Rašytojas, filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Tomas Kavaliauskas neseniai išleido romaną „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ („Alma littera“).

Tomas Kavaliauskas. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Tomas Kavaliauskas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

 

Knygos pirmuosiuose puslapiuose rašoma, kad „šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys, bet kokie jame pasitaikantys sutapimai su aprašytais veikėjais, jų vardais ir pavardėmis, įvykiais bei istorijos faktais yra atsitiktiniai“. Tačiau pagrindinis knygos veikėjas, kaip ir jūs, vardu Tomas Kavaliauskas. Tad kiek susiję šie du Tomai?

Visų pirma, seminarijoje niekuomet nebuvau penktame kurse, o štai romane Tomas Kavaliauskas – penktakursis diakonas. Be to, seminarijoje, skirtingai nei romane, buvau drovus, į maldą ir studijas susitelkęs aštuoniolikmetis, tikrai ne toks, kuris drąsiai stoja į žodinę dvikovą su teologiniais kitaminčiais.

Tomas Kavaliauskas, kaip ir Jonas Kazlauskas, yra labai dažnas vardas. Feisbuke jų apstu. Peliukai Mauzeris ir Sūrskis net yra paskyrę šmaikščią laidą „Kavaliauskams“. Nė vienas iš jų nesu aš. Tad ir autorius nėra lygus romano herojui. Bet apie romaną, grožinės literatūros kūrinį, apie meną reikėtų mąstyti kitaip: gal herojus ieško autoriaus ir autorius ieško savęs kitokio prieš dvidešimt penkerius metus?

Seminarijoje 1990-aisiais mokėsi mažiausiai du Kavaliauskai. O ir Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą išvertė Kavaliauskas, tik šio itin garbingo kunigo ir moks­lininko vardas buvo Česlovas.

Svarbiausia, kad tas pats vardas ir pavardė sustiprina dokumentikos įspūdį. Tas įspūdis gali tapti toks stiprus, toks įtaigus, kad skaitytojas užmirš rankose laikąs romaną, o ne memuarus.

Knygoje apstu kitų personažų, kurie man daug įdomesni: drovus, į Jėzaus vaidmenį įsijautęs pirmo kurso klierikas Oskaras Dovydaitis, tikintis, kad jo kančia už kitą žmogų turi atperkamąją galią; buvęs Vilniaus Žvėryno parapijos zakristijonas Juozas Duona, išvykęs į Baltarusiją misionieriauti ir tikintis, kad geri darbai turi metafizinės galios – gali išganyti iš praeities šmėklų; spalvingas penkto kurso seminaristas Jonas Delininkaitis, pravarde Džonis, linksminantis ir ieškantis brolių meilės; mistikas pranciškonas Mantas Numavičius, besimeldžiantis už kitus brolius ir įkvepiantis juos laisvės pojūčiu; jėzuitas Konstantinas Biržietis, saugantis seminarijos drausmę ir katalikišką Šventojo Rašto aiškinimo tradiciją; dėl seminarijos išsaugojimo sovietmečiu su KGB bendradarbiavęs seminarijos rektorius Titas Sniečkauskas; galiausiai Šventojo Rašto egzegetas Domantas Valenta, kuris išjudino klierikus teologiniams ginčams ir gilesniems savo pašaukimo apmąstymams.

Be abejo, realiame gyvenime pavardės buvo kitos, juolab kad rašant dialogus ir kuriant scenas meninė vaizduotė savaip konstravo personažus ir vietomis kūrybiškai romano logikai tarnavo labiau nei mediniam praeities „faktui“. Dvie­jų šimtų brolių ir jų dėstytojų likimai mažame seminarijos kiemelyje buvo savaip pakoreguoti rašytojo vaizduotės.

Knygoje rašoma: „Manasis pasiryžimas siekti kunigystės kilo iš mano paties egoizmo – troškimo būti arčiau Kristaus.“ O kas sukėlė jūsų pasiryžimą parašyti šią knygą?

Manajame romane sąmoningai apsiribojama vos keliais 1990-ųjų mėnesiais. Klierikai kovo 11-ąją seminarijos bažnyčioje išgirsta sveikinimą, Lietuvai atgavus laisvę. Laisvė Kauno kunigų seminarijos rektoratui reiškė tą patį, ką ir Lietuvos Respublikos Seimui – permainas, ideologinių tektoninių plokščių pasislinkimą. Tad prabylama ir apie nepriklausomos Lietuvos kunigų elito vidų, užkulisius, intrigas.

Bet ne tai buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Klasikiniame Putino romane „Altorių šešėly“ atskleista įtampa tarp kunigiško celibato ir meilės moterims man asmeniškai atrodo nepakankama. Juk kunigui visų pirma turi rūpėti Dievas. Mano herojui Dievas yra Jėzus Kristus. Kaip Jį pasiekti? Kaip Jam išreikšti visą pagarbą ir meilę?

Greta to, man magėjo parodyti teologinius ginčus dėl Eucharistijos ir kančios reikšmės atperkant nuodėmes, išryškinti dvasinius skirtumus tarp pranciškonų ir jėzuitų, taip pat pateikti visą klierikų, kaip personažų, spalvų gamą. Man rūpėjo sukurti pačios kunigų seminarijos naratyvą. Seminarijos vidinį gyvenimą vienąkart lydi audringos diskusijos, nesutarimai dėl Šventojo Rašo aiškinimo, kitąkart – tyli brolių malda...

Tą savitą pasaulį, apjuostą aukštomis seminarijos sienomis, kurį patyriau 1990-aisiais Kauno senamiestyje, laikau unikaliu. Jis dingęs, nes dabar ten belikę vos keli broliai. O juk anuomet jų buvo kone du šimtai. Romane rašau apie seminarijos aukso amžių. Tai kūrybinė pastanga, kad ši dingusi seminarijos kultūra liktų žinoma ne tik tiems, kurie tada ten mokėsi.

Vokiečių filosofas H.-G. Gadameris išskyrė laiko horizontus. Iš dabartinio laiko perspektyvos rašėte apie tai, kas vyko prieš 25 metus. Kiek dabartinio laiko yra knygoje? Ir kas buvo sunkiausia rašant apie praeitį?

Reikėjo atkurti daug detalių, bet jos mano atmintyje. Didžiausią iššūkį kėlė kalba. Šiandienė lietuvių kalba yra labai patobulėjusi – mano asmeniniu įsitikinimu, spartesnė, rafinuotesnė, su­kurta naujadarų, taiklių naujų daiktavardžių. Tačiau nesinorėjo išsiduoti, kad apie 1990-ųjų pavasarį pasakojama ne 1990-aisiais. Svarsčiau, kaip geriau įvardyti kunigo apykaklę. Juk anuomet seminarijoje visi ją vadino „koloratke“. Šiandien toks pavadinimas laikomas netaisyklingu. Tačiau juk klierikas 1990-aisiais nepasakys: „Broli, išsaugok manąją pakaklaitę.“

Panašių keblumų iškilo ir dėl kitų liturginių daiktavardžių. 1990-aisiais šv. Mi­šioms skirtą taurę vadinome „kieliku“, o rožinį – „rožančiumi“. Jei romano herojai kalbėtų pagal šių dienų „išlenkintą“ standartą, būtų pažeista anuometinė kalbos autentika, o autorius išsiduotų esantis iš kito laiko horizonto.

Jūsų knygos herojus itin aiškiai mato Jėzaus vaizdinį, kurį jo galvoje įdėjo matytas filmas „Jėzus iš Nazareto“ (rež. Franco Zeffirelli). Tačiau lūžis knygoje įvyksta, kai Tomas supranta, kad Jėzų vaidinusiam aktoriui Robertui Powellui šis vaidmuo buvo eilinis, niekuo neišsiskiriantis. Kodėl pasirinkote šį filmą? Tarp eilučių tarsi teigiate, jog viskas, kuo mes tikime, iš tiesų tėra kažkur matyti vaizdai, kuriuos mūsų vaizduotė, pasąmonė vis mums parodo.

Zeffirelli filmas iki 1990-ųjų buvo pagrindinis kino kūrinys apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Romane pagrindinis herojus negali žinoti, kad vėliau, 2004-aisiais, Melas Gibsonas sukurs nuostabų filmą „Kristaus kančia“, kuriame aktoriai kalba senovės aramėjų ir lotynų kalbomis. Jutau pagundą paminėti aktorių Jimą Caviezelį, kuris ne tik suvaidino ant kryžiaus kenčiantį Kristų, bet pats tą kančią iškentė. Nešdamas kryžių šis aktorius išsinarino petį, o filmavimo metu, kai romėnai nubloškė kryžių personažui Jėzui prikalti, vaizdo kameros užfiksavo, kaip aktoriaus išnarintas petys atšoka į priekį. O štai kabant ant kryžiaus trenkė žaibas, pasipylė liūtis, aktorius susirgo plaučių uždegimu. Gibsonas siūlė nutraukti filmavimą, nenorėjo rizikuoti aktoriaus gyvybe, tačiau Caviezelis prašė tęsti – jis buvo visas kančioje, Kristaus kančioje. Tad man magėjo palyginti Caviezelį, kurio gyvenime Kristaus vaidmuo tapo esminis, su Powellu, kuriam Jėzaus vaidmuo tebuvo vaidmuo. Tačiau toks lyginimas būtų išdavęs, jog pasakojama žinant daugiau, nei herojus Tomas galėjo žinoti 1990-aisiais.

Tomas taip ir netapo kunigu, o išvyko mokytis į Tiubingeno universitetą Vokietijoje ir tapti Šventojo Rašto egzegetu. Noras žinoti nugalėjo norą tikėti?

Paskutiniai romano puslapiai tikriausiai byloja kitką: juk pagrindinis herojus, kuris tvirtino „netikįs“, kad per šv. Mišias vynas virsta Kristaus krauju, prieš pat išvykdamas į Tiubingeną, gilaus sukrėtimo metu pats aukoja šv. Mišias ir patiria, kad vynas virto Kristaus krauju. Kieno tai pergalė – tikėjimo ar žinojimo? Gal triumfuoja mistinė religinė patirtis?

Knygoje itin retai pasirodo moterys. O jei ir pasirodo, jų vaidmuo nėra itin stiprus. Pasinėrėte į visiškai maskulistinį pasaulį.

b_200_328_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-22_nr._3551_knygos-virselis-5TK.jpg

Paprastai terminas „maskulistinis“ vartojamas su minuso ženklu lyčių lygybės ar įvairovės diskurse. O štai mano romane kalbama ne apie pasaulietinę liberalią bendruomenę, o apie religinę vyrų bend­ruomenę, kuri laikosi celibato, remdamasi Romos katalikų bažnyčios tradicija, todėl moterys į seminariją nepatenka. Jos nepateko į romano puslapiuose egzistuojančią seminariją, nes nepateko į realiai egzistavusią 1990-ųjų seminariją. Bet taip yra todėl, kad bažnyčios celibato tradicija yra maskulistinė, seksistinė, nesuteikianti moterims galimybės būti kunigėmis. Nepamiršiu įspūdžio, kurį patyriau Švedijoje, mažoje Lundo protestantų bažnyčioje. Prie altoriaus žengė blondinė švedė su kunigės apykakle. Po pamaldų žavią kunigę galima pakviesti ir į kavinę. Tai nepapiktins bendruomenės –­ kunigė gali tuoktis. Tad, jei esu teisingai informuotas, švedų grožinėje literatūroje nėra romano, panašaus į „Altorių šešėly“, nes jie neturi tokį romaną įkvepiančios problemos.

„Altorių šešėlyje“ Putinas sukūrė stiprius moterų charakterius, nes veiksmas greitai persikelia iš seminarijos į politinį-socialinį pasaulį, be to, Liudo Vasario poetiška siela be moters negalėjo... Manuoju atveju, kol veiksmas vyksta seminarijoje, moterys tik probėgšmais šmėsteli. Herojus sutinka buvusią klasės draugę tik pasibaigus seminarijos mokslo metams. Iki tol jie matosi tik sapne... O štai meilė Jėzui visuomet priešakyje.

Mane domina faktas, jog išnyko unikali dviejų šimtų brolių civilizacija. Liko prisiminimų apie Kauno kunigų seminarijos aukso amžių, kai kartu meldėsi, mokėsi, miegojo, valgė, giedojo toks didelis pulkas pašauktųjų sekti artimo meilę skelbiančiu Mokytoju. Kai sužinojau, kiek klierikų dabar mokosi Kauno kunigų seminarijoje, mane ištiko šokas. Bet šis šokas tėra menkniekis palyginti su tuo, ką išvydau savo akimis Kauno Rotušės aikštėje žvelgdamas į buvusio seminarijos rektorato langus: 2015-aisiais tuos langus varstė merginos. Ten, kur moterys buvo didysis tabu! Dabar, gerokai sumažėjus pašaukimų sekti Kristumi, seminarijai nepajėgiant išlaikyti neapgyvendintų pastatų, net buvęs rektorato pastatas paverstas svečių namais. O tai jau išnykusio aukso amžiaus ženklas.

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė