Andrius Makarevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Andrius Makarevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Andriaus Makarevičiaus žmonės – dažnai zuikių ir meškučių galvomis, tačiau tai anaiptol nereiškia saldžios kūrybos. Veikiau priešingai, menininkas savo kūriniuose vaizduoja postapokaliptinį pasaulį, kuriame telikę du žmonės – tokie svetimi, tačiau tokie reikalingi vienas kitam.

Matyt, neatsitiktinai su Andriumi sutarėme susitikti „Spartos“ stotelėje, Vilniuje, nes ir pati menininko kūryba veržli ir gaivalinga. Kaip spartiečiai treniruodavo savo kūnus, taip A. Makarevičius teptukais lavina potėpius, kurie lyg nesunaikinama armija sudaro jo paveikslus. Iš Spartos stotelės pokalbis persikėlė į menininko studiją, įsirengtą bute. Tai vienintelė vieta, anot tapytojo, kurioje jis jaučiasi ramus.

Tavo kūriniuose dominuoja nuogas žmogaus kūnas, o ir pačiam kūniškumui skiri tikrai nemažai dėmesio, tačiau tai pateiki anaiptol nesiekdamas suvilioti žiūrovą, kūnai nėra persunkti erotizmo, vulgarumo. Iš kur tavo kūryboje atsiranda kūniškumas?

Taip, vulgarumo išties nesistengiu per­teikti. Naudoju kūną kaip simbolį. Nuogas žmogaus kūnas mano kūriniuose – tai savotiškas apsinuoginimas. Mes vieni kitus matome su rūbais. Nuogumu noriu parodyti, koks žmogus iš tiesų yra. Žmogaus kūnas gražus, tačiau kartais vaizduoju ir ne itin gražius personažus, tame grožyje turi būti ir dalelė bjaurumo. Tai tarsi kontrastas, kuris priverčia žiūrovą susimąstyti.

Esu girdėjusi, kad jeigu grožyje nėra lašelio bjaurasties, tai nėra gražu.

Taip. Tai galioja ir vadinamajam saloniniam menui, kuriame viskas yra gražu, kol galiausiai tampa tiesiog neįdomu. Gamtoje taip pat nėra absoliutaus grožio – tobuloje pievoje pilna vabalų. Gamta save naikina ir sukuria iš naujo. Taip kuriama harmonija, grožyje yra visko.

Kūryboje taip pat daug dėmesio skiri vyro ir moters santykiui. Dažniausiai jis itin harmoningas, jų kūnai tarsi vienas kitą pratęsia.

Tai įvyksta savaime. Nuo pat pradžių visoje mano kūryboje, net kai buvau labiau linkęs abstrahuoti, vyraudavo mintis apie vyro ir moters santykius. Dažnai stebiu aplinką, įjungiu savotišką kamerą ir ją nagrinėju, o paskui darau išvadas.

Kas dažniausiai patenka į tavo stebėjimo kamerą?

Situacijos: barniai, susitaikymai, romantiški momentai. Tai fiksuoju, o kartais ironizuoju, kol galiausiai prieinu prie išvadų, kurios gimsta kūrinyje.

Kūriniuose gausu muzikinių instrumentų, grojančių žmonių. Iš kur atsirado muzika?

Iš patefono. Mėgstu džiazą.

Klausaisi muzikos kurdamas?

Labai dažnai, nors būna, kad ji truk­do. Pavyzdžiui, mano mėgstamo muzikanto Grebenščikovo dainoje nuskambėjo žodžiai „meilė karo metu“, jie labai mane sudomino kaip kūrybos tema.

Nevengi vaizduoti intymių žmonių santykių, tačiau jie atrodo tarsi privalomi, be jokio artumo.

Čia imuosi ironijos, todėl ir vaizduoju žmones su zuikučių, meškučių galvomis. Taip, kaip bendraudami vienas kitą žmonės vadina: zuikučiais, meškučiais, kačiukais. Visa tai sarkazmas. Žmonės kažkaip turi santykiauti, jų tokia prigimtis.

Kaukės tavo kūriniuose – kone ne­atsie­jamas akcentas. Jeigu nenaudoji kau­kių, dažnai vis tiek neparodai žmogaus veido –­­ jis išnyksta už drobės, už kūrinio rėmų.

Mes visi su kaukėmis. Kaukės simbolizuoja tam tikrą vaidinimą. Pirma, nerodydamas veido noriu, kad nebūtų lengvai atpažįstama. Antra, taip vaizduoju nesukonkretintą asmenį. Tai savo ruožtu leidžia nutapytą asmenį paversti tiesiog žmogumi, visų žmonių žmogumi.

Žmoguje, kurį tapai, sutalpini visos žmonijos būtį?

Taip.

Tavo personažams besiilsint gamtos apsuptyje, tolumoje kaip civilizacijos blyksnis pasirodo miesto architektūra. Dažniausiai tai būna Vilnius arba Klaipėda. Kodėl šie miestai?

Vaizduoju tai, kas mane supa. Aišku, mano vaizduojama architektūra yra nutolusi nuo tikrosios, realiosios – tai ir noras pabūti toliau nuo jos.

Kaip prasidėjo tavo kūrybinis kelias ir kaip atėjai iki dabartinio taško?

Nuo pat vaikystės piešiau zuikius, tiksliau, piešdavau komiksus su zuikiais. Aišku, jie buvo labai vaikiški –­ kažkas ateina į svečius, išgeria kavos ir panašiai. Paskui zuikiai užaugo – jie jau apsinuogina, kuria santykius. Mokykloje lankiau tapybos būrelius, vėliau įstojau į VPU studijuoti dailės, ten užsikabliavau ir, matyt, iki pat grabo lentos. Neįsivaizduoju savęs užsiimančio kažkuo kitu. Jeigu galėčiau visą laiką skirti vienai veiklai, tai tik tapyčiau.

Andrius Makarevičius. „Stebint saulės užtemimą“, drobė, aliejus, 90 x 90
Andrius Makarevičius. „Stebint saulės užtemimą“, drobė, aliejus, 90 x 90

Esu girdėjusi menininkus kalbančius, kad tapyba yra tarsi santykiai su moterimi: būna gerų, gražių akimirkų, o būna, kad imi nekęsti, susipyksti, tačiau galų gale susitaikai ir be jos negali.

Būna, būna. Itin daug laiko skiriu apmąstymams. Tuomet sėdžiu kokią valandą – mąstau, geriu kavą ir rūkau. Kartais su kūriniu bendros kalbos nerandu (kaip ir su moterimi – antro pasimatymo jau nebus). O būna, kad mintys neduoda ramybės, vartausi visą naktį, neužmiegu, tad einu į studiją ir pradedu tapyti.

O kaip atėjau iki dabartinės kūrybos? Labai paprastai – dirbau, dirbau, kol tiesiog užaugau. Anksčiau mano darbai buvo saldoki, nors ir linko į siurrealizmą. Vėliau nuo saldumo buvo prieita prie liūdnojo, kaip aš jį vadinu, etapo.

Kaip prasidėjo liūdnasis etapas?

Tuo metu finansinė padėtis buvo prasta, gyvenau pusrūsyje, o ta aplinka stipriai mane veikė. Dirbau su akrilu ir kūriniai buvo visai kitokie. Esu pasižadėjęs, kad niekada jokiam pusrūsy nebegyvensiu...

Kaip minėjai, tavo kūryboje buvo keletas skirtingų periodų. Viename jų buvai linkęs į siurrealizmą.

Ir dabartinę mano kūrybą galima vadinti siurrealistine. Pirma reikia apsibrėžti, kaip mes siurrealizmą suprasime: ar kaip Miró, ar kaip Dalí, ar tiesiog kaip pasąmonės srauto tapybą. Mano kūriniams niekas nepozuoja, viskas, ką tapau, yra mano galvoje, taigi tai – siurrealu. Ukrainiečiai menininkai mane pavadino ekspresyviu siurrealistu. Iš tiesų taip ir yra – mišinys tarp ekspresijos ir to, kas virš realybės.

Darbai keitėsi ir keičiant dirbtuves. Aplinka, jos atmosfera persiduoda paveikslams tiek spalviškai, tiek temiškai. Įsirengus studiją bute tapo labai gera. Užsimanei kavos – išsivirei, užsimanei poilsio – pailsėjai, užsimanei tapyti – tapai. Čia galiu atsipalaiduoti.

Kai studija yra komfortabili ir dėl jos nereikia sukti galvos, stengiuosi savo kūrybai sudaryti priešingas sąlygas, nekomfortabilią zoną: imu naujus mastelius, kurie man nėra būdingi.

Vadinasi, menininkui nereikia komforto?

Komfortas turi būti, tačiau, kai viskas gerai, reikia ieškoti naujo iššūkio. Kitose studijose nesijausdamas patogiai tapydavau vienodo formato paveikslus, nekėliau sau jokių kūrybinių iššūkių.

Ar ilgai ieškai to, apie ką kalbėsi savo kūrinyje?

Mąstau apie kompoziciją, kaip norėsiu perteikti idėją, tačiau duodu laisvę netikėtumui – jis suteikia savito žavesio. Dirbdamas matau, ar artėju prie norimo rezultato.

Pasitaiko, kad kūrinį per daug ištobulini?

Žinoma, pasitaiko. Tuomet viską nuvalau ir grįžtu prie pirminio varianto. Mano dėstytojas Aleksandras Vozbinas yra sakęs, kad svarbiausia – nebijoti sugadinti kūrinio, tuo ir vadovaujuosi.

Nes žiūrovas to ir nežinos.

Taip. Tapyba – tai apgaulė. Žiūrovas vis tiek iki galo nesužinos, kaip menininkas norėjo perteikti idėją.

Tavo potėpiai primena mozaikos dalis.

Aš tik tarpininkas. Spalvos kūrinyje veikia savarankiškai, jos varžosi viena su kita, jaučia konkurenciją. Aš tik padedu, diriguoju. Patys potėpiai dažnai man nepavaldūs.

„Turiu teoriją: kuo sunkesnė tavo vaikystė, tuo geresnis tavo menas. Jei esi tikrai laimingas, nieko gero nepadarysi. Privalai savo kančią paversti kuo nors universaliu, tik taip jos atsikratysi“*, – teigia Marina Abramovič. Ką apie tai manai?

Man rodos, tai nesąmonė. Pernelyg romantizuota. Mano geriausi darbai sukurti, kai buvau laimingas. Kai esu nelaimingas, mintys krypsta ne į tapybą, o į tas, liūdesį keliančias prob­lemas. Neturėdamas valgyti, galvosi apie maistą, neturėdamas, kur gyventi, galvosi, kaip susirasti kampą. Tam, kad galėtum kurti, turi jaustis saugiai. Kai nėra trikdžių, mintys lengviau keliauja ant drobės.

Teigiama, kad žmogui nėra nieko baisiau už jo asmenines traumas. Nesvarbu, kokia jo aplinka, svarbiausia, kokios traumos vyksta žmogaus viduje. Tavo kūryboje traumatizmas atsispindi potėpiuose, spalviniuose sprendimuose, kartais motyvuose.

Vengiu rodyti savo traumas, gyvenime užtenka negražumo, žiaurumo. Noriu rodyti, kas gražiausia, tačiau grožio samprata skirtinga. Nemanau, kad reikia demonstruoti destrukciją, kaip mėgsta dauguma šiuolaikinių menininkų – bjaurumą, smurtą – jos ir taip pilna. Menas, manau, turi skleisti kitą informaciją.

Perėjai prie kitokių kūrinių mastelių. O kokie tolimesni planai? Jeigu pereini prie techninių pokyčių, gal keisis ir temos?

Temos po truputį keičiasi. Daugėja augalijos, miestų, architektūros vaizdų. Tačiau nemanau, kad keisiu kardinaliai.Dabar vietoje dviejų žmonių tapau vieną, tačiau nujausdamas, kad kažkur netoliese yra kitas.

Jau kelis dešimtmečius eskaluojama, kad tapyba miršta. Ar niekada nesinorėjo apleisti tapybos ir imtis kitos meno šakos?

Esu ištikimas tapybai. Yra buvę eksperimentų, tačiau jie tokie ir liko. Apleisti tapybos net nemanau, ji man artimiausia. Aišku, domiuosi šiuolaikiniu menu, nes reikia tuo domėtis. Tapyba tikrai nemiršta, ji kaip tik įgauna naują kvėpavimą.

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė

* Deborah Eisenberg. „Marina Abramović“.

thedaysofyore.com/2011/marina_abramovic.

Loading

Naujausias žurnalo numeris:

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_2017-10-13_nr._3633_virselis.jpg

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-10-13_nr._3633_2017-10-13_nr._3633_turinys.jpg

 Žurnalas prekybos vietose pasirodo penktadienį.

Elektroninė versija – vėliau, artimiausią trečiadienį čia

    b_250_202_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2017_premunerata.png

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai