Jūratė Visockaitė. Žiema teatre

Po Naujųjų metų teatruose nieko naujo nelauk. Kaip ir visur kitur. Aksioma. O ir publika vangiai kilnoja kojas, visai netrokšta dvasinio peno, juk dar reikės nugyventi ištisus metus, kuriuos tie me-e-enininkai prifarširuos tokiais kiekiais me-e-eno, kad oi.

„Pabaigos ugnis“ . Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Pabaigos ugnis“ . Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ir aš pati po Naujųjų su nuostaba praeinu pro tuščias batų parduotuves –­ pasaulyje prigaminta tiek batų, kad jau kojų jiems neužtenka, jei ką, kalnai batų išlėks į kosmosą... Taigi, kad ir kaip vertintum tuos menininkus, jų darbo produktai neužima tiek vietos, kiek batai, be to, dažniausiai jie ir išnyksta kaip neblaškomas dūmas.

Šią nykią įžangą gaminu po vakarykštės (sausio 12 d.) premjeros Jaunimo teatre – po spektaklio (visą spektaklį kankinausi – negalėjau prisiminti jo pavadinimo) „Pabaigos ugnis“. O greta manęs sėdėjusi pora su gėlėm (nesakysiu, kam įteikė) – kankinosi mechaniškai: kas dvi minutes vyriškis nukreipdavo akis į savo brangų šviečiantį laikrodį... Ne, tai neerzino, atvirkščiai, tikindavo, kad laikas šitoje negyvo, išsiurbto oro erdvėje vis dėlto eina, netgi pasibaigs, ir tu galėsi išeiti į snieguotas silvarerumiškas Vilniaus gatves...

Tačiau finale vis dėlto smarkiai supykau. Finale vokiečių dramaturgės Dea Loher ir mūsiškio egzistencialisto Gintaro Varno herojus apsipylė degiu skysčiu (vandeniu) ir kaip niekur nieko susidegino (videoliepsnose). Suicidinėje Lie­tuvoje! Nors ankstesnės trys spektaklio valandos šitokio poelgio niekaip neinspiravo. Kodėl, ponia Dea ir Gintarai? Ryžtis tokio veiksmo demonstracijai (tuo labiau Kalantos Lietuvoje, tuo labiau sausio 13-tos išvakarėse) reikia svaraus pateisinimo ir pastangų. Atsakomybės ir talento.

Viena virvele surišti spektaklio personažai įeina ir išeina, mirga scenoje it neregiai iš paveikslo – ir tikrai išeina, kad aklas veda aklus.

Alzheimeriu serganti močiutė, jos nevykėlis sūnus, jo vėžiu serganti meilužė ir jo žmona, gedinti avarijoje žuvusio sūnaus (kurį suvažinėjo policininkė), bet galiausiai išeinanti pas savo meilužį, kuris traumuotas grįžo iš karo. Kiekvienas iš jų išgyvena savo nelaimę ir kalba apie ją garsiai. Kalbėti garsiai reikia, tokia psichoterapija, visi tai žino. Dramaturgė šitą išsiliejimo formą patobulina: tiesioginė personažo kalba tiesmukai permaišoma su jo vidiniu monologu, netgi su autoriaus kalba. Sudėtinga.

Bet juk siekiama gražiai besisukančios, literatūrinės, epinės tėkmės. Balsų choro. Simfonijos ir pakylėjimo. „Nejučia personažų kalbos ribos išsiplečia“, – sako D. Loher. Gal jos ir išsiplėtė kurios nors kitos ES šalies teatre, bet ne mūsiškiame.

Režisieriui Varnui čionai reikėjo tokio darbo proceso, kokį aktorių trupė patyrė LNDT su lenkų režisieriumi Krystianu Lupa. Žodžiu, iš pradžių pats režisierius turėjo „susideginti“, o jau paskui tai akivaizdžiai parodyti per aktorių.

Iš aktorių būrio šiokiomis tokiomis potekstėmis išsiskiria vyresnieji Kristina Andrejauskaitė ir Sergejus Ivanovas. Iš kitur režisieriaus atsivesti Ainis Storpirštis stebina tik tebeeksploatuojama kūno fizika, o Elzė Gudavičiūtė – kalbos defektu (galbūt jis suvaidintas – jo reikėjo personažui?).

Suragėjusio spektaklio fone, žinoma, gerai atrodo vaizdo projekcija. Tiesą sakant, iš principo nemėgstu vidiakų teatre, bet šioje scenoje Rimo Sakalausko menas buvo vienintelis, kuris iš tiesų „degė“.

 

*

Kadaise, 2002-aisiais, iš Lietuvos naujametinio horizonto tragiškai dingo „Traviata“. Kažkodėl nebebuvo galima klausytis ir dainuoti „Pakelkime taurę linksmybių...“ Naujasis LNOBT direktorius Gintautas Kėvišas, kaip Burtininkas iš „Gulbių ežero“, ryžtingai mostelėjo rankele ir vietoj mylimos baltos spalvos ėmė piršti mums juodą. Juodoji gulbė – irgi žavi, betgi – ne ta, ir gana.

2016-ųjų išvakarėse šiame teatre išvydome viltingą kombinaciją: anksčiau, 2009 m., pastatytoje odiozinėje „Traviatoje“ vienintelį kartą (ačiū 130-mečiui Kiprui Petrauskui anapus) dainavo Edgaras Montvidas ir Katerina Tretjakova (užaugusi Lietuvoje / dirbanti Hamburge). Tą vakarą, manau, ne aš viena, bet didelė dalis kaifuojančios publikos chuliganiškam kinų režisieriui ir choreografui atleido visus griekus, visus jo pleibojiškus zuikučius ant stalų ir nutrumpintą kaproninį Violetos sijoną. Balsai sušildė ir pateisino. Ir elitas salėje atsistojo ploti teisėtai. Ačiū.

Tačiau 31-ąją, žinoma, įvyko eilinis Kėvišo bandymas įveikti užkeiktą naujametinį barjerą – G. Puccini „Bohemos“ premjera. Standartinis tarptautinis projektas, bendras Ravenos (Italija) ir LNOBT darbas, kurį pirmuosiuose spektakliuose netgi atliko raveniečiai.

„Bohema“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Bohema“. Martyno Aleksos nuotrauka

Kantriai laukiau premjeros su lietuvių atlikėjais, o apie šventinę pasiskaičiau, ką parašė muzikologai, kurie – o, Dangau! –­­ turbūt pirmą kartą netiesiogiai geru žodžiu paminėjo D. Ibelhauptaitės „bohemiečius“: „Kongresų rūmų gyvybingas spektaklis (...) leido publikai pasijusti teatre.“ Na, o naujosios „Bohemos“ režisierė italė C. M. Muti, deja, „neleido“.

Iš tiesų, ir man trečiasis, jau lietuviškas spektaklis (sausio 16 d.) sukėlė koncerto įspūdį. Bet savotišką – negyvą ir gedulingą. Išeinant iš teatro maniau išvysianti adekvatų scenai juodą sniegą. Scenoje juodos kosminės skylės-akies fone jis krito gausiai ir melancholiškai, vos vos pašiurendamas du prailgusius veiksmus ir, taip sakant, vidinį operos vyksmą. Spektaklis stabiliai sustojo jau pačioje pradžioje pasirodžius keturiems vyrams, kurie ne tik kad, pavyzdžiui, nebuvo žavingai bohemiškai apskurę, komiški ir laisvi, bet ir visai nežavingai „nepermesdavo“ savo balsų per orkest­ro duobę (na, galbūt aš esu beausė, todėl neminėsiu atlikėjų vardų). Tik Mimi ir Miuzetės balsai praplėšė kosminį stingulį ir sujudino širdis. Puccini be jų būtų buvęs visai ne Puccini, o tik kvailiausias operų istorijoje libretas, kurio niekaip negali prikelti muzika.

Taigi po šitokio apsikvailinimo iškyla logiškai kvailas klausimėlis: kodėl Violetą reikėjo pakeisti ta pačia tuberkulioze sergančia Mimi? Todėl kad viena nešventa, o kita šventa?

Komentarai  

 
#1 Arūnas 2016-01-31 20:47
Nepamirštu, kad kažkada žurnalas išgujo a.a. Valdą Gedgaudą iš savo gretų dėl teisybės apie Gintaro Varno kūrybinį potencialą...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai