Günter Grass. Luobas po luobo (II)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Penkiasdešimt aštuntųjų metų kovo mėnesį, nors ir sunkiai, bet gavau Lenkijos vizą ir iš Paryžiaus per Varšuvą atkakau į iš griuvėsių besikeliantį Gdanską ieškoti buvusio Dancigo pėdsakų: apžiūrėjau tenai išlikusių namų fasadus, pavaikščiojau Brezeno paplūdimiu, paskui pasėdėjau miesto bibliotekoje, apsilankiau išlikusioje Pestalocio mokykloje, dviejų išgyvenusių pašto tarnautojų virtuvėje iki soties prisiklausiau pasakojimų ir tada nuvažiavau į kaimą aplankyti likusios giminės. Tenai mane pirkios tarpduryje pasitiko sušaudytojo laiškanešio motina, mano antros eilės močiutė Ana ir ištarė nepaneigiamus žodžius: „Na, Giunteriuk, dabar tu visas vyras.“

Beje, pirma turėjau išklausyti jos dejonių, netgi parodyti pasą, tokie kitašaliai atrodėme vienas kitam. Tačiau paskui ji nuvedė mane į bulvių lauką, kurį šiandien dengia betoniniai Gdansko aerouosto pakilimo ir nusileidimo takai.

Kitų metų vasarą, kai karas jau buvo išaugęs į pasaulinį, mes, vyresniųjų klasių mokiniai, per atostogas Baltijos paplūdimyje gromuliavome ne tiktai vietines smulkias naujienas, bet ir postringavome apie tai, kas vyko toli už šalies ribų, nuo liežuvio galo nenuėjo mūsų armijos pergalė Norvegijoje, nors iki pat birželio ėjo ekstra pranešimai apie žygio į Prancūziją eigą, apie žaibo karą su ja ir jo pabaigą kapituliavus amžinajam priešui. Roterdamas, Diunkerkas, Paryžius, Atlanto krantas... Taip kariniai laimėjimai plėtė mūsų geografines žinias: mūšis po mūšio, pergalė po pergalės.

Tačiau mes – prieš ar po maudynių –­ nenustojome žavėtis „Narviko didvyriais“. Gulėjome smėlyje, deginomės bendrame pliaže, bet labiau už viską norėjome būti ten, tolimoje Šiaurėje, ir kautis tarp fiordų. Tenai troškome maudytis šlovės spinduliuose, o čia nuobodžiai drybsojome, išsitepę „Nivea“ kremu.

Mes kalbėjome apie mūsų laivyno didvyriškumą ir apie tai, kokie skystablauzdžiai tie anglai, paskui apie mus pačius, mat kai kurie, tarp jų ir aš, tikėjosi po trejų ketverių metų, jeigu tiktai karas tiek truks, stoti į laivyną, pageidautina į povandeninį. Gulėdami su glaudėmis varžėmės, kas išvardys daugiau karinių žygdarbių, pradėjome nuo Vedingo ir jo povandeninio laivo „U9“, pasižymėjusio Pirmajame pasauliniame kare, priėjome iki kapitono leitenanto Pryno, kuris nuskandino britų „Royal Oak“, ir paskui vėl alpėjome dėl „sunkiai pasiektos pergalės prie Narviko“.

Tada vienas vyrukas, toks Volfgangas Heinrichsas, puikiai ir su malonumu dainavęs balades ir net operų arijas, kurio kairioji ranka buvo šiek tiek luoša, ir mes jį užjautėme, nes dėl to netiko į laivyną, tai štai tas vyrukas staiga garsiai išdrožė: „Kokius niekus čia tauškiate!“

Tada tas mano moksladraugis – jis išties mokėsi su manimi vienoje klasėje –­ lenkdamas savo sveikos rankos pirštus ėmė vardyti visus mūsų laivus, kurie Narviko mūšyje buvo nuskandinti arba išvesti iš rikiuotės. Jis beveik kaip specialistas vardijo detales, sakė, kad vienas tūkstančio aštuonių šimtų vandens talpos laivas – jis pasakė jo pavadinimą – turėjęs būti užplukdytas ant seklumos. Jo sveikos rankos pirštai baigėsi.

Jis viską žinojo apie anglų karinį laivą „Warspite“, netgi kokia jo ginkluotė ir greitis; ir mes, uostamiesčio vaikai, galėjome kaip poterius išpilti tiek savų, tiek priešo karinių laivų duomenis: jų tonažą, įgulų dydį, laivų patrankų skaičių ir kalibro, torpedų skaičių, nuleidimo į vandenį metus. Bet mus vis tiek stebino tai, kad jis tiek daug gali pasakyti apie Narviko kovas, nes žinojo daugiau, negu mes buvome įsiminę iš kasdieninių radijo žinių.

– Jūs nė velnio nežinote, kas ten iš tiesų darėsi. Buvo daug nuostolių. Labai daug!

Visi mes stebėjomės, iš kur jis, Volfgangas Heinrichsas, taip puikiai informuotas, bet niekas to nepaklausė, aš taip pat.

Po penkiasdešimties metų, kai ėmė reikštis pirmos pasekmės greitosiomis ir gremėzdiškai įvykdyto „Vokietijos suvienijimo“, mes aplankėme žmonos Utės gimtinę, automobilių neįsileidžiančią Hi­denzės salą. Įsitaisiusi netoli prisijungtos Rytų Vokietijos krantų ji jaukiai drykso tarp jūros ir seklios įlankos, audrų mažiau siaubiama nei grėsmingai besiplečiančio turizmo.

Ilgokai ėję pušynų keliais Nojendorfe aplankėme Martiną Gruną, mano žmonos jaunystės draugą, kuris kadaise irkline valtimi pabėgo iš VDR į Švediją ir paskui po kažkiek metų grįžo į darbininkų ir valstiečių šalį, išėjo į pensiją ir nusiramino. Dabar atrodo toks sėslus, prisirišęs prie gyvenamosios vietos, kad sunku patikėti, jog būtų galėjęs ryžtis tokioms avantiūroms.

Sėdėdami prie kavos ir pyrago mes plepėjome apie šį bei tą; apie jo vadybininkavimą Vakaruose, daugybę kelionių į Indiją, Australiją ir taip toliau, kur lankėsi kaip Krupo firmos agentas. Papasakojo apie nepavykusį mėginimą sukurti bendrą vakarų ir rytų įmonę, ir apie savo paskutinį likusį malonumą –­ žvejybą bučiais aplinkiniuose vandenyse.

Paskui aiškiai patenkintas gyvenimu „sugrįžėlis“ staiga sušneko apie vieną pažįstamą: jis gyvenąs Vitėje – viename iš trijų salos kaimų – ir atkakliai tvirtinąs, jog su manimi Dancige ėjęs į tą pačią klasę. Jo pavardė Heinrichsas, o vardas Volfgangas.

Aš jo dar šio to paklausinėjau, ir paaiškėjo, kad viena to Heinrichso ranka nesveika ir kad jis puikiai dainuojąs –­ „vis dar, bet jau retai“.

Po to Utė ir jis perėjo prie vietinių istorijų, kuriose gyvieji ir mirusieji plepėjosi vietiniu dialektu. Martinas Grunas, įgyvendinęs savo vaikystės norą ir pamatęs pasaulio, šiek tiek didžiuodamasis parodė ant sienų iškabintas kaukes, margus kilimus, medinius papuošalus. Mes išgėrėme po paskutinę taurelę.

Pasisvečiavę pas Gruną mudu su Ute Vitėje suradome už kopos stovintį namą, kuriame gyveno Heinrichsas su savo žmona. Mums atidarė duris aukštas, stambus, sunkiai pūtuojantis vyras, kurį atpažinau tiktai iš nesveikos rankos. Truputį padvejoję buvę moksladraugiai apsikabino ir šiek tiek susijausmino.

Paskui sėdėjome verandoje, stengdamiesi atrodyti žvalūs ir linksmi, o tada keturiese užeigoje valgėme žuvį: traškiai keptą menkę. Dainuoti kaip anksčiau, tarkim „Girių karalių“, jis nenorėjo. Užtat netrukus grįžome prie keturiasdešimtųjų metų pokalbio pliaže, po kurio man buvo likę neaiškių klausimų.

Ir aš pavėluotai panorau išgirsti: „Iš kur tu žinojai daugiau už mus, kaip sakei, tauškusius nesąmones? Iš kur žinojai tikslius duomenis apie nuskandin­tus ir išvestus iš rikiuotės laivus prie Narviko? Ir visa kita? Pavyzdžiui, kad pasenusi norvegų kranto apsaugos baterija keliais tiesioginiais pataikymais nuskandino sunkųjį kreiserį „Bliucherį“ ir nuo Oslo fiordo kranto paleido į jį dvi torpedas?“

Rūškaname Heinrichso veide pasirodė kažkas panašaus į šypseną. Ir jis papasakojo, kaip gavo nuo tėvo į kailį, kai namie pasišaipė iš to, kokie mes kvaili ir nieko nežinome. Toksai pūtimasis galėjęs daug kainuoti. Skundikų tada buvo į valias, tarp mokinių taip pat.

Tėvas kasvakar klausėsi priešiško britų radijo ir, griežtai prisaikdinęs tylėti, informuodavo sūnų.

– Taip, – tarė Heinrichsas, jo tėvas buvęs tikras, o ne paskui apsišaukęs antinacis. Jis ištarė tai taip, lyg pats būtų turėjęs save laikyti tokiu.

Ir tada išgirdau liūdną istoriją, kuri, išdėstyta prislėgtu tonu, buvo aplenkusi mane todėl, kad aš nieko neklausinėjau, nepasidomėjau net tada, kai Volfgangas Heinrichsas dingo, staiga nustojo rodytis mūsų mokykloje, garbiajame Konradinume.

Tuoj po vasaros atostogų, ar kai iš mūsų plaukų dar nebuvo išbyrėjęs pajūrio smėlis, jis prapuolė, ir niekas, rodės, jo nepasigedo, tiktai kažkas nerūpestingai mestelėjo „dingo be pėdsakų“, o aš vėlei neišdrįsau paklausti „kodėl“.

Ir dabar išgirdau: Heinrichso tėvas, laisvojo miesto laikais buvęs nepriklausomos socialdemokratų partijos narys, o vėliau jos deputatas miesto senate, susikirto su tuometiniais partijos bosais Raušiningu ir Greizeriu, suformavusiais koalicinę nacių ir Vokietijos nacionalinės partijos vyriausybę, buvo sekamas ir vėlyvą keturiasdešimtųjų rudenį suimtas gestapo. Jis atsidūrė koncentracijos stovykloje, kuri tuoj po Dancigo prijungimo prie Didžiojo Vokietijos reicho buvo įkurta netoli Friše Haf įlankos ir pavadinta gretimo žvejų kaimo Stuthofo vardu: jį Verderio geležinkelio stoties siauruku ir Šyvenhorsto keltu per Vyslą buvo galima pasiekti per dvi tris valandas.

Tuoj po tėvo suėmimo motina nusprendė nusižudyti. Tada Volfgangas ir jo sesuo buvo išsiųsti į kaimą pas močiutę, ganėtinai toli, kad moksladraugiai juos pamirštų. O tėvas po koncent­racijos stovyklos pakliuvo į drausmės batalioną, kurio užduotis buvo Rusijoje šalinti minas. Tokie daliniai buvo vadinami „dangun žengimo komandomis“ ir patirdavo daug nuostolių, tačiau jam pavyko iš tenai perbėgti pas rusus.

Kai keturiasdešimt penktųjų kovo mėnesį Antroji sovietų armija užėmė sudegusių griuvėsių krūvą Dancigą, mano klasės draugo tėvas grįžo kartu su nugalėtojais. Jis ėmė ieškoti ir rado savo vaikus, o paskui, tik pasibaigus karui, saugomu traukiniu, nes juo važiavo vokiečiai antifašistai, paliko Lenkiją ir būsima gyvenamąja vieta išlikusiai šeimos daliai pasirinko uostamiestį Štralzundą sovietų okupuotoje zonoje.

Ten buvo paskirtas landtago direktoriumi. Nors buvo ilgai „auklėtas“ stovyklose, išsaugojo ankstesnius politinius įsitikinimus ir tuojau įkūrė vietinį socialdemokratų partijos skyrių, kuris nestokojo narių, bet po prievartinio komunistų ir socialdemokratų partijų sujungimo į vieningąją socialdemokratų partiją pateko į nemalonę. Jis priešinosi šiam iš viršaus priimtam sprendimui. Oponentai jį spaudė, gąsdino areštu, darydami užuominas, jog Buchenvaldo koncentracijos stovykla jau vėl pilna naujų kalinių.

Toks bendrapartiečių elgesys Heinrichso tėvą lėtai žudė, ir po kelerių metų jis numirė. O sūnus, baigęs mokyklą, kartu su savo klasės draugu Martinu Grunu išvyko mokytis į Rostoką ir netrukus pasižymėjo ekonomikos moksluose; irkline valtimi pabėgęs Grunas ekonomikos mokslus krimto Lundo universitete, o paskui pas Karlą Šilerį Hamburge; Heinrichsas padarė karjerą tarnaudamas vienvaldei partijai ir išsilaikė balne per visus jos kurso keitimus, netgi per Ulbrichto Honekerio viražą. Ilgainiui iškilo netgi į Mokslų akademijos ekonomikos instituto direktorius, taigi užėmė tokią aukštą vietą, kad griuvus sienai ir nustojus egzistuoti darbininkų ir valstiečių valstybės diktatūrai, nugalėtojai iš Vakarų Vokietijos manė esant reikalinga jį tučtuojau peratestuoti, tai yra išmesti už durų.

Taip atsitiko daugeliui, kurių biografija buvo pripažinta neteisinga; žmonės su teisingomis biografijomis visuomet žino, kokia teisinga, o kokia – ne.

Kai mes aplankėme tą mano draugą Vitėje, jis jau labai sirgo. Jo žmona užsiminė, kad jo liga rimta, sunku kvėpuoti, kamuoja dusulys. Nepaisant to, jis tarpais uždarbiaująs Štralzunde, konsultuodamas mokesčių klausimais ir tuo kartu mokydamasis rasti spragų sistemoje.

Volfgangas Heinrichsas, savotiška Vokietijoje susiklosčiusių aplinkybių auka, miręs nuo plaučių embolijos praėjus keliems mėnesiams po mūsų apsilankymo, mano atmintyje įstrigo kaip jaunystės metų mokslo draugas – per vienas išleistuves jis dainavo Karlo Levės „Laikrodį“ ir apie karinį jūrų laivyną nutuokė daugiau už mus, o aš tenkinausi tuo, kad nieko nežinau ar kad žinau vien tai, kas neteisinga, nes buvau vaikiškai žioplas ir jo dingimą priėmiau tylomis, vėl neišdrįsęs ištarti „kodėl“, todėl dabar, kai lupu svogūnus, tas tylėjimas man tiesiog griaudėja ausyse.

Prisipažinsiu: tai manęs pernelyg nekamuoja. Tačiau būtų kvaila gailestauti, kad neturėjau tokio tvirto tėvo kaip Volfgangas Heinrichsas, o maniškis jau trisdešimt šeštaisiais, kai laisvame Dancigo mieste dar niekas labai nevertė, įstojo į nacionalistinę partiją, be to, mano vidinis balsas ima šaipytis, išgirdęs tokius išsisukinėjimus kaip: „Jei mes tada“, „Jei mums tada...“

O aš nieko nei klausiau, nei sakiau. Mano dėdė pradingo, klasės draugas pradingo. Užtat labai aiškiai matau tą berniūkštį, kurio pėdsakų ieškau, ten, kur vyko klaikūs dalykai likus maždaug nepilniems metams iki karo pradžios. Smurtas vidury šviesios dienos, apšviestas gaisro liepsnų.
Kai tuoj po vienuoliktojo mano gimtadienio Dancige ir kitose vietose ėmė degti sinagogos ir byrėti vitrinos, aš nieko nedariau, tik smalsiai stebėjau, kaip Michaelisvėgo gatvėje, netoli nuo mano mokyklos Konradinumo, būrys SA vyrų nusiaubė, apiplėšė ir pakūrė mažą Langfūro sinagogą. Tačiau man, regėjusiam tą triukšmingą akciją, kurią policija tiktai stebėjo, matyt, dėl to, kad ugnis neišsiplėstų, visa tai sukėlė vien tiktai nuostabą.

Daugiau nieko. Kiek benaršyčiau nukritusius savo atsiminimų lapus, nerandu nieko, kas mane pateisintų. Mano vaikystės metų, matyt, neniaukė jokios abejonės. Aš greičiau lengvai pasidaviau tam, ką kasdienybė karštai siūlė kaip jaudinančio „naujojo laiko“ ženklus. Jų buvo viliojančių ir daug. Per radiją ir kino kronikose pergales skynė Maksas Šmelingas. Priešais Šternfeldo universalinę į skardines buvo renkamos aukos „žiemos pagalbai“: „Niekas neturi badauti, niekas neturi šalti!“ Vokiečių lenktynininkai –­ Berndas Rozemejeris – su savo „sidabrinėmis strėlėmis“ buvo greičiausi. Virš miesto pasirodančius oro laivus „Grafą Cepeliną“ ir „Hindenburgą“ buvo galima pamatyti ir blizgančiuose atvirukuose. Savaitės kino kronikose mūsų „Kondoro legionas“ su naujausiais ginklais padėjo vaduoti Ispaniją nuo raudonojo pavojaus. Per pertraukas kieme žaidėme Alkasaro apgultį. O prieš kelis mėnesius sulaikę kvapą sekėme Olimpines žaidynes ir džiaugėmės jų medalių lietumi. Vėliau mūsų numylėtiniu tapo bėgikas Rudolfas Harbigas. Kino kronikose Vokietijos reichas spindėjo sutankintoje prožektorių šviesoje.

Dar paskutiniais laisvojo miesto metais – tada buvau dešimties – mano vardą nešiojantis bernaitis visiškai laisva valia įstojo į jungfolką, paruošiamąją hitlerjugendo grandį. Mus vadino „pimpfais“ arba „vilkiukais“. Ir per Kalėdas paprašiau man padovanoti uniformą su pilote, kaklaryšiu, diržu ir portupėja.

Tiesa, nepamenu, kad būčiau ypač veržęsis į vėliavnešius, rėžti tribūnose kalbų ar tapti skyriaus vadu su akselbantais, tačiau noriai dalyvavau visuose renginiuose, nors mane ir erzino tas amžinas dainavimas ir kvailas būgnų tratinimas.

Viliojo ne tik uniforma. Patrauklų devizą „Jaunimui turi vadovauti jaunimas!“ atitiko ir patys renginiai: palapinių stovyklos ir kariniai žaidimai pajūrio miškuose, laužai tarp riedulių kalvotoje vietoje į pietus nuo miesto, įrengtoje kaip „tingas“, senovės germanų teismo vieta, saulėgrąžos ir ryto šventė po žvaigždėtu dangumi atvirose į rytus miško proskynose. Mes taip plėšėme gerkles, lyg mūsų dainavimas būtų galėjęs vis plėsti ir plėsti reichą.

Mano skyrininkas buvo iš Naujosios Škotijos gyvenvietės darbininkų šeimos. Puikus vyrukas, vyresnis už mane kokiais dvejais metais, ne daugiau, neieškantis žodžio kišenėje ir mokantis vaikščioti ant rankų. Aš žavėjausi juo, juokiausi, kai jis juokėsi, sekiojau paskui ir klusniai vykdžiau visus jo nurodymus.

Visa tai traukė mane iš troškios miesčioniškos namų aplinkos, nuo tėvo, kvailų jo klientų tauškalų priešais prekystalį, iš ankšto dviejų kambarių buto, kuriame man priklausė tiktai negili niša po kairiojo svetainės lango palange. Tenai lentynose stovėjo knygos ir mano albumai cigarečių paveikslėliams klijuoti. Tenai glaudėsi plastilinas, iš kurio lipdžiau pirmas savo figūras. „Pelikano“ firmos piešimo sąsiuvinis, dėžutė su dvylikos spalvų dažais, gan nerūpestingai renkama pašto ženklų kolekcija, krūva visokių niekniekių ir sąsiuviniai su slaptais mano užrašais.
Žvelgdamas atgal mažai ką regiu taip ryškiai kaip tą nišą po palange, kuri metų metus buvo mano priebėga; seseriai Valtraudai, trejais metais jaunesnei už mane, priklausė dešinioji niša.

Trumpai tariant, galiu tik tiek pridurti: aš buvau ne tiktai uniformuotas jungfolko pimpfas, besistengiantis žengti į koją ir plėšiantis „Mūsų vėliava plaikstosi priekyje“, bet ir namisėda, mėgstantis palangės nišoje pasiterlioti su savo turtais. Net ir žengdamas į koją likau nelabai krintantis į akį vienišius; pakeleivis, kurio mintys klajoja kitur.

Paskui iš pradinės perėjau į Konradinumo gimnaziją. Nešiojau tradicinę rau­doną gimnazisto kepurę, papuoštą auk­sine „C“ raide, ir galėjau riesti nosį, kad lankau tą garsią mokyklą, kuriai tėvai mo­ka sunkiai sutaupytus pinigus, nežinau dabar kokius, tačiau tai buvo nelengva mėnesinė našta, apie kurią sūnui buvo tik užsimenama.

Kolonijinių prekių parduotuvė, iš kurios siauras, panašus į žarną koridorius vedė prie mūsų buto durų ir kuriai sumaniai vadovavo mano motina Helena Gras, o mano tėvas Vilhelmas, vadinamas Viliu, dekoravo vitrinas, tarėsi dėl tiekimo su didmenininkais, rašė kortelėse kainas, – taigi toji parduotuvėlė šiaip taip egzistavo, tarpais geriau, tarpais prasčiau. Kai atsiskaitoma buvo guldenais, prekybą sunkino muitai. Prie kiekvieno kampo dirbo konkurentai. Kad gautume leidimą prekiauti pienu, grietine, sviestu ir varške, reikėjo paaukoti pusę virtuvės gatvės pusėje, tad mums liko tik belangė kamara dujinei viryklei ir šaldytuvui. Vis daugiau klientų periminėjo parduotuvių tinklas „Keisers Kaffe“. Tiekėjai vežė prekes tik tuomet, kai visos sąskaitos būdavo apmokėtos. Ypač daug klientų ėmė į skolą. Ypač muitinės, pašto, policijos tarnautojų žmonos. Jos dejuodavo, derėdavosi, prašydavo nuolaidų. Tėvai kiekvieną savaitę uždarę parduotuvę sakydavo: „Vėl beveik nieko neuždirbome.“

Todėl turėjau suprasti, kad mama neturi iš ko kiekvieną savaitę duoti man kišenpinigių. Ir kai kartą mano znykimas jai įgriso, – mano bendraklasių kišenėse visuomet skambėdavo daugiau ar mažiau smulkių, – ji pastūmė man nučiupinėtą sąsiuvinuką, kuriame buvo surašyti visi klientai, mėgę, kaip ji sakė, gyventi į skolą. Aš kaip dabar matau tą sąsiuvinuką ir atverčiu jį.

Jame tvarkingai surašytos pavardės, adresai ir – tiksliai iki paskutinio pfenigo – trumpam sumažėjančios, o pas­kui vėl išaugančios sumos. Buhalterija rūpestingos šeimininkės, turinčios pagrindą nerimauti dėl savo parduotuvės, ir kartu bendros ekonominės padėties veidrodis didėjant nedarbui.
– Pirmadienį ateina firmų atstovai ir reikalauja grynų, – nuolatos kartojo motina. Tačiau ji niekada neprikaišiojo sūnui, o vėliau ir dukrai dėl pinigų, kuriuos turėjo mokėti už mokslą. Niekada nesakė: – Aš aukojuosi dėl jūsų, ir ką už tai gaunu?

Kai mudu su seserimi riedamiesi pernelyg įsisiausdavome, ji, apdairi ir neturinti laiko numatyti visų vėlesnių auklėjimo pasekmių, šūktelėdavo klientams: „Luktelėkite!“, bėgdavo iš parduotuvės ir, niekada nepaklaususi, „Kas pirmas pradėjo“, be žodžių apausuodavo abu ir vėl su malonia mina grįždavo pas pirkėjus, – ji maloni, švelni, geraširdė, greitai apsiašarojanti, ji, linkusi laisvą minutę pasvajoti ir viską, kas jai patiko, vadinusi „taip romantiška“, ji, rūpestingiausia iš visų motinų, vieną dieną pakišo sūnui nutrintą sąsiuvinuką ir pasiūlė man penkis procentus guldenais į guldeną ir pfenigas į pfenigą už išreikalautas skolas, jeigu aš, pasitelkęs į pagalbą ilgą liežuvį – jo man galėjo pavydėti bet kas – ir tuos leistrus, pavakare ar kitu metu, kai nebūnu užsiėmęs tais kvailais jungfolko reikalais, nueisiu pas jos skolininkus ir išreikalausiu jei ne visą, tai bent dalį susikaupusios skolos.

Ji man dar patarė ypač aktyviai reikštis tam tikrą savaitės dieną: „Penktadienį jie gauna algas, tada ir eik per namus, ir rink pinigus.“

Taip aš, dešimtmetis ar vienuolikametis, pirmos ar antros klasės gimnazistas, tapau mitriu ir sėkmingu skolų rinkėju. Obuoliu ar pigiu saldainiu manęs nebuvo galima papirkti. Aš rasdavau žodžių suminkštinti skolininko širdį. Pro mano ausis praeidavo visokie šventeiviški pagraudenimai. Aš nebijojau grasinimų, jei kas nors ketindavo užtrenkti duris, aš tarp jų įkišdavau koją. Penktadieniais būdavau ypač ryžtingas ir primindavau, kad skolininkas gavo algą. Nedariau išimčių net sekmadieniais. O per trumpąsias ir ilgąsias atostogas dirbdavau visą dieną.

Netrukus ėmiau nešti tokias sumas, kad motina pedagoginiais sumetimais sumažino sūnaus pernelyg didelę dalį nuo penkių iki trijų procentų. Aš dėl to ėmiau znykti, o ji pasakė: „Kad neišdyktum.“

Galų gale pinigų kišenėje turėjau vis tiek daugiau negu daugelis mano bendramokslių, kurie gyveno Uphageno ir Štefensvėgo vilose su dvigubais čerpių stogais, kolonadomis, balkonų terasomis ir atskirais įėjimais tarnams ir kurių tėvai buvo advokatai, gydytojai, javų pirkliai, netgi fabrikantai ir laivų savininkai. Mano grynasis pelnas kaupėsi tuščioje tabako dėžutėje, slepiamoje lango nišoje. Aš pirkau atsargai piešimo sąsiuvinius ir knygas, įsigijau keletą tomų Brėmo „Gyvulių gyvenimo“. Aistringam kino mėgėjui nuo šiolei tapo prieinamas bet kuris senamiesčio kino teatras, netgi „Roksi“ Olivos pilies sode, nes nesunkiai įpirkdavo tramvajaus bilietą ten ir atgal. Jis nepraleisdavo nė vieno naujo filmo.

Tuomet, laisvojo miesto laikais, prieš meninį filmą dar rodydavo savaitinį žurnalą „Fokso garsinė kronika“. Mane žavėjo Haris Pylas. Aš juokiausi iš Diko ir Dafo. Mačiau, kaip aukso ieškotojas Čarlis Čaplinas suvalgė batą kartu su raišteliu. Amerikos vaikiškų filmų žvaigždė Širlė Templ man atrodė kvailoka ir nelabai miela. Aš ištekau pinigų, kad keliskart pamatyčiau nebylųjį filmą su Basteriu Kytonu, kurio liūdnumas ir sielvartinga mina mane juokino.

Kada tai buvo – per mamos gimtadienį ar Motinos dieną? Šiaip ar taip, dar prieš Antrojo pasaulinio pradžią tariausi galįs padovanoti jai ką nors ypatinga, kokį nors importinį daiktą. Ir ilgai stovėdavau svarstydamas priešais vitrinas, mėgaudamasis rinkimosi kančia, svyruodamas tarp krištolinės vazos Šternfeldo universalinėje ir elektrinio lygintuvo.

Galop apsisprendžiau dailios formos „Siemens“ firmos produkto naudai, dėl kurio kainos motina man surengė griežtą kvotą, o nuo giminės paskui ją slėpė kaip vieną iš septynių mirtinų nuodėmių; mano staigaus pralobimo šaltinio nebuvo galima sakyti ir tėvui, kuris, aišku, turėjo didžiuotis savo sūnaus apsukrumu. Lygintuvas kaskart po panaudojimo buvo slepiamas bufete.

Skolų rinkimas mane praturtino ir kitu atžvilgiu, kuris, tiesa, davė naudą tiktai po kelių dešimtmečių, kai virto realia proza.

Aš kopiau į viršų ir leidausi žemyn nuomojamų namų laiptais, kuriuose kiekviename aukšte atsidavė vis kitaip. Vienur rūgstančių kopūstų kvapą gožė virinamų drabužių dvokas. Vienu aukštu aukščiau trenkė kačių šlapimu ir vaikų vystyklais. Už kiekvienų durų atsidavė vis kitaip. Rūgščiai arba svilėsiais, jeigu šeimininkė, tarkim, sukosi plaukus karštomis žnyplėmis. Pagyvenusių damų kvapas; naftalininių rutuliukų nuo kandžių ir „Uralt“ firmos levandos. Degtinės dvokas iš našlio pensininko burnos.

Aš mokiausi uosdamas, klausydamas, regėdamas ir jausdamas skurdą ir vargą daugiavaikių darbininkų šeimų, pasipūtimą ir pyktį gan taisyklinga literatūrine kalba besiplūstančių, apskritai mokių valdininkų, vienišų moterų poreikį nors truputį pleptelėti prie virtuvės stalo, grėsmingą tylą ir amžinus kaimynų vaidus.

Į mano vidinę taupyklę gulė: tėvai, blaivūs arba girti kuliantys savo vaikus, gerkles plėšančios motinos, nebylūs ar mikčiojantys vaikai, dusulys ir amžinas kosėjimas, įvairaus dydžio ašaros, neapykanta žmonėms, šunų ir kanarėlių meilė, begalinės aimanos dėl sūnaus paklydėlio, proletarų ir smulkių miesčionių istorijos, vienos pasakotos vokiečių aukštaičių tarme paįvairinta lenkiškais keiksmais, kitos – biurokratine kalba, kapota ir su dideliais sutrumpinimais, pasakojimai apie neištikimybes ir kitokie, kuriuos aš tiktai vėliau supratau kaip istorijas apie dvasios jėgą ir kūno silpnumą.

Tai ir dar daug kas – ne tiktai smūgiai, kuriuos gavau iškęsti rinkdamas skolas – kaupėsi manyje kaip atsarga tiems laikams, kai profesionalus pasakotojas pritrūks medžiagos, žodžių. Man reikėjo tiktai grįžti į praeitį, pauosti kvapus, parūšiuoti dvokus, pasikarstyti aukštyn ir žemyn laiptais, paspaudyti skambučius ar pasibelsti į duris, ypač penktadieniais.

Netgi gali būti, kad anksti įgytas mokėjimas elgtis su guldenais ir atsiskaityti pfenigo tikslumu, o paskui, nuo trisdešimt devintųjų ir karo pradžios, reichsmarkėmis – ypač geidžiamos buvo sidabrinės penkių markių monetos – taip tvirtai įsišaknijo manyje, kad pokario metais galėjau be jokių skrupulų prekiauti deficitiniais akmenukais žiebtuvėliams ir skutimosi peiliukais, o vėliau kaip autorius kietai derėtis dėl honorarų su priekurčiais leidėjais.

Dabar jau žinau, už ką turiu būti dėkingas savo motinai – už tai, kad ji mane anksti išmokė protingai elgtis su pinigais, netgi renkant skolas. Kai aštuntojo dešimtmečio pradžioje rašiau „Sraigės dienoraštį“, mano sūnūs Francas ir Raulis paprašė, kad sukurčiau savo žodinį portretą, aš glaustai brūkštelėjau: „Gavau visiškai padorų prastą auklėjimą“, ir tai buvo užuomina apie mano skolų rinkimo praktiką.
Pamiršau bent jau prabėgomis brūkštelėti, kad dažnai sirgau angina, kuri baigiantis vaikystei mane dažnai net kelioms dienoms išvaduodavo nuo pamokų, bet trukdydavo uoliai rinkti skolas. Motina sveikstančiam sūnui atnešdavo į lovą su cukrum suplakto kiaušinio trynio.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Günter Grass. „Beim Häuten der Zwiebel“. –­ Göttingen: Steidl Verlag, 2006.

 

Ugnė Žilytė. „Sename dvare“, drobė, aliejus, 50 x 60, 2015
Ugnė Žilytė. „Sename dvare“, drobė, aliejus, 50 x 60, 2015

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai