Tirpstantys žurnalistikos ledynai. Pokalbis su Tomu McCarthy ir Joshu Singeriu

Nuo vasario 19 d. kino centre „Skalvija“ bus rodomas tikrą istoriją atkuriantis vaidybinis filmas „Sensacija“ („Spotlight“), kuris šiemet nominuotas šešiems „Oskarams“. Jame pasakojama apie JAV laikraščio „The Boston Globe“ žurnalistų komandą, kuri 2001–2002 m. atskleidė plataus masto kunigų pedofilijos skandalą, dangstytą pačios Katalikų bažnyčios. Už šį tyrimą žurnalistai buvo apdovanoti Pulitzerio premija.

Spausdiname pokalbių su filmo režisieriumi Tomu McCarthy ir scenarijaus bendraautoriu Joshu Singeriu fragmentus.

 

Tomas McCarthy (dešinėje) filmuojant „Sensaciją“. Nuotrauka iš filmo kūrėjų archyvo
Tomas McCarthy (dešinėje) filmuojant „Sensaciją“. Nuotrauka iš filmo kūrėjų archyvo

 Augote religingose šeimose, tad jūsų tėvams turbūt teko raminti draugus, nesuprantančius, kodėl gi sumanėt kurti filmą apie šį skandalą.

T. M. Mano mama filmą pasižiūrėjo praėjusią savaitę ir, kaip dievobaiminga katalikė, vis dar su juo grumiasi. Manau, tai suprantama ir gerbtina. Persiunčiau jai palankią recenziją katalikiškame žurnale. Jie pripažino, kad filmas skatina diskusiją, kurią privalu tęsti tol, kol būsim visiškai tikri, kad visi vaikai yra saugūs. Kodėl turėtume sustoti? Sumažinti savo budrumą? Daugeliui katalikų tai turbūt atrodo senos istorijos kasinėjimas. Kam vėl krapštyti užsitraukusias žaizdas? Bet aš esu įsitikinęs, kad tai ne praeities, o istorinė problema. Mes nestatome Bažnyčios prie gėdos stulpo. Mes sakome: „Kaip ir visose žmogaus sukurtose institucijose, taip ir šioje yra problemų.“

J. S. Aš esu žydas, augintas pagal visas tradicijas, ir dabar tebesu tikintis. Nei aš, nei Tomas nestatėme antireliginio filmo. Man tai filmas apie žurnalistiką. Tikiuosi, kad ir publika būtent dėl to eis jo žiūrėti.

Mes, žinoma, norėtume, kad filmas paskatintų diskusijas Bažnyčios viduje. Bostono arkivyskupas palaikė filmą, džiaugėsi problemą iškėlusiu tyrimu, bet kalbėjo apie tai, tarsi viskas būtų praeityje. Jis pabrėžė, kad vyskupijos tinklalapyje yra vaikų tvirkinimu kaltinamų kunigų sąrašas. Bet tokį sąrašą paskelbė tik 31 vyskupija iš 178, esančių JAV. Ką jau kalbėti apie pasaulį.

Mudu su Tomu žinojome, kad Bažnyčia čia yra blogasis veikėjas, bet yra ir daug kitų. Policija, teisininkai, politikai taip pat į visa tai žiūrėjo pro pirštus. Galbūt jie nežinojo visų faktų, bet šiek tiek numanė ir vis tiek tylėjo. Tai nėra išskirtinis atvejis, tas pat nutiko su Jimmy Savile’u ir Billu Cosby1.

Iš filmo sužinome, kad tuometis Bostono arkivyskupas Bernardas Francis Law dabar yra Romos kardinolas, nepaisant to, kad jis dangstė skandalą. Tiesiog neįtikėtina!

T. M. Manau, kad naujasis popiežius yra labai įdomus ir žavus žmogus. Tačiau dėl patirties, įgytos kuriant šį filmą ir bendraujant su įvairiais žmonėmis iš skirtingų barikadų pusių, nemanau, kad jis daug ką gali pakeisti Katalikų bažnyčioje. Ji lėtai keičiasi, viską daro lėtai. Kažkas klausė manęs, kokios reakcijos tikiuosi iš Bažnyčios. Užtikrinu jus: nebus jokios reakcijos.

Jūsų filme išaukštinama sąžininga, senamadiška tiriamoji žurnalistika, kuri interneto amžiuje sparčiai išstumiama.

T. M. Mes puikiai matom, kaip pasikeitė žurnalistika per pastarąjį dešimtmetį. Bet nesu tikras, ar tą mato visuomenė. Nesu tikras, ar ji supranta, ką prarado. Filmo istorija yra apie vietinę žiniasklaidą. Taip, Bostonas – didžiulis miestas, bet „Globe“ yra vietinės reikšmės laikraštis. Mes tebeturime tokius didžiuosius leidinius kaip „The New York Times“ ar „The Wall Street Journal“, bet kai kurios istorijos tegali suveikti vietiniu lygiu. Ši istorija, kuri tapo nacionalinė ir net tarptautinė, prasidėjo tame mieste su vietinio leidinio žurnalistais. Bet nežinau, ar žiūrovai sakys: „Oho, dabar taip nebebūna.“ Jie nesupras, kad jau per vėlu. Ledynai ištirpo. Tokių leidinių nebėra, jie išnaikinti. Ar juos gali atstoti pilietinė žurnalistika? Tikrai ne.

Penktajame serialo „Blakė“ („The Wire“) sezone atskleidžiamas spaudimas, kurį dėl interneto patiria popierinė spauda, priversta vaikytis sensacijų, mažinti darbo vietas ir išteklius. Šie pokyčiai jaučiami ir jūsų filme.

T. M. Šios temos nenagrinėjame, bet apie ją užsimename. Veiksmas plėtojasi 2001-aisiais, tad matyti dūmai, bet dar nieks nenujaučia apie būsimą gaisrą. „Craigslist“ jau rijo skelbimų skiltis –­­ vietos spauda dėl to iškart nukentėjo, bet internetas dar nebuvo tiek išvešėjęs. Filme į šią problemą reaguojame tiesiog parodydami aukšto lygio tiriamosios žurnalistikos pavyzdį.

Ar bendravote su daugeliu „The Boston Globe“ darbuotojų?

T. M. Nuo to ir pradėjom. Su Joshu vykdavome į Bostoną ir su kiekvienu kalbėdavomės. Ratas vis plėtėsi, įtraukdamas teisininkus, nukentėjusiuosius, šeimos narius, buvusius žurnalistus, redaktorius, leidėjus. Kalbėjomės su visais, kas tik norėjo kalbėtis su mumis. Siekėme atskleisti istoriją iš kuo daugiau kampų ir suprasti ne tik gyvenimą tuomečiame „Globe“, bet ir gyvenimą Bostone.

„Sensacija“ – klasikinis realistinis filmas, primenantis „Visą prezidento kariauną“2, taigi naratyviškai ir estetiškai visai kitoks nei jūsų anksčiau režisuotieji. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

T. M. Tema visada iš dalies lemia estetiką. Sutinku, kad filmas turi klasikinių bruožų. Jis nenudailintas. Nedarantis sensacijos. Filmavimo kamera nėra pernelyg įkyri. Stengėmės nemanipuliuoti. Neromantizuoti. Sąmoningai ar ne, filmo stilių mums diktavo žurnalistai, apie kuriuos pasakojame, ir jų nuveiktas darbas, kuriuo jie tarsi sakė: „Turim viską teisingai suprasti ir tiesiog atskleisti faktus, kurie patys savaime turės didžiulį emocinį poveikį.“ Drauge tai itin komandinis filmas, tokių dabar nedaug.

J. S. Mūsų pasirinkta filmo struktūra dabar nepopuliari. Mes turime ne vieną, o šešis protagonistus. Surasti aktorius nebuvo paprasta, nes žvaigždės nori būti žvaigždėmis.

Filmai apie netolimą praeitį dažnai pradedami užrašu „Paremta tikrais įvykiais“ –­ jūsų filmas ne išimtis. Kaip manot, kokį poveikį žiūrovui daro toks užrašas?

T. M. Anksčiau nebuvau statęs filmo, paremto tikrais įvykiais, turėjau tai gerai apmąstyti. Užrašas tarsi simbolizuoja mūsų atliktą didžiulį tyrimą ir įdėtas pastangas atkuriant autentiką. Nežinau, koks jo poveikis. Ar jis padaro filmą svarbesnį? Prasmingesnį, o gal „teisingesnį“? Turbūt tiesiog žymi savotišką tikrumą, skaidrumą.

Stiprioji filmo pusė, kad iš žurnalistų nedaromi herojai, nors jų darbas – herojiškas.

T. M. Vis dėlto manau, kad jie yra herojai. Ypač dėl savo žmogiškumo, dėl savo trūkumų. Jie ne superherojai, jie paprasti žmonės. Michaelo Keatono vaidinamas Robby Robinsonas prisiima kaltę ir pripažįsta pro akis praleidęs vaikų tvirkinimo istoriją, kai ji pirmąkart pakliuvo ant jo stalo, –­ man tai atrodo herojiška. Šiais laikais nedaug žmonių pripažįsta savo klaidas.

1 Jimmy Savile (1926–2011) – britų didžėjus, TV ir radijo žvaigždė, filantropas. Po jo mirties teismą pasiekė šimtai kaltinimų seksualiniu išnaudojimu. Savile’ui esant gyvam tokių kaltinimų taip pat būta, bet jie būdavo ignoruojami arba atmetami.
Bill Cosby (g. 1937) – JAV komikas, aktorius, TV žvaigždė. Po 2000-ųjų daugiau nei 50 moterų apkaltino jį įvairaus pobūdžio seksualiniais nusikaltimais, padarytų nuo 7 dešimtmečio. Tačiau tik 2015 m. gruodį Cosby pagaliau suimtas.

2 „All The President’s Men“ (1976) – režisieriaus Alano J. Pakulos tikrais faktais paremtas filmas, laikomas „žurnalistinio trilerio“ etalonu. Jame pasakojama apie du „The Washington Post“ žurnalistus, atskleidusius Votergeito skandalą, dėl kurio teko atsistatydinti JAV prezidentui R. Nixonui.

Pagal užsienio spaudą parengė E. V.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai