Paulina Vituščanka. Tapyba – nuo žodžio „tapti“

Paroda „Jauna Kauno tapyba 2016“ iki sausio 30 d. VDA parodų salėje „Titanikas“

Rosanda Sorokaitė. „Vakarinis“, drobė, aliejus, 100 x 130, 2013
Rosanda Sorokaitė. „Vakarinis“, drobė, aliejus, 100 x 130, 2013

Kai atidarai parodą sausio mėnesį, nori nenori, turi tikėtis kritiškų atsiliepimų. Jei jau žmogus eina iš namų tokiu oru, tai tik dėl kažko, kas būtų tikrai verta skverbimosi pro šaltą, rodos, akyse stingstantį orą. Galima būtų pasvarstyti, kokį straipsnį rašyčiau, jei jaunų Kauno tapytojų paroda būtų atidaryta vasarą, jei, kaip tyčia, šalia nebūtų atidaryta tokia kontrastinga ir formaliosiomis savybėmis, ir pras­mėmis britų „Tapybos paroda“. Turiu įtarimą, kad tokį patį.

Kiek išlepintas nuolat Vilniuje vykstančių neblogų grupinių parodų žiūrovas įpranta, kad jos geros tada, kai perteikia kokį nors įdomų pasisakymą. Todėl ekspozicija, kurioje rodomus darbus sieja vien tik bendra autorių mokymosi vieta, gali pasirodyti kiek keista, labiau panaši į Akademijos pasiekimų ataskaitą nei į savarankiškai funkcionuojantį organizmą. Tačiau, nors eksplikacijoje tai nebuvo pabrėžta, darbai tarpusavyje susiję kažin kokiu permatomu saitu, išties –­ jie panašūs vienas į kitą. Gal spalvų palete. Tikriausiai dėl specifinės šviesos (geografinė padėtis lemia tiek mažai saulėtų dienų per metus) ar dėl to, jog Europos Sąjunga savo teritorijoje dėl toksinių savybių prieš keletą metų uždraudė kadmį –­­ pigmentą, iš kurio gaminamas ne viename pasaulinio garso tapybos šedevre atpažįstamas specifinis oranžinis ir raudonas atspalviai (dėl kūrybos galima paminti politines pažiūras ir nusipirkti tūbelę rusiškos „Ladogos“). Nors tikriausiai spalvos ir niekuo dėtos, bet išeidama iš parodos pamaniau, kad po pusės metų vargiai beatsiminsiu kurį nors darbą.

Parodoje pasigedau to, kas itin žavi bet kokiame mene, o tapyboje, ko gero, labiausiai – nepakartojamo, savito menininko matymo, tarytum tik jis vienas visam pasauly kažką žinotų. To, ko neišmokys joks diplominio darbo vadovas, kas žiūrovo realybę padaro įdomesnę. Jauniems kūrėjams paprastai daug atleidžiama – įgyti tą savitą pasaulėžiūrą ir techniką jai išreikšti būtina tikrai daug laiko bei sėkmės. Tačiau jeigu jų kūrybinės paieškos baigiasi ties eksperimentavimu su formaliomis tapybos savybėmis, kartais, bet toli gražu ne geriausiu atveju, kiek pamaišytu su gan sausoka asmenine patirtimi, kyla paprastas klausimas – koks čia žiūrovo vaidmuo? Turėčiau kažką pajausti? Ar tiesiog uždėti varnelę ties punktu „Jauna Kauno tapyba egzistuoja“? Ar ties „Jauna Kauno tapyba nėra įdomi“?
Iš parodą lydinčios diskusijos „Ar jauna = nau­ja?“ tikrai būčiau išėjusi po pirmųjų minučių, jei neturėčiau rašyti šio teksto (nuoširdžiai pavydžiu visiems, kas taip ir pasielgė). Prie ambicingo klausimo, įvardyto pavadinime, taip ir nebuvo prisiliesta, liko neaišku, ar diskusijos dalyviai pamanė, jog susirinkę klausytojai neverti sužinoti atsakymo, ar tiesiog jo nežinojo. Tačiau baisiausia – kilo nevalingas įtarimas, jog „nauja“ turi tapti „gera“ pakaitalu. Tikiu, jog praėjus tam tikram laikui dar pamatysime šių jaunų dailininkų savarankiškų ir įdomių kūrinių. Tik žmonės, gaubiantys šią parodą nuobodaus nuobodulio gaubtu, – darbų vadovai, kuratoriai, diskusijos dalyviai, – panašu, tiesiog daro savo darbą. Daro, kad būtų, nes reikia...

Ar tikrai tokios parodos kažkam reikia? Vis negaliu nusikratyti įspūdžio, kad nemaža dalis apie parodą susitelkusios indust­rijos elgiasi tarsi Manon Lesko – kažko vis teisinasi, visąlaik atsiprašinėja, žodžiu, ieško įvairiausių būdų išvengti atsakomybės. Taip jausmingai skamba pirmasis savarankiškas Manon sprendimas „Nebesvajosiu!“, tačiau, dar nespėjus pasakyti žodžio iki galo, mes visi jau žinome, kad ji meluoja ir sau, ir mums.

Kita vertus, ar galima tikėtis ko nors kito iš to, kuris absoliučią didžiumą savo egzistavimo neturėjo galimybės pats priimti sprendimų. Tik vieno –­ kad laikui bėgant ji vis dėlto supras savo galimybes, savo vertę. Manon Abbé Prévost novelėje „L’Histoire du chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“ suvokusi tai neišvengiamai miršta. Ne tiek dėl savojo suvokimo, kiek dėl to, kad XVIII a. literatūroje kitaip nebūna. Tačiau XXI a. istorijos nenutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje. Ir apskritai neprivalo nutrūkti.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai