Goda Aksamitauskaitė. Genetiškai nemodifikuotas plastikas

Ginto Gabrano paroda „Mutantų atranka“ (iki vasario 14 d.) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmasis plastikas – celiulioidas –­ Johno Wesley Hyatto buvo sukurtas 1869 m. JAV. Jis itin paplito dėl žaliavos pigumo, naudingų savybių (ats­parus elekt­rai, temperatūros svyravimams, be­veik nekenksmingas sveikatai, kol nepradedamas deginti ar į sudėtį neįeina toksiškas bisfenolis ir t. t.) ir lengvo, automatizuoto formavimo, kuris, nepriklausomai nuo norimos išgauti formos, tetrunka nuo ketvirčio iki 5 minučių. Iš šios polimerinės medžiagos gaminiai formuojami dažniausiai 160−250 °C tem­peratūroje. Išlydytą plastiką pildamas į šaltą vandenį 2009 m. formuoti gaminius pradėjo ir latvių menininkas Gintas Gabranas.

Gabranas, pasigavęs dar René Descartes’o hipotetiškai iškeltą, o vėliau kitų sričių mokslininkų plėtotą saviorganizacijos gyvajame ir negyvajame pasauliuose idėją, savo baltus plastikinius raizgalus, kurių kitaip pavadinti neapsiverčia pirštai, prilygina selektyviam veisimui. Pastarojo tikslas, kuriam pasiekti neretai remiamasi ne tik natūralumu, bet ir genetinėmis modifikacijomis, yra išryškinti atrinktus „geruosius“ veisiamos rūšies bruožus. Gerumas čia, savaime suprantama, negali būti objektyviu kriterijumi, todėl selektyvios praktikos šalininkai turi ir nuo technologinio pasaulio atitrūkusių, vaikus skiepyti bijančių, tačiau kukurūzus, bananus mielai valgančių ir grynaveislius terjerus auginančių kritikų, ir mokslinę retoriką naudojančių oponentų. KKKC eksponuojami Gabrano darbai yra šeštos kartos, t. y. menininkas, kaip pats teigia, iš ankstesnių plastikinių liejinių atrenka „gražiausius, įdomiausius“, tuomet skeneriu juos tarpusavyje jungia ir sukuria naujus objektus, tik jau videoformatu. Jo manymu, taip naujieji kūriniai įgyja vis sudėtingesnių, ornamentinių struktūrų. Taip, tačiau ką bendra, be subjektyvaus gražumo-gerumo mato, tai turi su selektyvumo praktikomis? Antros, šeštos ar net būsimos trisdešimtos kartos objektai kis vien tik savo išvaizda, o jų vidinė struktūra, atlikimo principas liks koks buvęs nuo 2009-ųjų. Selektyvi atranka idėjiškai eina tobulo vedinio link, o Gabrano mutantų kergimas atrodo savitikslis.

Pati tuo nelabai tikiu, tačiau gali būti, jog parodoje norėta išmėginti žiūrovo pastabumą – gebėjimą atrasti pirminį principą ar, atvirkščiai, jo nebuvimą. Subjektyvus Gabrano kryžminimas prieš­tarauja minėtai saviorganizacijai, kuri pačia bendriausia prasme yra savaiminis (tačiau ne atsitiktinis) proceso vyksmas be valingą įtaką galinčio daryti žmogaus įsikišimo, pvz., skysčių judėjimo dinamika, debesų ar galaktikų susidarymas. Suirus pirminei sistemai, ilgainiui joje savaime atsistato bendra visiems sistemos komponentams, tačiau decentralizuota tvarka. Menininkas terminą pavadino esminiu parodos raktu ir netrukus jį mėgėjiškai pritaikė savaime šaltame vandenyje sustingusiam ir keistas it deformuotos medūzos, fiziškai fiksuotas formas įgavusiam plastikui, kurį paskui jau visiškai ne savaiminiu principu atrinko ir kryžmino.

Konceptualiai nenuoseklios, netgi klaidingos pirmos kartos plastikinės skulptūros ir besisukančių šeštos kartos figūrų videoprojekcijos bent jau paperka vizualiai. Bent jau trumpam. Prie įėjimo į tamsią salę pasitinka moteris su mažyliu ir kartotine dėže 3D akinių, skirtų projekcijoms – „pažvelgti į objektus iš vidaus“, kaip skelbiama parodos apraše. Tokia vilionė labiau tiktų kitam autoriaus darbui, rodomam pirmo aukšto Parodų rūmų salėje – videodarbas „Out of Nowhere“, kuriame taip pat galima išvysti išilginį namo ir visų jame esančių konstrukcinių elementų, interjero detalių pjūvį. Tamsiojoje salėje vyksta šviesos, šešėlių, kabančių viduryje ir plokštuminių, tačiau apsimetančių trimačiais, objektų žaidimas; dirginamos žiūrovo regos bei klausos juslės. Aplinka itin fotogeniška –­­ ne vienas stebėjo parodą arba save paro­dos eksponatų fone pro objektyvą (profesionalų arba išmaniojo priekinį). Skambanti eksperimentinių garsų ir tradicinių muzikinių kompozicijų kompiliacija (iš nuogirdų supratau, jog ji – kito autoriaus) naivesnę ausį trikdo ir papildo vizualių objektų sukeltą kone bauginantį įspūdį. Objektai primena holivudinių siaubo ar mokslinės fantastikos filmų monstrus – mutantus, keliančius grėsmę žmonijos išlikimui, arba nebeatpažįstamus gyvius, vienintelius išlikusius gyvus po ekologinės, o gal politinės katastrofos; turbūt todėl autorius tikslingai parodai parinko pavadinimą „Mutantų atranka“. Praėjus minėtajam „trumpam“, iš atminties ima kilti kiti (nebūtinai panašūs savo idėja) eksperimentai su plastiku: šviežiausiais pavyzdžiais galėtų būti praėjusią vasarą į „Newman“ festivalio meninę programą įtrauktų „Pussycrew“ 3D skulptūros, juodos ir blizgančios kaip išsiliejusio tepalo balos, XII Baltijos trienalėje eksponuotas Godos Budvytytės ir Viktorijos Rybakovos kūrinys-tyrimas apie plastiką „Plastiglomeratas“, galų gale kone pusė ne tokių šviežių postinterneto estetikos darbų.

Gintas Gabranas. „Mutantų atranka 3“. Nuotrauka iš parodos organizatorių archyvo
Gintas Gabranas. „Mutantų atranka 3“. Nuotrauka iš parodos organizatorių archyvo

Parodoje lankytojai kviečiami įsitikinti vizualiai išreikšta menininko evoliucijos galia, prisidėti prie vieno iš kūrinių ir tapti „lygiaverčiais parodos autoriais“. Tai padaryti jie gali kitoje salėje į rankas paėmę flomasterį ir pripaišę ant standartiniais plastiko lakštais nuklijuotų sienų. „Prisidėti“, nes Gabranas prieš atidarymą ten jau ekspresyvia maniera nupiešė vyro ir moters aktą ant stalo su buteliais rankose, kitoje vietoje – raguotą demoną ir jo kairėje degančią bažnyčią. Kai kurie lankytojai „prisidėjo“ savireklamos tikslais, greta piešinių parašę savo „Tumblr“ paskyrų pavadinimus, kiti mėgino išlaikyti pirminį skulptūrų įspūdį ir skirtingose vietose įkurdino fragmentiškas medūzas. Vienintelis ryšys, kurį matau tarp saviorganizacijos principo ir jo materializacijos Gabrano parodoje, yra tai, kad kolektyvinis piešimas ant sienų ir yra save organizuojantis procesas specifine, tikriausiai psichologijos disciplinai artimiausia saviorganizacijos termino suvokimo prasme, t. y. kiekvienas nors menką štrichą ant plastiko plastikiniu flomasteriu paliekantis lankytojas (tarsi decentralizuotos sistemos vienetas, o ne individas) prisideda prie atsirandančio bendro piešinio, bendros struktūros sistemos. Iš pradžių banaliai atrodęs „Mutantų atrankos“ interaktyvumas, taip pat trunkąs nuo ketvirčio iki 5 minučių, paaiškėjo esąs žingsniu toliau nuo fizinės ekspozicijos erdvės. Galbūt kitoje parodoje Gabranas eksponuos antros kartos sukryžminto piešto objekto projekciją.

Nors rašau apie dailę, vis dėlto labiausiai mėgavausi „Mutantų atrankos“ garso takeliu. Negalima leisti, kad mene pseudomokslas iš simptomiško virstų tendencingu, nebent tai būtų artikuliuota autoriaus savivoka. KKKC įkurdino pramoginę sci-fi scenografiją arba minčių eksperimentą, bet ne kokybiško šiuolaikinio meno parodą. 2009 m. šaltame vandenyje saviorganizaciją atlikę plastiko dariniai galėjo ir likti tame dešimtmetyje, nes tolimesnė selekcija neįrodė jų evoliucijos ir neišryškino jokių gerų savybių. Valingą įtaką bent jau proceso pradžiai darančio žmogaus šeštą kartą perlydyta paroda veiks iki vasario 14 dienos.

Ginto Gabrano „Mutantų atranka 3“ čia

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai