Ramūnas Čičelis. Grūdai ir pelai

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Kalbėti apie kultūrinės spaudos tapatybes bei apibrėžtį Lietuvoje ir Vidurio bei Rytų Europoje įprasta – ji, remiama valstybės fondų, išlaiko savo unikalų veidą. Nustatyti kultūros vietą televizijoje, kai komercinių kanalų apstu, o nacionalinis transliuotojas laviruoja tarp masinio ir nišinio produkto, yra komplikuota. Vienas labiausiai patikimų kriterijų, atskiriant ne į masinę publiką orientuotą televizijos eterį, yra entropija ir perteklius. Ekrane klykiantys veikėjai ir mirgantys vaizdai yra pertekliniai, o kokybiškesnės laidos ar kino filmai daugiau entropiški: žiūrovas išvengia buko tos pačios informacijos kartojimo, priverstas labiau įtempti ausis ir išplėsti akis – praleidus laidos fragmentą, gali būti sunku orientuotis, kokia informacija perteikiama ekrane. Kita vertus, iš to kyla dažnas ir labai populiarus, net nuvalkiotas priekaištas nekomercinėms laidoms: jos „nuobodžios“, kupinos „kalbančių galvų“, vizualiai negyvos. Kai tik laidos režisierius ima reanimuoti savo ir kolegų bendrą kūrinį, bemat nukrypstama į komercinėms televizijoms būdingą vaizdo ir verbalinės kalbos retoriką. Taip jau yra – rimtos temos ir solidi turinio raiška reikalauja daugiau savitvardos iš laidų kūrėjų ir dažnam žiūrovui kelia nuobodulį, nes tenka gilintis, todėl būtina bent pradinė kultūrinė kompetencija.

Televizijos laidų kūrėjų interesų dinamika tiesiogiai priklauso nuo to, kas remia produkto kūrimą ir transliavimą. Jei tai Lietuvos kultūros taryba, galima tikėtis, jog laidos turinys bus susijęs su pagrindinėmis šalies kultūros raidos tendencijomis: dėmesiu kūrybinėms sąjungoms ir mažiau susidomėjimo tais, kurie sunkiau matomi bendrame Lietuvos kultūros žemėlapyje. Alternatyvius finansavimo šaltinius ir transliuotojų investavimą į kultūrinę televiziją pavyzdžius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai – daugiau eksperimentiniai kūriniai, visada keliantys verslo riziką, nes galima likti be auditorijos. Naujos kultūrinės idėjos ir jų viešas diskutavimas – kultūrinės televizijos laukas ir vieta, kuri Lietuvoje dar gana plyna ir tuščia. Tik dominuojančios kultūros raidos transliavimas per televiziją gali būti siejamas ir su sovietinių metų mąstymo paveldu: juk ir tada andergraundas buvo ne itin matomas ir pasiekiamas. Eterio įvairovė, išlaikant kultūrinės žiniasklaidos tapatybę, –­ klausimas, kurį spręsti Lietuvos prodiuseriams ir laidų kūrėjams dar gana sudėtinga. Tam, kad ta įvairovė rastųsi ir būtų spalvingesnė, turbūt reikėtų atsiskirti nuo eterio užpildymo instituciniu pagrindu: dabar būtent institucijos dydis, jos raida ir istorija lemia televizijos laidų turinį.

Viena iš teigiamų tendencijų nekomercinėse ir pusiau komercinėse laidose – sustiprėjęs dėmesys ne klasikinei, o šiuolaikinei, mažiau įtvirtintai kultūrai. Televizija tuomet rizikuoja dalyvaudama galios žaidime, kai įvaizdžio kūrimas tampa galimybe jaunam menininkui ar kitam kultūros lauko dalyviui tapti žinomam ir kurti asmeninę karjerą.

Lazda turi dvi puses: arba kultūrinė laida yra institucijų ir nuo jų priklausančio finansavimo įkaitė, arba pati įtvirtina save kaip instituciją su visais tokio pobūdžio dariniams būdingais ypatumais.

Į kultūrą orientuota televizija nelinkusi eksperimentuoti laidų žanrais, nes tuomet susikalbėjimas su žiūrovu taptų dar problemiškesnis. Žanras ir jo taisyklių laikymasis socialiniame gyvenime yra galimybė būti suprastam ir dalyvauti dialoge ar poliloge. Televizija, kuri kurtų drąsius žanrų sintezės produktus, pasmerkta menkam auditorijos dėmesiui. Kai laidų kūrėjai nevysto ir netyrinėja naujų žanrinių vaizdo ir verbalinės kalbos galimybių, kultūrinės televizijos raida, nemėgdžiojant užsienio pavyzdžių, beveik neįmanoma. Televizijos laboratorija, kurioje gimsta naujos pokalbio su žiūrovu konvencijos, įsikuria už Lietuvos sienų – didelė valstybė gali sau leisti eksperimentuoti, nes vis tiek turės santykinai pakankamą auditoriją, kad laida būtų išlaikoma ir neprarastų prasmės, netaptų kūrėjo pokalbio su savimi atveju.

Mūsų šalies televizijos, kurios nevengia į kultūrą orientuotų laidų, dar labai menkai naudoja gerą ir interaktyvią ryšio su žiūrovu galimybę – publicistinį kalbėjimą apie meną, jo sociologiją ir estetiką. Manoma, kad laida, apeliuojanti į žiūrovą stipriau, iškart tampa populiariosios kultūros fenomenu. Aišku, tai susiję su menka Lietuvos viešosios erdvės diskusijų kultūra. Kol kas jos koncentruojasi mažuose spiečiuose. Kai tik išeinama į platesnę publiką, pasislenkama populiariosios kultūros kryptimi.
Į nekomercinę kultūrą orientuota televizija, kaip prieš kelerius metus užsienyje prognozavo daugelis medijų teoretikų, o Lietuvoje antrino žurnalistas profesorius Romas Sakadolskis, randa nišą ne televizoriuje, o kompiuterio ekrane. Būtent čia vyksta drąsiausi pokyčiai, susiję su novatorišku turiniu, vaizdo retorikos plėtra ir raida. Eterio televizija per sezoną gali pasiūlyti vos vieną kitą drąsią naujieną – savaitinis ritmas lemia rutiną ir tipizaciją. Interneto televizija kinta kas valandą ir yra nuolatiniame savikūros ir aplinkinio pasaulio kūrybos procese. Kita vertus, ir čia nestinga prieštaringumo, nes interneto televizija lengviau tampa ideologijos įkaite ir perteikėja.

Idealusis nekomercinės televizijos laidos formatas, retorika, publika... Kokie jie galėtų būti? Beprotiško reprodukavimo akivaizdoje vis dar lieka didelis troškimas matyti eksperimentą, autentišką pokalbį, nepridengtą pašnekovų pažiūrų daugiasluoksniškumo, balansą tarp entropijos ir pagavaus vaizdo, žiūrovą, kuris neskubėtų ir galvotų, kad vieną ar kitą laidą reikia pasižiūrėti darkart, nes dar ne viskas suprasta ir atrasta.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai