Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Vincas Baublys. Žilvitėli, žilvitėli...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Iš dangaus kamuoliais vertėsi minkštas, drėgnokas sniegas, tačiau, kad ir keista, spaudė stiprokas šaltukas. Ėjo mano darbinių atostogų mėnuo. Aš gyvenau lyg rojuje, nes galėjau žvejoti kiek tik noriu. Tegul pačiame viduržiemyje žuvys kimba ir prastai, tačiau žvejyboje, turint laiko, išeitį galima surasti, kad namuose visada būtų šviežios žuvies. Jeigu tikro žvejo, turinčio laiko, namuose žuvies nėra, vadinasi, jis pras­tas žvejys. Duoną visi nori valgyti kuo lengviau uždirbtą, tačiau ta duonelė visada bus skanesnė, kai ji ant stalo padedama sunkiau uždirbta. Taigi aš, atostoginis, irgi nenorėjau atsilikti nuo kitų, dirbančių, atsimokėdamas nors sugauta žuvimi, kas dieną parnešama namo, ir kai kada ja net užsidirbdamas. Noriai pirko visi kaimynai mano sugautą žuvį. Namuose juk nepastatysi šaldytuvo-sandėlio.

Kampio ežero žuvys tą žiemą kibo visiškai prastai. Ilgų ežere irgi gero kibimo nebuvo. Nors ir toloka, bet vertėjo patraukti gaudyti ant Gelovinės ežero ešeriukų-negriukų. Žinoma, ežere sugaudavai nemažai karosinių lydekų. Ir tie, ir anos kibdavo praktiškai vienodai visą žiemą, nepriklausomai nuo oro užgaidų. Ir tie, ir anos buvo tikri negrai, nes šio ežero dugnas ir vanduo labai tamsios spalvos. Lydekos, žiemą pilnos ikrų, nedideliame ežero gylyje tapdavo panašios vos ne į karosus. Giliausia šio ežero vieta vargiai siekė tris metrus. Kai užeina ešeriukų-negriukų kibimo manija, tai jie kimba ir ant tuščios blizgutės. Avižėle žaisti čia nevertėjo, nes nespėsi keisti masalo, o ant blizgutės visada kimba didesni. Tai jau geriau keletas gražių ešeriokų nei krūva degtukinių. Tuo labiau šiame ežere baltos žuvies retai kada galėjai sugauti. Tai buvo ešeriukų ir lydekų ežeras. Pasislėpęs miškuose netoli Subartonių, todėl čia retai užsukdavo koks žvejys.

Kai sugrįžau iš armijos, mano draugas Vytas jau buvo vedęs, ir žmonelė jį kietai laikė po padu. Taigi ir šį kartą teko žvejoti vienam vienutėliam visame ežere. O ir tokiu oru nelabai kas norėjo sėdėti ant ledo. Nesvarbu. Kas kaip nori, tas taip gyvena, ir nenukrypkime nuo temos. Nakčiai visada palikdavau pastatytas lydekines ir labai dažnai rasdavau užkibusią vieną kitą lydekaitę. Taigi ir šį sykį jas patikrinau, tačiau visos penkios buvo tuščios, o ešeriukus reikėjo keisti naujais. Prisižvejoti tų degtukinių ne problema. Įleidai mažesnę blizgutę, ir po keleto akimirkų jau anas tavo rankose. Tik didesniems ešeriukams jau leisdavau blizgę pagal šio ežero ešerių standartus. Kam veltui kilnoti šaukštinio dydžio blizgę, vis tiek didesnis neužkibs. Iš karto prisigręžiau daugiau ekečių, kad būtų žvejojimui blizgiaujant ir lydekinėms statyti. Visada prie šio ežero miške prieš žvejybą susikurdavau lauželį, nes čia važiuodavau vien dėl lydekų. Atsibosta traukyti ešeriukus, jeigu jie kimba mažučiai. Tuomet prie lauželio ant rąstigalio siurbčioji karštą arbatėlę ir stebi lydekines. Tų ešeriukų buvo galima dvi mano dėžes prilupti, bet kur juos dėti. Net ir kaimynams tuos spygliuočius jau atsibodo skusti, nors valgyti iškeptus tai norisi ir mažo mėsytė labai skani. Prisigaudęs vakarienės normelę visada prisėsdavau prie laužo pasimėgauti jo skleidžiama šiluma gana šaltomis dienomis. Stebėdavau nuo laužavietės savo lydekines pagerdamas karštos arbatėlės ar ant lauželio žarijų kepdamas lašinukus iki paskrudusio rusvumo. Koks malonumas, kai aplink šalta drėgmė, atšiaurus vėjas, tokia gamtos užgaida, o tu šildaisi ir iš išorės, ir iš vidaus. Kartais kakta prakaitas nubėga, ir pasijunti baltoje vasaroje, tačiau akys niekada neturi nukrypti nuo taikinio, pastatyto ant ledo. Gal griebs? Ir griebdavo, ir kelis kartus per dieną griebdavo. Kartais po keletą lydekų mano didesnėje dėžėje važiuodavo namo. Kaimynams tuomet pagal užsakymus tikrai pakakdavo.

Šį kartą užsikūręs ir siurbtelėjęs arbatėlės, užmečiau storesnių sausuolių, kad lauželis degtų be priežiūros kuo ilgiau. Laikas nelaukia. Patraukiau link to, ko čia atvažiavau. Lauželio šiluma man šį sykį labai padėjo. Kai ryte tikrinau įšalusias lydekines, vieną vytelę netyčia peikena sulaužiau ir ją reikėjo pakeisti nauja. Per kelias minutes sugavęs tuos penkis degtukinius ešeriukus, patraukiau išsipjauti žilvičio vytelės prie užpelkėjusio eglyno. Šiame ežere vasarą niekada nežvejojau. Už jį buvo šimtą kartų geresnių ganyklų žvejybai vasarą. Šios vietos gerai nežinojau, o ledas visada lieka ledu ir dar viduržiemyje. Tik kai tiek daug sniego, nesuprasi, kur ledas, o kur krantas. Jeigu jau auga žilvitis, tai tikrai ten bus žemė.

Ir patraukiau drąsiai link savo žilvičio vytelių krūmo. Po kojomis aiškiai jaučiau minkštumą, tačiau ne tokį, kad pagalvotum kažką negero. Visiškai nepanėšėjo į čia esančią nedidukę pelkutę. Yriausi per didžiausią sniego pusnį link to kyšančio krūmelio. Juk čia žemė, o minkštumą duoda toks storas sniego sluoksnis. Priėjau, sustojau. Apsižiūrėjęs pasirinksiu kurią čia geresnę išsipjauti. Jau lenkiuosi pjauti išsitraukęs medžioklinį peilį.

Staiga apėmė seniai primirštas jaudulys. Nesupratau, kodėl smunku gilyn į sniegą. Šokau, bet dar nežinau, kas atsitiko, kodėl nejaučiu po kojomis jokio kietesnio pagrindo. Ėmiau bėgti toje pusnyje vietoje, tačiau lindau vis giliau ir giliau į minkštą sniegą. Kai veltiniuose pajutau drėgmę, ūmai supratau, kur atsidūriau, bet dar vis iš inercijos šokinėdamas ir vos ne plaukdamas rankomis sniege bėgau toliau, lįsdamas vis gilyn, iki pačių pažastų. Tik dabar jau mane sukaustė baimė visiškai atimdama protą, kojos nebegalėjo sustoti. Kaip aš galiu smukti eidamas lyg ir žeme? Šito nepajėgiau suprasti. Matyt, tuo momentu savisaugos instinktas dar nedirbo savo darbo, nes jį savo gniaužtuose laikė baimė.

Viskas. Vienas tikrai neišsikapanosiu iš šios skylės. Beveik mėnesį ant šio ežero ledo žvejojau diena dienon ir per tą laiką čia nepasirodė nė vienas žmogus, išskyrus Vytą. Viskas – man galas. Čia ne įlūžimas Kampio ežere, kur dar šiokia tokia išeitis buvo ir viskas laimingai baigėsi. Čia jau nepadės jokie straipsneliai. Čia pelkė, iš kurios tik palaimintas Aukščiausiojo žmogus be kito žmogaus pagalbos gali išsikapstyti. Viskas, Vinceli, tau šį kartą tikrai – krantai.

Prieš akis išdygo tas žilvitėlis. Akimirksniu sustojau bėgti lyg užhipnotizuotas. Pajutau tada, kad nesmunku gilyn. Juk jį dar galiu pasiekti ir sugriebti. Rankos pačios kaip guminės išsitempė link vytelių ir vieną iš jų sugriebė. Dar po akimirkos ir kita vytelė buvo mano rankose. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis galėjo išaugti šioje, dabar jau mano išmaltoje juodoje pelkės marmalynėje. Po sniegu buvo vienas dumblas. Jaučiau, kaip mano rankų sugriebtos vytelės juda su visomis šaknimis. Neskubėk! Tik neskubėk, Vincuk. Jas išrausi – tau tikrai krantai. Spaudžiant stiprokam šaltukui, apsirengiau gana šiltai. Dabar tie drabužiai, sušlapę ir apsivėlę purvu, tapo tona. Žilvitėli, žilvitėli, ar tu sugebėsi ištraukti tokį svorį? Šiaip ne taip dar vienos žilvičio vytelės viršūnėlė buvo mano rankose. Jau vis stipresnis atramos taškas link vilties išsigelbėti. Dabar ėmiau palengva traukti save patį prie tų vytelių, ten, kur jos įsikibusios ir auga. Kantriai, po centimetrą artėjau dumblu prie jų. Po keleto minučių, kurios tapo valandomis ir visu gyvenimu, pajutau kietesnį pagrindą. Jeigu tas vyteles vėjas ar pustomas sniegas būtų nubloškęs į priešingą pusę, manęs čia gal jau nebūtų... Gerai žinojau, kad skubėti nereikia. Staigesnis ir stipresnis to žagarėlio truktelėjimas, ir aš galiu pasilikti... Nebent ant to kupsto kaip nors užsikabarosiu. Kiekviename gyvenimo žingsnyje galima suklupti.

Viską patikimai, stengdamasis neišrauti vytelių, apčiupinėjau viena laisva ir jokio šalčio nejaučiančia ranka. Nors striukės rankovės buvo jau gerokai apledėjusios. Pamažu per pamestą laiko tarpą ištempiau save ant tos tvirtesnės vietos su vytelėmis.

Panašiai kaip ir ant Kampio ridendamasis sniegu, kuo greičiau nuo šios prakeiktos vietos dingau. Kas žino, gal dar kur nors kitas akivaras yra? Kol patekau ant ledo, tapau tikru sniego besmegeniu su judančiu kūnu viduje. Atsistojęs nusipurčiau. Su sniegu kartu nukrito ir dalis dumblo. Kol pribėgau prie gerai įsiliepsnojusio lauželio, visi drabužiai apledėjo. Bet laužo stipri liepsna manęs nė kiek nešildė per storą ir šlapią drabužių sluoksnį. Drebėjau nuo šalčio. Tik nusirengęs iki nuogumo pajutau jo šilumą. Iki namų septyni kilometrai, ir su dviračiu parvažiuoti šlapiais drabužiais tokiame šaltyje vargiai ar būčiau sugebėjęs. Greičiau suledėjęs su visu likusiu purvu. Nori nenori, reikėjo išsidžiovinti nors apatinius drabužius ir kuo greičiau minti į namus. Po sniegą vaikščiojau ir drabužius ant įbestų prie laužo šakų kabinėjau basomis kojomis.

Dainius Dirgėla. „Tylinčios žuvys“
Dainius Dirgėla. „Tylinčios žuvys“

Sugrįžau namo nesugavęs nė vienos žuvelės, bet su didžiausiu laimikiu gyvenime. Jį padovanojo mane suviliojęs ir išgelbėjęs žilvitėlis.

Brolis nepatikėjo ir juokėsi, kad paslydęs su dviračiu įlėkiau į melioracijos griovį. Mama palingavo galva ir nuėjo į savo kambarį prie audimo staklių. Ji vienintelė manimi patikėjo, kaip ir kalant didesnę dėžę žuvims.

Neilgai teko laukti ir aš vėl gaudžiau Gelovinės ežero ešeriukus-negriukus ir tas į karosus panašias lydekas. Nenugalėjo stiprios aistros žvejybai mirties nasrai. Šios aistros liga nepagydoma tol, kol ja sergantis žmogus gali rankose laikyti meškerę.

Vos atšilus orams ir nusileidus sniegui, atvažiavau apžiūrėti vietos, kurioje turėjau lyg ir išeiti iš šio gyvenimo. Pakraščiu ji buvo lengvai prieinama. Prie eglyno gulėjo samanota pelkutė su kiek aukštesniu kupsteliu, ant kurio ir augo mano gelbėtojas, savo vytelėmis palinkęs ne į samanas, o į maždaug pusantro metro pločio dumbliną vietą. Aiškiai matėsi, kaip juda vandens paviršius. Šaltinis. Tuo galėjau neabejoti. Jis žiemą vargiai užšąla. Gal žilvitėlio vytelės todėl ir pasvirusios į vandens pusę, nes šis augalėlis mėgsta didesnę drėgmę.

Tai buvo paskutinės maudynės žiemą mano gyvenime. Žilvitėli, žilvitėli, jeigu ne tu...

1988 metų sausio vidurys

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai