Simon Critchley. Atsitiktinė ultraprievarta

Nuotrauka iš religiondispatches.org
Nuotrauka iš religiondispatches.org

Distopija – ateik ir pasiimk

Vienas keisčiausių dalykų britų popmuzikos istorijoje – Peterio Noone’o atliktas dainos „Oh! You Pretty Things“ koveris, kuriam 1971 m. visai neblogai sekėsi topuose. Noone’as (jo pavardė nuostabiai skyla į „no one“ – niekas, nė vienas, – prisiminkit Odisėjo atsakymą kiklopui Polifemui), sėkmingos grupės „Herman’s Hermits“ lyderis, bravūriškai atsisakė suprasti Bowie tekstą, kupiną nuorodų į Nietzsche’s „Zaratustrą“. Tiksliau sakant, dainoje teigiamas homo sapiens nenaudingumas ir homo superior laukimas. Tenka pripažinti, visa tai vaizduojama gan pigioje „Doctor Who“ tipo ateityje. Bet esmė aiški: ateiviai atvyko pasiimti mūsų vaikų į nežmogišką ateitį. Košmaras jau prasidėjo ir „baigėsi mūsų naujienos“.

Juokingiausia, kad baimindamasis radijo cenzūros Noone’as pakeitė Bowie žodžius „Žemė yra kalė (bitch)“ žvalesniais: „Žemė yra žvėris (beast).“ Svarbiausių Bowie kūrinių pamatas ir konstanta: pasaulis išeikvotas ir nusenęs, jam šakės. Žemė yra dvesiantis šuo, laukiantis naujojo šeimininko spyrių. Bowie vizija visada distopinė. Tai girdima priešapokaliptinėje „Five Years“ melancholijoje ir netgi postapokaliptiniuose „Drive-In Saturday“ regėjimuose. Pastarojoje dainoje, įvykus atominei katastrofai, žmonės gyvena po didžiuliais kupolais JAV dykumoje, iš senų filmų mėgindami atkurti, kaip atrodė kasdienybė prieš karą. Žinoma, atkuriama ne praeitis, o 6 deš. romantinių filmų klišės: „Jo vardas visada Meilutis.“

Bet giliausia ir labiausiai išplėtota distopinė vizija atsiskleidžia po įžangos apie Gysino cut-up techniką albume „Diamond Dogs“ (1974), kurį muzikos kritikas Peteris Doggettas vadina „niūriu kultūrinės dezintegracijos tyrimu“. Kad ir kaip vertintume Bowie muzikinę raidą, „Diamond Dogs“ yra drąsus, konceptualus žingsnis į naują žemę.

Mano manymu, šiame albume Bowie galiausiai atsikrato Ziggy1 šešėlio ir pradeda sparčias estetines transformacijas, kurios tęsis iki „Scary Monsters“ (1980). Nepaisant atviros duoklės grupei „Rolling Stones“ (ypač nuostabiai šiurkščios Keitho Richardso gitaros partijų imitacijos), albume prasibraunama pro visą senąjį rokenrolą, kuris sukapojamas, sudarkomas ir išgabenamas į kapines: „Tai ne rokenrolas. Tai genocidas.“

Prisimenu, kaip spoksojau į albumo viršelį vitrinoje, kur išsitiesęs Bowie – pusiau dogas, pusiau žmogus. Paskui klausymo būdelėje (tokios dar egzistavo) išgirdau pirmąjį kūrinį „Future Legend“ su vilkų staugsmu ir motyvu iš dainos „Bewitched, Bothered and Bewildered“, kurią žinojau iš mano mamos mėgstamo Sinatros albumo.

Bowie albumą įkvėpė Burroughso romanas „Wild Boys“ apie plėšikaujančias gaujas, apsiginklavusias dviašmeniais 18 colių medžiokliniais peiliais2, – perspėjimas apie rajonų jaunimą, kuris išeis į nutriušusias britų gatves maištingais pankroko laikais. Albumas prasideda „Future Legend“ pranašyste. Bowie žodžiai taipogi dviašmeniai:

Ir mirtyje
Pūvant paskutiniams lavonams slidžioje magistralėje
Langinės vos pravertos blaivybės pastate
Ant Brakonieriaus kalvos
Raudonos mutanto akys žvelgia žemyn į Bado miestą.
Daugiau jokių ratų
Žiurkių dydžio blusos čiulpia kačių dydžio žiurkes
Dešimt tūkstančių žmogėnų pasidalijo į gentis
Kovojančias dėl aukščiausių sterilių dangoraižių
Lyg šunų ruja, šturmuojanti Įsimylėjėlių gatvės vitrinas
Plėšo ir lyg kojines užsivynioja audinės ir blizgius sidabrinės
lapės kailius
Šeimos emblema iš safyro ir skilusio smaragdo
Tuoj deimantinių šunų metai.

Bowie regėjo sugriautą pasaulį – visišką civilizacijos žlugimą. Tai urbanizacija iki gentrifikacijos (kokia laimė buvo gyventi tuo apyaušriu), nusikaltimų ir iškreipto vartojimo erdvė. Prostitutės su deimantais, pamišę žmogėnai su brangakmeniais herbuose, sidabrinės lapės kailis vietoj kojinių.

Les tricoteuses3

Bowie albumuose gausu pamirštų, nudėvėtų muzikos stilių pėdsakų drauge su ateities garso nuojautomis. Albume „Diamond Dogs“ dainos „Rebel, Rebel“ ir „Rock’n’Roll with Me“ priklauso praeičiai, o jausminga Isaaco Hayeso įkvėpta wah-wah gitaros partija kūrinyje „1984“ nurodo į būsimą albumą „Young Americans“ (1975). Bet iš tiesų inovatyvi yra 9 minučių „Sweet Thing“, „Candidate“ ir „Sweet Thing (Reprise)“ seka bei košmariškai nuostabus „We Are the Dead“ (...).

Padvėsusio deimantinio šuns pasaulyje, kuriame gyvena Helovino Džekas (vienas iš albumo personažų), seksas nebekelia nuodėmingo jaudulio. Tai „nepažįstamajam sukeltas skausmas“. Lyg Franciso Bacono paveikslas, „už pavadėlio traukiamos mėsos portretas“. Jei tai mėsos pasaulis, ta mėsa dvesia. Šizofreniškame paveiksle viskas nyksta, pūva ir trokšta atpirkimo. (...)

Čia gali būti užslėptas prisiminimas apie Bowie netikrą brolį Terry Burnsą, sirgusį šizofrenija. Iš jo Bowie taip anksti ir taip daug sužinojo – apie džiazą, Kerouacą, klajones apleistame Londono Soho rajone. Terry, daugybę metų praleidęs psichiatrinėje ligoninėje, kažkodėl manė, kad Davidas gali jį išgelbėti. Jis nusižudė baigiantis 1984-iesiems Koulsdono geležinkelio stotyje, padėjęs galvą ant bėgių. Nenorėjo daryti cirko. Užrašas ant Bowie atneštos gedulingos puokštės buvo skausmingas: „Tu matei daugiau, nei mes galim įsivaizduoti, bet visa tai pradings, kaip traukinio nubrauktos ašaros.“

Neretai sakoma, kad Bowie turi beprotybės požymių, bet aš tuo labai abejoju. Bowie ne pamišėlis. Jei kokių polinkių ir esama, jie – kaip Joyce’o „Finegano budynių“ ar Artaud „žiaurumo teatro“ atvejais – sublimuojami į meną. Užuominos apie beprotybę, paranoją, haliucinacijas – ypač ankstyvuosiuose „The Man Who Sold the World“ (1970) kūriniuose – yra muzikinė jo baimių išraiška. Net ir pakvaišęs šuniškas giedojimas, užbaigiantis „All the Madmen“: „Zeinai, Zeinai, Zeinai. Ouvrez le chien.“4 Bepročio brolio šešėlis ir visa šeimos psichinių ligų istorija (rodos, sirgo ir Bowie motina Margaret Mary Burns) yra šiurpus dalykas. Mes esam tie mirusieji. Oras kupinas šauksmų.

„Ar smagu jūsų pūgoje, šąlant smegenims?“ – klausia Bowie. Atšiauri „Diamond Dogs“ vizija įtraukia savo purvinomis letenomis. Kūrinio „Candidate“ protagonistas, eidamas per filmavimo aikštelę, giriasi, kad jos net kvapas lyg gatvės: „Kažkas sienoje iškeverzojo: „Užuodžiu mezgėjų kraują.“

1793–1794 m. „mezgėjos“ buvo maištingos darbo klasės paryžietės, kurios džiaugdavosi egzekucijomis ir chirurgiškai tiksliu ponios Giljotinos darbu. „Candidate“ auga su siaubinga žodžių jėga piešdamas išnaudojimą, irimą ir prievartą:

Kol saulė užtikš krauju ant niekingų jaunų riterių
Kurie spaudžia prie žemės, kol drebi iš siaubo.

Pasaulis yra seksualinio parsidavinėjimo pragaras, varomas atsitiktinės ultraprievartos5. Daina baigiasi graudžiai ir beviltiškai:

Galim dar pasišlaistyti
Kol tu su manim, viskas bus gerai
Nusipirksim kvaišalų ir paklausysim koncerto
O tada susikibę šoksim į upę.

Vienintelis įmanomas santykis, vienintelis meilės likutis yra savižudybės paktas, kurį įgyvendino vokiečių rašytojas Heinrichas von Kleistas ir Henriette Vogel, nusišovę netoli Berlyno, prie upės, išgėrę iš kavinės atsineštą kavą. Pasaulyje be meilės meilę tegali išgelbėti mirtis.

„Diamond Dogs“
„Diamond Dogs“

Absurdo didybė

Noriu sugrįžti prie aliuzijos į les tricoteuses ir padaryti nedidelį šuolį ar bent žingsnelį. Klausydamas „Diamond Dogs“ ir galvodamas apie Bowie distopinę viziją, prisimenu Georgo Büchnerio „Dantono mirtį“. Ši nepaprasta pjesė nusako post­revoliucinį nevilties, bejėgystės ir persmelkiančio nihilizmo pojūtį. Prieš pat egzekuciją Dantonas kalėjime sako: „Kūrinija taip išsiplėtojo, kad niekur nėra tuščia, visur knibždėte knibžda... Nebūtis nusigalavo, kūrinija – jos žaizda, mes – jos kraujo lašai, pasaulis – kapas, kuriame ji pūva...“6 Tokia, manyčiau, yra Bowie distopija, įkvėpta mirtinos Apšvietos dialektikos. Mes paskelbiame Dievo mirtį ir pasiverčiame dievais, kad galėtume sklandžiau žudyti, veiksmingiau naikinti. Tapom stabmeldžiais. Dantonas tęsia: „Pasaulis yra chaosas. Pasaulio dievas, kuris turės būti pagimdytas, yra Niekis.“

„Dantono mirtis“ baigiasi ofeliškajai Liusilei lipant ant ešafoto, kur miega sargybiniai. Ji surinka: „Tegyvuoja karalius!“ Tai savižudiškas gestas, ir mes nutuokiam, kad ji bus staigiai pribaigta, tačiau Büchneris šią išvadą palieka žiūrovui. Paulis Celanas savo žymiojoje kalboje, pasakytoje 1960 m. atsiimant Büchnerio premiją, Liusilės žodžiuose įžvelgia kitą prasmę. Jo teigimu, „tai laisvės išraiška. Tai žingsnis“. Jei tas žingsnis jums pasirodytų reakcingas ancien régime gynimas, Celanas nesutiktų: „Taip nėra. Leiskit man, užaugusiam su Piotro Kropotkino ir Gustavo Landauerio tekstais, jus patikinti: tai nėra duoklė jokiai monarchijai, jokiai saugotinai praeičiai. Tai žmogiškumą liudijanti duoklė absurdo didybei. Tai, ponios ir ponai, neturi vardo, bet aš tikiu, kad tai vadinama poe­zija.“

Davidas Bowie (dail. Stasys Eidrigevičius)
Davidas Bowie (dail. Stasys Eidrigevičius)

(...) Žengti Liusilės žingsnį reiškia pamatyti dalykus „uto­pinėje šviesoje“. Poezija, laisvės išraiška, yra utopinė: „Priartėjome prie atviro ir laisvo. Ir galiausiai – prie Utopijos.“ Poezija yra laisvės žingsnis, žengtas dėl absurdiško žmogiško pasaulio. Todėl Büchnerio distopija yra utopijos sąlyga. Mano vienintelis tvirtas teiginys apie Bowie: jo menas taip pat yra toks žingsnis. Jis mus išlaisvina mirusioje ir sustingusioje civilizacijoje. Niekas neremontuoja namo, jau krentančio nuo uolos. Tad Bowie distopija yra grynai utopinė.

(...) Bowie aprašo biuchnerišką siaubo pasaulį. Pirmoji kūrinio „It’s No Game“ eilutė „siluetai ir šešėliai stebi revoliuciją“ nusako postrevoliucinę apatiją ir nusivylimą. Kitaip nei pomirtiniame 1960 m. Eddie Cochrano hite, čia nebėra „trijų žingsnelių dangun“. Teliko „didelės galvos ir būgnai –­ laukiniai visu greičiu“. „Tai kur moralė? – klausia Bowie. –­ Žmonėms laužomi pirštai.“ Paskutinio posmo pabaiga:

Viso pasaulio vaikai
Lipdo sienas iš kupranugarių mėšlo
Kasdien pina kilimus
Arba rankioja šiukšles.

Tai kur šitame kupranugarių mėšle moralė? Tokios pop­žvaigždės kaip baisusis Bono virsta kūdesnėmis Salmano Rushdie versijomis ir gražbyliauja liberalias banalybes apie pasaulines problemas. Prieš šitą veidmainišką nepasitenkinimą Bowie atidengia tiesią, intuityvią kritiką. Nebrangūs kilimai mūsų namuose yra išausti tų, kurie gyvena lūšnose iš kupranugarių mėšlo. Kad nesidžiaugtume apgaulingomis politinėmis programomis, Bowie pareiškia: „Tai ne žaidimas.“ Tai rimta.
Kūrinio „Up the Hill Backwards“ pradžia: „Vakuumas atė­jus laisvei, ir jo teikiamos galimybės.“ Kaip ir Liusilės šūksnis „Dantono mirties“ pabaigoje, ši eilutė primena konservatyvią Edmundo Burke’o Prancūzijos revoliucijos kritiką. Bet, laikantis Celano logikos, tai nėra duoklė jokiai monarchijai ir jokiai praeičiai, – tik absurdo didybei, žmonių pasauliui. Tokia, anot Celano, yra poezija, Bowie poezija.

1 Ziggy Stardust – 8 deš. Bowie susikurtas alter ego, biseksuali roko žvaigždė iš kitos planetos.
2 Bowie knife – peilis, XIX a. pagamintas Jamesui Bowie, garsiam Amerikos kolonistui. Iš čia Davidas Jonesas „pasiskolino“ sceninę pavardę.
3 Mezgėjos – XVIII a. pab. taip buvo vadinamos moterys, egzekucijų metu sėdėjusios prie giljotinos ir demonstratyviai mezgusios.
4 „Atverk šunį“ – Bowie pakeitė pradinę frazę „atverk duris“, darydamas nuorodą į Luiso Buñuelio filmą „Andalūzijos šuo“.
5 Aliuzija į A. Burgesso romaną „Prisukamas apelsinas“.
6 Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Simono Critchley knygos „Bowie“ (2014) fragmentai, publikuoti internetiniame popkultūros žurnale „The Quietus“, 2014-10-06.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai