Gintarė Adomaitytė. Groja. Bet ar man? arba Jausti / mąstyti

Savąja praėjusių Metų knyga paskelbiau senokai rašytą kūrinį. Tai –­ Gavriilo Trojepolskio (1905–1995) „Baltasis Bimas Juodoji Ausis“. Jei ne jubiliejiniai rašytojo metai, jei ne mano simpatijos Voronežo žemei, kurioje Trojepolskis praleido visą savo gyvenimą, tas seteris Bimas nebūtų man nė amtelėjęs.

Sušaudyto šventiko sūnus, agronomas selekcininkas, publicistas Trojepolskis žy­mųjį kūrinį parašė peržengęs šeštąją dešimtį. Jei kas mano, kad ta knyga tik (na, gerai, net) apie šunį, apsirinka – inteligentas Bimas ir jo dalia aprėpia kur kas erdvesnius, gilesnius pasaulius.

Būtent Bimas ir jo autorius dėti, kad „Knygų presui“ pasirinkau šias tris knygas – jie abu, rašytojas ir šuo, vertė mane įsiklausyti ne tik į žmones.

 

Satoshi Kanazawa. „Proto paradoksas. Kodėl intelektualai kartais elgiasi keistokai“. Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. – V.: „Gelmės“, 2015.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-29_nr._3552_proto-paradoksas-pask.jpg

„Nuo pat Darwino laikų vystymosi biologai ir zoologai žinojo, kad vystymosi biologijos principai pritaikomi visoms gamtos rūšims, išskyrus žmones. 1992 m. grupė psichologų ir antropologų, sekdami drąsiu vadovu E. O. Wilsonu, tiesiog paklausė: „O kodėl gi ne?“ Kodėl žmonės išimtis iš gamtos taisyklės? Kodėl tų pačių vystymosi biologijos principų nepritaikius ir žmonėms? Taip susiformavo raidos psichologija – tik prieš 20 metų“ (p. 24) –­ štai šie keli sakiniai paragino žvelgti į knygą atidžiau. Iš pradžių tik skubotai perverčiau puslapius, o jau antrąjį kartą skaičiau nelyg studentė, vis ką nors pasibraukydama.

Keliais brūkšniais pasižymėjau Savanos principą (p. 33), tvirtinantį, kad žmogaus smegenys sunkiai suvokia ir susitvarko su ta realybe ar situacijomis, kurios neegzistavo protėvių aplinkoje. Tačiau apie kuriuos protėvius psichologas Kanazawa pasakoja? Apie tolimiausius, dar ne žemdirbius – milijoną metų vien tik medžiojusius ir rinkusius žemės gėrybes.

Keista ar ne, bet mindama baltas paežeres ir pamiškes, mintyse smagiai persikėliau į tuos laikus: Afrika, savana, jos gėrybės. Žemdirbystė dar nesumanyta –­ ji prasidės tik 8000 metų prieš Kristų. Mes, žmonės, nesame jokia išimtis iš gyvūnų, mes tik kita gyvūnijos rūšis –­ ir prieš Kristų, ir Kristui atžengus... pasak autoriaus, net ir dabar... Štai kodėl intelektualai, Kanazawos nuomone, elgiasi keistai: jie linkę įgyti nenatūralių vertybių ir prioritetų, kurių evoliucija neskyrė turėti, jie eina prieš savo biologinę paskirtį, tad biologiškai žvelgiant tie prioritetai ir vertybės kvaili.

„Dabar aš viliuosi, kad jūs visiškai kitaip žvelgiate į protingumą ir protingus žmones, negu prieš pradėdami skaityti šią knygą“ (p. 191), – tai baigiamieji Kanazawos žodžiai.

Tai kad ne. Nors ir labai įdomu buvo skaityti, žvelgiu kaip žvelgusi. Tiesą sakant, kad intelektualai elgiasi keistokai, žinome visi. Pakvailioja ir tie, kuriems intelektas nė nesivaidena – dar ir kaip kvailioja.

Vis dėlto šio pasakojimo pavadinimą „Jausti / mąstyti“ nusirašiau nuo Kanazawos („Intelektualai mąsto tokiose situacijose, kuriose turėtų jausti“, p. 83). Įsidėmėjau – tartum šiokią tokią pamoką.

Dabar mindau tik pamiškes, tik paežeres. Pavasariop patrauksiu toliau. Ką veiksiu, pasiklydusi girioje? Mąstysiu apie tai, ką paklydėliams pataria knygos? O gal bandysiu jausti, kad išgyvenčiau – kaip mano Savanos pramotė?

 

Eva Ibbotson. ,,Šuo ir jo berniukas“. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. –­ V.: ,,Nieko rimto“, 2015.

b_200_276_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-29_nr._3552_suo-ir-jo-berniukas.jpg

„Halas visada norėjo šuns“, – štai pirmasis knygos sakinys, štai šaukinys, į kurį atsilieps ne vieno vaiko širdis. Beje, ir suaugusiojo – ypač to suaugusiojo, kuris prisimena, kad vaikystėje tėvai jam neleido namo parsinešti nei šuns, nei katės.

Eva Ibbotson (1925–2010) – Aust­rijoje gimusi britų rašytoja – kurdama šią knygą ištikimai paisė Dickenso socialinės literatūros tradicijos. Pasakojimas sklandus, struktūra aiški, personažai ryškūs, įsimintini. Knygai reikia didžiojo nuotykio? Žinoma, reikia, ir jis yra –­­ vaikai pabėga iš namų. Ir ne vieni, o kartu su penkiais šunimis, išsiviliotais iš agentūros „Augintiniai be rūpesčių“. Pakeliui, suprantama, bus cirkas ir jo romantika. Bus ir Šv. Roko vienuolynas, apgaubiantis pasakojimą švelnumo aura.

Halo mama neapsakomai turtinga ir... absoliučiai tuščia, kvaila. Tėvelis, suprantama, paskendęs darbuose. Kas kita agentūros darbuotojos Keilės šeima: kuklų namelį jie tik nuomoja (šeimininkas piktas), tėvas bedarbis, mama siuvėja, vaikai net keturi, tačiau visi draugiški ir mylintys vienas kitą. O jau kaip myli šunis, kurių laikyti neleista, juk namelis – ne jų... Manote, nėra senelių? Jie, pajūrio gyventojai, vieninteliai suvokia Halo poreikius. Žodžiu, jei blogis – tai pikčiausias, jei gėris – tai švelniausias. Knygoje knibžda ir būrelis sukčių, kurių gudrumas greitai priei­na liepto galą. Gerieji apdovanojami: Keilės šeima pagaliau įgyja savo namus, o juose kurs – juk suprantama – šunų prieglaudą.

Taigi siužetą ironizuoju. Gal pernelyg. Juk skaičiau įsijautusi? Dovanočiau šią knygą vaikui, pramokusiam skaityti. Ji ne tik meistriškai sumąstyta (padaryta). Ji ir gerai išversta, dailiai išleista –­ tinkamas šriftas, aiškus maketas, smagios iliustracijos (jas kūrė Sharon Rentta). Rūpesčių dėl adresato nėra.

Praėjusių metų gruodį Prano Mašioto skaitymuose Vilniaus centrinėje bibliotekoje lyg ir bandė megztis diskusija: ar tikrai knygos vaikams privalo baigtis laimingai? Man patiktų diskusiją tęsti.

O kol kas privalau pripažinti: ši knyga – grynakraujė vaikų literatūra. Be atspalvių, be niuansų. Ryški. Jai skirta lentyna, kurioje niekada neglūdės nei Maria Gripe, nei Tove Jansson, nei Gavriilas Trojepolskis. Meistrai, keliantys sumaištį: kas jų adresatas?

Ir dar keli moralizuojantys žodžiai: jei jūsų vaikas nori šuns, net ir ši knyga jo neatstos. Visų pirma dovanokite šunį. Knygą – kiek vėliau.

 

Tommi Kinnunen. ,,Namas kryžkelėje“. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – V.: ,,Alma littera“, 2015.

b_200_328_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-01-29_nr._3552_namas-kryzkeleje.png

Savaime aišku, kad apie knygas nereikėtų spręsti iš viršelio. Ir vis tiek: sprendžiu. Nedaug trūko, kad bibliotekoje kuo ramiausiai praeičiau pro šalį: štai dar vienas romanas-skanumynas, pagamintas (sumąstytas) pagal greitojo rašymo receptą. Laimei, esama viršelyje vertikalaus įrašo: „Geriausia 2014 m. knyga Suomijoje“. Stabtelėjau. Mėgstu Suomiją, suomius ir jų rašymus. Labiausiai tas knygas, kurias vertė Aida Krilavičienė.

„Namas kryžkelėje“ iš bibliotekos laikinai atkeliavo į mano namus, o aš, apie jį skaičiusi, atsidūriau kryžkelėje: ar tikrai verta apžvalgą pradėti nuo tos citatos, kuri manęs neapleidžia net ir tyliausią akimirką – kai mindau stiprų Gavio ar Ilgio ežerų pakrantės ledą? Taigi apie akušerę Mariją, jos katę Mirą ir neregę anūkę Heleną.

„Marija dar sykį paglostė katę ant rankų, tada suėmė už sprando ir atsistojo. Mira veržėsi šokti žemyn, bet Marija jos nepaleido. Čiupo katę už galinių kojų, pasigręžė į namą ir tėškė iš visų jėgų į priebučio sieną. Langų stiklai sužvangėjo, o gyvulėlis nė nespėjo miauktelėt. Marija atleido rankas ir suglebusi katė nukrito ant žemės. Kieme įsivyravo mirtina tyla. Niekas neištarė žodžio, net Helena. Iš kitų tylumo ji suprato, kad kažkas nutiko“ (p. 68).

Tai – 1944 metai. Ta diena, kai kaimui įsakyta iškeliauti – o keliauti reikės bent šešis ar septynis šimtus kilometrų. Evakuacija vykdoma nedelsiant. „Kiekvienam asmeniui privalu turėti kišenėje kortelę, kurioje užrašyta pavardė ir vardai, gimimo data, amatas, nuolatinė gyvenamoji vieta, kaimas ir artimiausio giminaičio pavardė bei adresas“ (p. 65).

Ši knyga – tartum gyvenimo kortelių dėlionė, savotiškas žmonių pasiansas, prasidedantis 1996 metais. Žengiama atgal – į XIX a. pabaigą, į atokius Suomijos kaimus, į akušerės Marijos istoriją. Šiai išdidžiai, vienišai, savarankiškai moteriai skirtas pirmasis skyrius; antrasis – pikčiurnai jos dukrai fotografei Lahjai. Trečiasis pasakoja apie Lahjos marčią Kariną – rūsčios giminės taikdarę. Onis – tai ketvirtasis skyrius.

Tas Onis – piktosios Lahjos vyras, jos mergautinės dukters įtėvis, o dar ir dviejų bendrų vaikų tėvas. Meistras, nepaleidžiantis kirvio ar kito įrankio iš rankų. Žmogus, patyręs kariuomenę ir karą. Kaip įprasta sakyti kaimuose (o kartais ir miestuose), „tikras vyras“.

„Tikro vyro“ tema skamba liūdnai: jis slepia savo aistrą vyrams. Neabejoja: dukters Helenos aklumas –­ bausmė už jo nuodėmes.

Tai tiek – tik šiek tiek – apie personažus. Siužetas neatpasakojamas: pernelyg daug įvykių giminės (ir kaimo, ir visos Suomijos) istorijoje. Kad ir kaip atidžiai stengiausi knygą skaityti, kartą kitą grįžau atgal – pasitikslinti, pasitikrinti. Galbūt nesu tobula skaitytoja. Bet ir rašytojas, man regis, skaitančiajam nebandė padėti. Lyg klaidu, lyg įmantru, lyg persistengta – pernelyg poetizuota.

„Pasaulis čia, naro šauksme“ (p. 172), –­ taip idilišką sceną gamtoje pabaigia rašytojas. O kiek vėliau, apie Onio būseną kare rašo: „Tolumoj šaukia paukštis naras, bet jo šauksmas nieko nesako“ (p. 227). Sakytum, meistriškas atsikartojimas, bet naro šį kartą neišgirdau. Jo balso imitaciją – taip.

Pasijutau visai kaip Tamperėje. Tą kartą nuklydusi nuo bendrakeleivių, pasukau savuoju maršrutu – kur kojos veda. Perėjau tiltą. Radau galeriją. O už galerijos – blusų turgų. Ant pakylos mačiau orkestrėlį. Jie buvo pasirengę koncertui – tie elegantiški muzikantai. Žvilgtelėjau į laikrodį ir – moviau atgal. Pas bendrakeleivius. Muzikantai ir muzika liko mano atmintyje: jau tuoj pasigirs, tuoj... bet ne man, kitiems. Suo­miams, Tamperės miestelėnams.

Panašus jausmas po „Namo kryžkelėje“ – žinoma, kad groja, bet ar man?

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai