Viktorija Kvetkauskaitė. Klemensas ir 7 tūkstančiai

Anšlaginis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro jaunojo režisieriaus Mariaus Meilūno muzikinis pastatymas (vadovai Velta ir Vytautas Anužiai) pagal Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“ buvo parodytas ir Vilniuje, pilname LNDT. Netikėta, kad pamestinuko Skal­no vaidmenį atliko pats režisierius Meilūnas, kuris, išėjęs prieš nuleistą už­dangą, gitara paskambino įžanginę melodiją. Prie tradicinės spektaklio pradžios pripratę vyresnieji žiūrovai sė­dėjo pirmosiose eilėse ir šnabždėjo­si: „Gal koks indusas čia, atrodo ne kaip lietuvaitis, ką jis čia veikia?“ Visi veikėjai buvo pristatomi taip, kaip tai daroma tradiciniame dramaturgo tekste, – žvaliai. Todėl galėjai pasijusti tarsi mažoje kaimo bend­ruomenėje, kur vieni kitus pažįsta. Ir spektaklio metu aktoriai gyvai reagavo į publikos krebždesius, sveikino pažįstamus, užduodavo klausimus, provokavo, patys apsimetinėjo žiūrovais.

„Devynbėdžiai“. Tomo Stasevičiaus nuotrauka

Dauguma teatralų skeptiškai vertina neseniai diplomuotų aktorių vaidybą, nes profesionalumą užgožia jaunatviškas entuziazmas. Tačiau jau daugiau nei metus po Lietuvos teatrus keliaujančio spektaklio „Devynbėdžiai“ aktoriai sugeba neperspausti personažų, be to, įdėti didelę dalį širdies.

Scenoje spinduliavo tarpusavio ryšys, jautėsi, kad aktoriai artimi, kad vienas kitam padeda. Išnaudoti visos komandos talentai: muzika atliekama gyvai, šokamas baletas, breikas, gatvės šokiai, demonst­ruojami ir beveik akrobatiniai triukai. Šypsnį vis dėlto kėlė tai, kad skirtingas kartas vaidinantys aktoriai yra panašaus amžiaus, ūgio, svorio... Galbūt vertėjo pagalvoti apie kitokius kostiumus? Turbūt įtikinamiausius charakterius pavyko sukurti seniūno Daunoro (D. Laukys) ir jo motinos (G. Simonaitytė) porai. Aktorė meistriškai įkūnijo supermamytę. Pirmame veiksme aktorius sunkiau tvarkėsi su savo bestuburiu egzistavimu, bet antrame, kai vaikinas jau užtikrintai žengė per gyvenimą ir šūkavo, jog tik dėl jo valdžios visi „sūriais apsistatę – net praeit neina“, –­ pajuto vaidmens skonį. Skalnas, žinoma, išsiskyrė ūgiu, išvaizda, bet ne tik tuo, juk ir veikėjas vienintelis buvo pamestinukas „akmenėlis palaukėje, o ne šaknis įleidęs medelis“. Vėlgi tai tinkamai koreliuoja su pjesės tekstu.

Stebino režisieriaus sprendimas, kad valdžios žmogus, norėdamas įtikti, iš tiesų buvo pasiruošęs pats už materialinę kaimo gerovę parsiduoti, kaip galėjo pasirodyti, homoseksualiam pirkliui Rudabarzdžiui (A. Gaučas). Kaimo valdžios žmogus – Daunoras – prieš svetimšalius tampa malonesnis, nei yra saviškiams. Jeigu lygintumėme Daunorą Sajos tekste ir regėtame spektaklyje, tai pastarajame jis buvo sušvelnintas, mėginama įteigti, kad valdininkas kartais turįs kilnią širdį ir neaukojąs kitų. Deja, seniūnas buvo atstumtas, o dukart jį netiesiogiai užgavęs Skalnas iš tiesų paverčiamas atpirkimo ožiu ir lengviau valdžios gali būti išmainomas į gyvulį, kurio trokšta visas kaimas.

Buvo įdomu stebėti, kaip bus perteikta Klemenso sovietmečio alegorija, laimei, pieno puodynės su iškapotomis ertmėmis akims išbrauktos ir jau nebėra taip, kad ant jų „ąsų pasaitėlius pritaisė, pasmakrėj surišo... Nei tau lietaus ant galvos, nei šakos kliūva už plaukų, o svarbiausia – Klemensas tokį apdangalą gerbia. Gal dėl pieno kvapo, o gal prie skrybėlių prijaukintas mano, jog čia dar gudresnis ponas atsirado“ (K. Saja. „Kinivarpų raštai. Klemensas“, p. 111), nes nėra nuo ko slėptis, Ezopo kalba nereikalinga.

Dabar Klemensas tapo madingos vakarietiškos kultūros, materialinių vertybių siekio iliustracija, nužmogėjimo simboliu, pirkliai drąsiai sukiojasi scenoje. Ką Devynbėdžių kaimo gyventojai juto jaučiui Klemensui? Kaip jie priėmė šį svetimkūnį? Pjesės tekste Klemensas mokėjo baubti žmogaus balsu, išsakyti savo emocijas, visus suklemensinti. O spektaklyje kiti kalba už jį, jautis yra tikslą pasiekti padedąs įrankis, tačiau kaimiečiai vis tiek suklemensėja dėl šito instinktus žadinančio paveikslėlio. Juk net moterys su vyrais ima gyviau bendrauti, ką tie „sūriai, pro kuriuos praeit neina“... Nors sūriai, lyg materialios gerovės apžavai, veikiantys Devynbėdžių kaimo gyventojus, prabudina žmonėse godulį, tačiau spektaklyje jie išreikšti silpniau nei Sajos pjesėje. Spektaklyje apskritai sušvelnintas pinigų siekis ir papirkinėjimas, nors tiems, kurie neskaitė teksto, galėtų pasirodyti, kad kaip tik išplėtotas. Nudžiugino trumpa teismo byla – jau ne kartą visa tai matyta kine ar skaityta. Nors ir nebuvo nuosekliai laikomasi teksto, bet mėginta grupuoti sąžiningus ir paperkamus. Taigi pjesėje pademonst­ruotas nacionalinis lietuvių charakteris spektaklyje kiek idealizuotas.

Beje, „Devynbėdžiai“ pelnė praėjusio „Teatro pavasario“ Geriausio spektaklio titulą, o „Verslo žinių“ surinktais duomenimis buvo lankomiausias 2015 m. Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vaidinimas (per 7 tūkst. žiūrovų).

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai