, bet ir ne apsakymų rinkinys. Veikėjai nesusisiekia, nesusitinka, net ir pats Obabos kaimas nėra pastovi veiksmo vieta. „Istorijų, kurias susiejo atsitiktinumas, autorius tegu neišbarsto“, – saikdinama 223 puslapyje. Ne tik atsitiktinumas, bet ir nejauki, nedžiugi, tvinpyksiška atmosfera. Knygos veikėjai – nepritapėliai, baikštūs, uždari. Nepatyrę tikro gyvenimo, jie leidžia laiką tekstuose ir fantazuoja apie pasaulį anapus puslapių.

Nors knyga priskiriama magiškajam realizmui, čia tikrai nėra Rushdie magijos ar Marquezo epiškumo. Atxaga –­ grynas postmodernistas, kuris nerašo „įspūdingos“ knygos ir nesiekia skaitytojui suteikti lengvo malonumo. Todėl „Obabakoak“ dėčiau tarp tų knygų, kurias įdomu analizuoti, bet nelabai įdomu skaityti.

Pačiam autoriui smagiausia dėlioti matrioškas: laišką apsakyme, dienoraštį apsakyme, įterpti personažo pasakojamą istoriją, atidėti pirminio pasakojimo pabaigą, žodžiu, minti klaidžius takelius, o ne veržtis į priekį. Aptariami ir postmodernizmui privalomi literatūros teorijos, intertekstualumo klausimai, duodami išsamūs nurodymai rašytojams plagijuotojams (įgyti autoritetą, tekste palikti kuo daugiau plagijuoto teksto pėdsakų, pasidomėti, kas yra metaliteratūra). Pasakotojas neretai atsisako autorystės, abejoja savimi ir save reflektuoja: „Šioje vietoje skaitytojas, kaip sako eilių kūrėjai, turi duoti leidimą rašytojui visiškai pamiršti pradinę prielaidą. Kitaip neišvengiamai reikėtų tenkintis iki šiol naudotomis formulėmis, kurios ne patarnautų, o tik trukdytų sklandžiam pasakojimui“ (p. 266).

Skaitytojas neišvengiamai taip pat abejoja ir nuolat pasimeta bandydamas susivokti, kur čia viskas veda ir kodėl. Jis irgi lieka šiokiu tokiu autsaideriu. Kita vertus, kaip tik dėl to jis tampa ir tikru Obabos gyventoju.

José Saramago. „Praregėjimas“. Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – V.: „Kitos knygos“, 2015.

b_200_280_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-15_nr._3550_praregejimas.jpg

Savotišką magiškąjį realizmą Saramago kuria savo kalbos stiliumi, jungdamas politinę publicistiką ir pakilų poetiškumą: „Jis troško elgtis kaip geras komisijos narys, įtikti pirmininkui ir, kadangi pirmąkart buvo pakviestas šioms pareigoms, norėjo, kad būtų vertinamas už greitą ir veiksmingą darbą, ir kas žino, gal kada įgijus daugiau patirties ateis diena, kai ir jis pirmininkaus balsavimo komisijai, aukštesni nei šis skrydžiai yra kirtę apvaizdos dangų“ (p. 12).

Kaip ir kitų Saramago romanų, taip ir šio kalbą yra užvaldęs visagalis pasakotojas. Jis sugeria personažų balsus (jokiais ženklais neišskiriama tiesioginė kalba), pauzes, didžiąsias raides. Užtikrintas pasakotojo balsas verčia juo pasitikėti („tikrai pažymėtinas sutapimas, kurio apmąstyti dabar nesustosime, o vėliau bus matyti, ar atsiras pakankamų priežasčių prie to sugrįžti“, p. 71), bet kuo toliau, tuo labiau pradedi jaustis apgaudinėjamas, manipuliuojamas, skandinamas pliurpalų jūroje.

Nepakeliamas stilistinis mindžikavi­mas efektingiausiai kuria satyrą apie valdžios bejėgystę, nesamo makiaveliško sąmokslo paieškas ir pasąmoningai susivienijusią visuomenę. Pirmoje knygos pusėje su specifine Saramago ironija piešiama po rinkimų susidariusi „nepaprastoji padėtis“ (dauguma rinkimų biuletenių –­ tušti): piliečių įtarinėjimas, sekimas, tardymas, valdžios institucijų pasitraukimas iš miesto. Antroji pusė tragiškesnė, detektyviškesnė, daugėja nuorodų į ankstesnį Saramago romaną „Aklumas“ („Praregėjimas“ pasirodė 2004 m., beveik 10 metų po „Aklumo“).

Šią alegoriją nelengva perprasti (o ale­gorijos reikšmė vis dėlto turėtų būti aiški). Kas čia buvo aklieji ir kas praregėjo? Priešingai nei Houellebecqas, Saramago politiškumą pridengia poetine pakuote, tačiau kafkiško universalumo nepasiekia. Diktatūra ir nieko nelemiantys rinkimai Lietuvoje jau nebėra pirmo svarbumo temos. Kita vertus, kas lietuvį labiau pradžiugins, nei durniaus vietoje atsidūrusi valdžia?

Michel Houellebecq. „Pasidavimas“. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. – V.: „Kitos knygos“, 2015.

b_200_287_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-15_nr._3550_knygos-virselis-563b1b6a56dd3.jpg

Mano pačios nustebimui, iš čia aptartų trijų romanų dar kartą skaityti rinkčiausi būtent šį. Po romano „Žemėlapis ir teritorija“ („Kitos knygos“, 2013), Houellebecqas, dabar žymiausias prancūzų rašytojas, paliko nepakeliamai snobiško, beširdžio ir smarkiai perversiško intelektualo įspūdį. Intelektualo, įsitikinusio savo nuobodžių knygų genialumu.

To paties neįmanoma nepastebėti ir naujausiame jo kūrinyje, lietuviškai išleistame nepraėjus nė metams po pasirodymo Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas –­ užkietėjęs dekadentiškojo XIX a. rašytojo J. K. Huysmanso tyrinėtojas, antipatiškas cinikas, rezignuojantis knyginėje vienatvėje.

Bet nemalonius aspektus nustelbia XXI amžiuje retas rašytojo vizionieriškumas ir šiurpus knygos aktualumas, priminęs serialą „Homeland“ („Tėvynė“), kurio naujasis sezonas kupinas esamojo laiko įvykių (ISIS išpuoliai, migrantų krizė ir pan.). Realių politinių veikėjų įterpia ir Houellebecqas: 2022 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose šmėžuoja Marine Le Pen, Nicolas Sarcozy ir kt., bet laimi Musulmonų brolijos kandidatas. Tokia yra rašytojo prielaida, iš kurios jis plėtoja europietiškosios civilizacijos transformacijos (ar net žlugimo) viziją.

Autorius, pasirinkęs labai konkrečios profesijos protagonistą – literatūros dėstytoją, stebi gana ribotą pasaulio dalį: civilizacinis lūžis reiškiasi pokyčiais švietimo sistemoje (visi mokytojai, dėstytojai turi atsiversti į islamą) ir labiausiai patriarchato sugrąžinimu. Pirmasis aspektas ateistui dėstytojui Fransua tampa šiokia tokia dilema, o štai antrasis – pradžiugina. Kaip ir ankstesniame romane, Houelle­becqas moteris taip atvirai vaizduoja kaip grynus sekso objektus, kad net nėra kaip piktintis. Pornografiškai detalioms sekso scenoms „Pasidavime“ skiriama nemažai dėmesio, tad pavargusiam nuo politikos skaitytojui yra kur atsipūsti. Prie tokio turinio įvairiapusiškumo (oralinis seksas –­ politinė publicistika –­ automobilio techninė charakteristika) reikia priprasti, bet šioje knygoje jis ganėtinai intriguojantis.

Nenorėčiau, kad Houellebecqas taptų svarbiausiu mūsų laikų rašytoju –­ jo rašymo stilius toks pat bejausmis, kaip ir jo pranašystės. Bet lietuvių rašytojams principingai vengiant bet kokio literatūros aktualumo ir politiškumo, šitoks hiperrealus siaubiakas išbudina.

Komentarai  

 
-1 #1 aha 2016-01-21 16:01
Houellebecq'o tekstai labai tiesmukiškai parodo, kas mes iš tikrųjų esame. Man jau daugiau kaip dešimt metų tai geriausia rašytojas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai