Jūratė Baranova. Paraleliniai pasauliai Danutės Kalinauskaitės novelėse

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-22_nr._3551_skersveju-namai.jpg

Prieš septynerius metus pasirodęs Kalinauskaitės novelių rinkinys „Niekada nežinai“ („Baltos lankos“) sukosi apie pamatinę temą –­ pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios dėl prisirišimo prie paties prisirišimo). Suvokdami praradimą kaip galimą pamatinį gyvenimo po gyvenimo nuotykį, Kalinauskaitės pasakotojos ir pasakotojai gebėjo vertinti patį buvimą nereiklioje kasdienybėje.

Ką aptinka Kalinauskaitės pasakotojai, išlindę iš to „karvės pilvo“ neseniai pasirodžiusiame novelių rinkinyje „Skersvėjų namai“? Kas juos pasitinka? Galimas atsakymas: keli realybės lygmenys.
Pirmasis pasaulis pasitinka kasdienių įvykių gausa, plyšta galva, kad jų tiek daug ir tuo pačiu metu, net jei ne vienoje vietoje. Todėl laikas vis labiau traukiasi: „Privalai išmokti būti tuo pat metu keliose vietose“ (p. 47). „Pasaulyje tiek visko kasdien, kas minutę“: Afganistane – purvo nuošliauža, Donecke – separatistai, Turkijoj – vandens patrankos ir t. t. Nuo tokios realybės svaigsta galva.

Kalinauskaitės novelėse pulsuoja ir ki­ta – socialinė realybė: ta, kuri yra šalia ir kurią įžvelgiame artimųjų akių atspindžiuose. Ji įgauna susvetimėjimo („tokie vyrai ir moterys eina kartu už parankės koja kojon, o šešėlius meta į skirtingas puses“, p. 52) ir banalybės („Kada moterims vyrai būna geriausi, jautriausi, supratingiausi? Kada prasikaltę“, p. 53) atspalvius. Šiedu realybės lygmenys trūkčioja ir pulsuoja tik jiems patiems atpažįstamu ritmu. Skaitytojas lieka taip ir nesupratęs, ko norėjo vienas iš kito du veikėjai (pasakotoja ir Dmitrijus, rusas iš Baku), prieš trisdešimt metų išgyvenę eilinį kurortinį romaną ir staiga dėl jiems patiems neaiškių motyvų nutarę vėl trumpam suartėti. Novelė „Norėčiau būti Karenina“ to neatskleidžia. Ji trūkinėja. „Skersvėjų namai“ netenka ankstesniam rinkiniui „Niekada nežinai“ būdingo vidinės įtampos nuoseklumo.

Tačiau yra dar ir trečias bei ketvirtas realybės kaip patiriamos savaiminės tikrovės ir realybės kaip sielos lygmenys. Kalinauskaitė šiuos lygmenis atskleidžia tiesiog virtuoziškai.

Rašydama apie realybę kaip patiriamą tikrovę rašytoja geba išnaudoti visus savo literatūrinio talento subtilumus. Pasaulis atsiskleidžia kaip garsais, kvapais ir įdomiausiomis būtybėmis dūzgiantis avilys, todėl galima kalbėtis per naktis „apie vapsvas, lipdančias popierinius žibintus, žiaumojančias medžio dalelytę, maišančias su seilėmis, kol pasigamina popieriaus masę ir padaro iš jos stebuklą – japonišką labirintą“ (p. 40). Galima kalbėti ir apie vorus, iš savo pilvelių voratinkliams išleidžiančius vis kitokius šilko siūlus, ant smilgų kabančias seiliūges, pučiančias skaidrių išskyrų burbulus, pailgą ir lanksčią kaip gyvatės kūnas žebenkštį, lūšis, urvinės vapsvos ir kirmino susitikimą ir t. t. Labai stiprūs vizualiniai įspūdžiai įsirėžę į atmintį: „Juodieji serbentai, papilti ant šaligatvio. Išblukusio rašalo ar sutrintos mėlynės spalva Turkijoje vienos rusės šilko suknelėje“ (p. 111). Kalinauskaitė itin jautriai geba įžodinti garsinius pojūčius: „Kai šlama beržai ir drebulės, tai ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų“ (p. 83). Pasaulio kvapai veikia kaip savarankiškos monados. Gydomasis tepalas krūtinei kvepia ne tik kamparu ir mentoliu ar eukaliptu, bet ir „su viršūne paremtais debesimis, savana, antilopėmis, aukštoje žolėje šuoliui sustingusiu leopardu“ (p. 111). Rašytoja suskaido su niekuo nepalyginamą gyvenimo užribio kvapą į smulkiausias dalis: per šią kvapų paletę galima atsekti visą klajojančios senolės gyvenimo būdą: tai ir žolė, ir pernykščiai lapai, vištų plunksnos, šuns kailis ir blusos, supuvusi silkė (p. 135).

Paradoksaliu būdu, šiuo aspektu ne pagal intenciją, o pagal pasaulėjautinį kon­tekstą, ši Kalinauskaitės atverta realybės plotmė susisieja su dabar Vakaruose gana populiaria spekuliatyvaus realizmo srove. Ne mūsų sąmonė projektuoja pasaulį, o pats pasaulis yra pirminis. Jis veikia mus. Lietuvių kilmės amerikiečių fenomenologas Alphonso Lingis „Pavojingose emocijose“ rašė: „Vilkų ruja, kakofoniškas varnėnų būrys klevo šakose atėjus vakarui, varlėmis knibždanti pelkė, kiaurą naktį zvimbčiojantys jonvabaliai pažadina mumyse pirmykštį žavėjimąsi. Mus užburia įvairovė – žmogiškos ir nežmogiškos formos, stuburiniai ir bestuburiai, gyvūnai ir daržovės, mūsų sąmoningi ir nesąmoningi veiksmai ir energija.“1 Kalinauskaitės novelių pasakotoja turi šį spekuliatyvių realistų vertinamą gebėjimą matyti pasaulį ne kaip vientisą, o kaip sudėtingą darinį iš smulkiausių dalelių, kurių kiekviena siunčia savo nuorodas ir signalus.

Ketvirtasis realybės lygmuo – tai sielos pasaulis, kuris atveda prie magiškojo realizmo ir C. G. Jungo archetipinių atverčių. Siela, sako pasakotoja, –­ tai skaidrus, perregimas indas be sienelių, į kurias neaišku kas ir kodėl nuolat daužosi. Siela kaip realybė atpažįstama tada, kai ieško tikrumo, nepaisydama nerišlių pasaulio įvykių kaleidoskopo. Tikrumo besi­ilgintys Kalinauskaitės veikėjai laukia, kol „sugrįš ir ausis apkurtins džiaugsmas, kad vėl esi savo gyvenimo viduje, o ne stebi jį iš šalies“ (p. 15). Tikrumo ilgisi ir neretai tekste išnyranti pati pasakotoja, jau kaip rašytoja: „Kas tai yra –­ tikrumas?“ – savęs klausia. Ir atsako: „Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais –­­ geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“ (p. 64)

Ar pavyksta rašytojai-pasakotojai baks­telti savo skaitytojui į panages knyga „Skersvėjų namai“? Gal ne tiek į panages, kiek į nematomas sielos ausis. Štai viena iš tokių vietų: „Klausė nebe ausimis – nugarkauliu. Kai taip įsitempi, užgirsti ir tą plyštančio voratinklio garsą – toli laukuose sniego ikreliai leidžia vandenį…“ (p. 143) Dar aitriau girdimas: „Tame nepaliaujamame galingųjų triukšme – ploniausias, koks tik šioje žemėje gali būti, visiškai bejėgis ir beginklis garsas, kurį jis, pakirdęs iš miegų, išgirdo pieniškais paryčiais, – už tūkstančio kilometrų motinos smegenyse plyšo kraujagyslė“ (p. 68). Gal ir daugiau pavyktų, bet ši realybės, jautraus išgyvenimo intencija išsisklaido, nes pasakojimo erdvė skyla į dar vieną paralelų pasaulį, kuris veda magiškojo realizmo link.

Skaitydamas Kalinauskaitės knygą jauti Sauliaus Tomo Kondroto trumpų novelių knygelėje „Pasaulis be ribų“ (1977) sukurtos neapibrėžtos paslapties atmosferos atgarsius. Kondroto novelių siužetinė intriga sukasi apie netikėtą perėjimą iš akivaizdžios realybės į neapčiuopiamą, tarsi realybė būtų išsinėrusi pati iš savęs. Perėjimas būna labai subtilus, ankstesni įvykiai jo nenumato –­ taip sustiprinamas netikėtumo efektas. Rašytojas ilgai ir detaliai nutapo tikrovės vaizdą – su visomis įsimenančiomis detalėmis, o tada viskas staiga ima ir apsiverčia, tačiau kažkaip švelniai. Novelėje „Rūke mano siela“ pasakotojas prisimena, kaip sėdi lauke, Odesoje, ant suolelio, prie kažkokio paviljono. „Po drėgną, asfaltuotą aikštę priešais aerouosto pastatą slampinėjo benamiai šunys, uostinėdami visokius popierius, cigarečių pakelius, bene ras kokio maisto. Nebuvo jokio vėjo, absoliuti rudeniška ramybė, tik staiga pro medžius kitoje aikštės pusėje išvydau didelius, baltus, tarytum iš vidaus nušviestus liežuvius, vos pastebimai slenkančius iš rytų, nuo jūros pusės. Jie šliaužė, apgaubdami viską, kas tik pasitaikė kelyje: miesto pašvaistę tolumoj, juodus pastatų siluetus, medžius ir žolę.“2 Pasakotojas pajuto, kad būtent šią akimirką jo kūnas ir žvilgsnis gali atgimti kitame žmoguje ir kad niekas pasaulyje nebegalės jų atskirti.

Kalinauskaitė taip nuosekliai nesurežisuoja paslapties išnirimo, tačiau nematomos, slėpiningos paralelios realybės nuojauta ištinka ne vieną Kalinauskaitės veikėją. Novelėje „Post“ pasakotoja jaučiasi vedama metonimiškų namų link: „Namo veda naktinės peteliškės kūno daužymasis į toršero gaubtą – po jo šviesa tik tu ir Gabrielio Garcios Pat­riarchas, kartu su šikšnosparniais slankiojantis po tuščius rūmus, pasmerktas amžinybės ir trijų sakinių labirintuose“ (p. 114). Novelės „Dryžuotas“ pasakotoja buitinės realybės kontekste vogčiomis stebi į svečius užsukusį vyro giminaitį Janą. Ir staiga ją kiaurai perveria nepaaiškinamas įspūdis, lyg už Jano nugaros išnyra jo tėvas, o už šio – ir jo tėvo tėvas ir taip toliau, iki pat Napoleono pulkų, ir Janas vilki pralaimėjusios grįžtančios prancūzų kariuomenės uniforma. Jungas autobiografinėje knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ rašė: „Aš stipriai jaučiu, kad esu veikiamas dalykų ir klausimų, kurių neužbaigė ar į kuriuos neatsakė mano protėviai. Dažnai atrodo, lyg šeimą slėgtų beasmenė karma, iš tėvų pereinanti vaikams“ (p. 321). Tačiau pats netikėčiausias siužeto posūkis, vėlgi primenantis to paties Jungo alcheminius tyrimus, pasakotoją ištinka novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“. Jau pavadinimas dvelkia neįmanomybe ir paradoksu. Tuo, kas yra anapus logikos.

Jungas manė, kad viena mūsų esybės dalis gyvena šimtmečiuose, netgi tūkstantmečiuose, ir joje susipina visi archajiniai dvasiniai žmonijos patirti pasaulio ženklai. Pirmoji asmenybės dalis apšviesta, antroji – skendi tamsoje. Joje karaliauja įvairiausi archetipiniai simboliai, tarp jų ir velnias. Goethe „Fauste“ bandęs jį aprašyti, bet iš tiesų, anot Jungo, jis jį begėdiškai supaprastino, nes velnias esąs reikšmingesnis už patį Faustą. Ar įmanoma susitikti savąjį velnią? Jungas praktikuotose meditacijose –­ vaizduotės vizijose yra aprašęs savąjį susitikimą. Šių užrašų jis prašė nepublikuoti, jie ilgai saugoti paslaptyje, bet vis dėlto galiausiai pasirodė pavadinti „Raudonąja knyga. Liber novus“ (2009). Joje Jungas rašo, jog savo vizijoje pasijuto stovįs aukščiausiame pilies bokšte: „Aš žiūriu į tolį. Aš pamatau ten raudoną tašką. Jis artėja vingiuotu keliu, kartais pranykdamas miškuose ir vėl pasirodydamas: tai raitelis raudonu apsiaustu, raudonas raitelis. Jis artėja prie mano pilies, jis jau įjoja pro vartus. Aš girdžiu, kaip jis lipa laiptais, laiptai sugirgžda, jis pasibeldžia: mane apima keista baimė. Čia stovi Raudonasis, jo ilgas pavidalas apgaubtas raudonai, jo netgi plaukai raudoni. Aš pagalvoju: galiausiai paaiškės, kad jis velnias.“3 Jungas neklydo. Atvykėlis pasirodė esąs velnias, bet ne koks prašalaitis, o jo paties velnias.

Kalinauskaitės novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“ pasakotoja atvyksta į Ispaniją ir turi perduoti siuntinuką ispanui Mario, už kurio ištekėjo jos vyro pusbrolio duktė. Susitikti buvo sutarta devintą vakaro. Iki tol pasakotoja mėgaujasi kelionės teikiamu atsipalaidavimo malonumu, kai niekam nieko neprivalai, smalsiai žvalgosi į atsiveriantį naujo pasaulio šurmulį, lauko kavinukėje po platanu geria raudoną vyną ir koketuoja su jaunu ispanu Chuliju Mendosa, kuris aiškiai siekia kiek intymesnių, nors ir neįpareigojančių, bet valiuta apmokamų santykių. Tačiau pasakotoja nepraranda savo refleksyvumo, jai pasaulio paslaptis įdomesnė už jaunąjį ispaną. Tarsi Jungo pasekėja ji laukia, kada visi daiktai aplink vėl taps tikri, žmonės – neatspėjami, o pasaulis –­ pilnas paslapties, ir tos paslapties jai užteks, kol ji bus gyva. Taip mąstydama ji eina į susitikimą. Vakarėja. Ją apima nepaaiškinamas nerimas, kad kažkas vejasi. Vejasi tas, nuo kurio nepabėgsi, nes jis mina pėda pėdon, „jis, tasai, su kuriuo nesinori niekuo dalytis, nei pėdomis, nei lova, nei kiaušiniene, o jis nori tavo visko, – kvėpuoja tau į pakaušį“ (p. 20–21). Jungas, perskaitęs šias eilutes pasakytų: „Nujaučiu, kas jis toks.“ Skaitytojas dar nenujaučia, nes veiksmas vyksta įprastame kasdienybės peizaže. Pasakotoja nužvelgia į susitikimą atvykusio vyro figūrą kiek kritišku žvilgsniu; ji nusivylusi, kad jis ne mielas, ir mintyse pavadina jį Pinčiuku. Tik metaforiškai. Ji – ne Jungas. Nebando iššaukti tikrosios tamsiosios jėgos nuodugniomis vaizduotės meditacijomis. Bet pasirodo, kad tai esąs būtent jis: tikrasis Pinčiukas, ir ne kieno kito, o būtent jos. Apipylęs ją kritikos lavina, konstatuoja: „Aš stebiu tave.“ Kad susitiktum jį, reikėjo vykti į kitą pasaulio kraštą. Tiksliau – į paralelinio pasaulio vaizduotės laboratoriją.

Kuris iš šių Kalinauskaitės novelėse sukurtų pasaulių yra svarbiausias ir dominuoja? Veiksmo intrigą konstruoja iš pirmo žvilgsnio tarsi nemotyvuotas jų supynimas. O tikrąją įvykių prasmę koduoja tarp šių pasaulių neišvengiamai žiojėjantis tarpas. Gal su pasaulio paslaptimi susiduriama kaip tik tada, kai šokdamas iš vieno pasaulio į kitą akimirką pasijunti, tarsi kybotum virš nesuvokiamo tarpo. Ir akimirką nebe­supranti, kuris iš jų tikrasis.

1 A. Lingis „Pavojingos emocijos“. –­ V.: „Poligrafija ir informatika“, 2002, p. 32.
2 S. T. Kondrotas „Pasaulis be ribų“. – V.: „Vaga“, 1977, p. 24–25.
3 C. G. Jung „Red Book. Liber Novus“. – New York & London: W. W. Norton & Company, 2009, p. 259.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai