Gintarė Adomaitytė. Atsiprašau Jūsų, Mykolai Slucki

LM_post.png

Kai manęs paprašė (juk nesisiūliau, nesiprašiau...) parašyti Mykolo Sluckio pasakos-apysakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ radiofonizaciją, ėmiausi to darbo kuo nuoširdžiausiai.

Tie „Milžinai...“ – mano vaikystės mylima knyga. Ką ten mylima. Gal mylimiausia. Pamenu ir antrąjį „Milžinų...“ leidimą. Jos pristatymas amžių sandūroje vyko „Neringos“ kavinėje, dalyvavo ir pats rašytojas, ir jaukus būrys jo bičiulių.

Tiesą sakant, visada – nuo mažens – tikėjau Sluckio teksto sodrumu.

Abejojau režisieriaus Antano Gluskino galia suvokti teksto sodrumą. Kodėl?

Nes... Mačiau jo statytą spektaklį Panevėžio dramos teatre – „Anę iš Žaliastogių“. Aktoriai dirbo nuoširdžiai, kuo nuoširdžiausiai. Na ir kas? Jie skendo nesuvaldytame tekste. Ir niekas jiems – tiems aktoriams – nesukūrė atmosferos, XX amžiaus pradžios nuotaikos, tos Gražiosios epochos stilistikos.
Ir dar baisesnė patirtis. Tai Vabalninkas, 2015 metų rugsėjis. Lyg ir šiauliečiai aktoriai –­ tiesiog aktoriai – vaidina Gendručio Morkūno „Blusyno pasakojimus“, režisuotas A. Gluskino. Nėra tame pasivaidenime rašytojo – jo gelmės. Tėra pigiausias paviršius. Triukai, pokštai, bajeriai, anekdotai.

Pamenu, – niekada nepamiršiu, – kaip susigūžė salėje šalia manęs sėdėjusi poetė Ramutė Skučaitė. Pakeliui iš Vabalninko į Vilnių sakėme Reginai Morkūnienei: „Daryk ką nors dėl teksto, daryk.“ Regina atsiduso: „Ne mano tai knyga, Gendručio... Kaip įsibrauti.“

O aš, velniai rautų, braunuosi.

Nuostabiausių pasaulyje rašytojų – Mont­gomery, Morkūno, Sluckio tekstai neturėtų slysti vien tik paviršiumi.

Ar patikėsite? „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ radiofonizaciją, režisuotą Gluskino, įgarsino viena mergaitė (nuoširdžiai) ir tik trys aktoriai, neva profesionalūs balsų meistrai. Cypdami, bliaudami, perdėm intonuodami, nevykusiai šaržuodami. Reikėjo bent jau šešių, bent... O dar geriau – šešiolikos. Ir ne tik žmonių balsų. Viso garsinio fono: irklų, valties čiuožimo į krantą, pamario paukščių įvairiabalsio klegesio, jaučio bliovimo.

Po tekstu (Sluckio ir šiek tiek mano) režisierius pakišo muziką – sunku patikėti, bet tikrai – bent septynis kompozitorius – be jungčių, be prasmės, be nuotaikos. Čiurlionis, Schubertas, Debussy ir dar, ir dar... Tiesiog muzika. Nuostabi. Bet mišrainė.

Režisieriau Antanai Gluskinai, dabar jau Jums laikas prisipažinti: tai, ką padarėte Lietuvos radijuje su mano Sluckiu, tėra chaltūra.

Na, taip, o ką, kodėl ne – juk tai tik radijas, kurio neva niekas nesiklauso ir negirdi, juk tai tik vaikams, kurie Lietuvos radijui lyg ir absoliučiai abejingi, juk tai tik miręs rašytojas Mykolas Sluckis ir kažin kokia Gintarė Adomaitytė. Nejau aukščiausio rango režisierius su ja pasitars.

O po šio žiauraus savo rašymo privalau pridėti: gal tik Aldona Vilutytė, atlikdama Neringos vaidmenį, suvokė, apie ką Sluckis (o truputį ir aš) pasakoja.

Komentarai  

 
#1 pamenu, 2016-01-26 19:45
kaip susidomejusi mano mociute klausydavosi per lenkus radiofonizuotu spektakliu! Tikrai labai profesionaliai juos kurdavo. O isgirdusi lietuviskus, sakydavo-- ir kodel gi jie sitaip rekia, saukia?? Is tikruju, kodel?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai