Ernst Jünger. Pasitraukimas nuo Somos

Iš knygos „Plieno audrose“

 

Ernstas Jüngeris. Ugnės Žilytės piešinys
Ernstas Jüngeris. Ugnės Žilytės piešinys

1917-ųjų vasario pabaigoje vėl prisijungiau prie pulko, kuris jau keletą dienų stovėjo pozicijose prie Viler Karbonelio griuvėsių, ir perėmiau vadovavimą aštuntajai kuopai.

Kelias į kovinius apkasus vingiavo nejaukiu, tuščiu Somos slėniu; per upę vedė senas, stipriai apgadintas tiltas. Kiti prisiartinimo takai buvo slėnyje plytėjusiuose pelkynuose patiesti siauri rąstiniai paklotai; vyras už vyro turėjome skirti plačią, šnarančią nendrių juostą ir žengti per nebylius, juodai spindinčius vandens plotus. Kai į šį ruožą pataikydavo sviediniai ir pakeldavo aukštus marmalynės stulpus arba kai virš pelkynų klaidžiodavo kulkosvaidžio serijos, tegalėdavai tik sukąsti dantis, nes eidavai tarsi lynu ir nė vienoje pusėje nebuvo jokios priedangos. Todėl keletą neįtikėtinai suvarpytų lokomotyvų, stovinčių ant bėgių aukštame krante kitapus ir žyminčių kelio galą, kas kartą pasveikindavome su palengvėjimo jausmu.

Slėnyje buvo Bri ir Sen Kri kaimai. Bokštai, iš kurių liko vienintelė siaura sienelė, o langų kiaurymėse žaidė mėnesiena, tamsios griuvėsių krūvos, virš kurių kyšojo neaiškios sienojų konst­rukcijos, medžiai nukirstomis šakomis dideliuose, juodų pataikymų išmargintuose sniego plotuose supo kelią lyg sustingę metaliniai kulisai; atrodė, kad už jų tyko visos šio krašto šmėklos.

Po smarkaus purvo periodo koviniai apkasai vėl buvo šiek tiek aptvarkyti. Būrių vadai pasakojo, kad kurį laiką nenorėdami nuskęsti jie keisdavosi pamainomis signalizuodami šviečiamosiomis raketomis. Viena įstrižai apkaso iššauta raketa reiškė „Aš baigiu sargybą“, kita, į priešingą pusę – „Aš ją perėmiau“.

Mano blindažas buvo maždaug už penkiasdešimties metrų nuo priekinės linijos, skersinėje tranšėjoje; be manęs ir nediduko štabo, jame gyveno mano dispozicijoje esantis skyrius. Blindažas buvo sausas ir gerai įrengtas. Prie abiejų palapinsiaustėmis uždengtų išėjimų stovėjo mažos geležinės krosnelės su ilgais kaminais, kuriais per smarkius apšaudymus su nemaloniu bildesiu žemyn risdavosi žemės guriniai. Nuo slėptuvės į dešinę atsišakojo keli aklini koridoriai, kuriuose įsirengėme mažytes celes. Vienoje iš jų apsigyvenau aš. Be siauro gulto, stalo ir keleto granatų dėžių, joje buvo tik keletas senų gerų daiktų: spiritinė viryklė, žvakidė, katiliukas ir asmeniniai reikmenys.

Čia dažną vakarą smagiai šnekučiuodavomės, kiekvienas sėdėdami ant dvidešimt penkių kovinių granatų. Man kompaniją palaikė abu kuopos karininkai, Hambrokas ir Eizenas; manau, kad požeminiai mūsų mažo ratelio posėdžiai, vykę už trijų šimtų metrų nuo priešo, buvo ganėtinai keisti.

Hambrokas, pagal profesiją astronomas, didelis E. T. A. Hofmanno mėgėjas, sakydavo ilgas prakalbas apie Veneros stebėjimą; anot jo, gryna šios žvaigždės šviesa žemėje niekur nematoma. Jis buvo smulkios figūros, plonas kaip skiedra, raudonplaukis, geltonomis ir žalsvomis strazdanomis nusėto veido, kuris tarp mūsų uždirbo jam pravardę „markizas Gorgonzola“. Kariaudamas jis įgijo keistų įpročių; antai dienomis miegodavo ir atgydavo tik vakarais, kuomet kartais vienas pats išeidavo paklaidžioti priešais vokiečių arba anglų apkasus. Hambrokas taip pat turėjo abejotiną papratimą tyliai prislinkti prie sargybinio ir staiga prie pat ausies iššauti šviečiamąją raketą „drąsai patikrinti“. Deja, karui jis buvo gerokai per silpnos sveikatos; matyt, todėl mirė nuo šiaip jau nepavojingo sužeidimo, kurį netrukus patyrė prie Frenua.

Eizenas taip pat buvo neaukšto ūgio, tačiau apkūnus; kadangi jis, emigranto sūnus, užaugo šiltesniame Lisabonos klimate, jį nuolat kankino drebulys. Dėl šios priežasties galvą Eizenas šildydavosi didele raudona languota nosine, kuria viršuje apgaubdavo šalmą, o užsirišdavo apačioje, po smakru. Be to, jis mėgo apsikarstyti ginklais – neskaitant šautuvo, kurį visada nešiodavosi, dar turėjo visokiausių peilių, pistoletų, granatų, lempą prie perpetės – taigi susidūręs su juo apkasuose, iš pradžių pagalvodavai, kad sutikai kažkokį armėną. Kurį laiką kelnių kišenėse Eizenas nešiojosi dar ir keletą kiaušininių granatų, kol šis įprotis privedė prie vieno labai nemalonaus įvykio, kuriuo jis pradžiugino mus vieną vakarą. Jis ėmė raustis kišenėse, norėdamas išsiimti pypkę, o ta užkliuvo už granatos žiedo ir jį ištraukė. Staiga Eizeną nustebino su niekuo nesupai­niojamas lengvas pokštelėjimas, kurį sekė tris sekundes degančio delsiklio tylus šnypštimas. Paklaikusiai stengdamasis ištraukti tą daikčiuką ir nusviesti už priedangos, jis taip susipainiojo nuosavoje kišenėje, kad seniai būtų suplėšytas į gabalus, jei dėl pasakiškai laimingo atsitiktinumo kaip tik ši granata nebūtų brokuota. Pusiau paralyžiuotas ir pasruvęs baimės prakaitu, Eizenas regėjo save grįžusį gyveniman.

Vis dėlto taip jis tik neilgam atidėjo savo lemtį, nes po kelių mėnesių krito mūšyje prie Langemarko. Ir šiuo atveju valia dažnai turėjo ateiti į pagalbą kūnui; jis buvo trumparegis ir neprigirdėjo, todėl, kaip netrukus paaiškėjo per nedidelį susidūrimą, jo kariai turėjo nurodyti, kurioje pusėje priešas, kad Eizenas galėtų dalyvauti kautynėse.

Šiaip ar taip, nestiprūs, bet nuoširdūs žmonės geriau nei stiprūs bailiai; tai ne vieną kartą pasitvirtino per kelias savaites, kurias praleidome šiose pozicijose.

Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 24,9 x 20,5 (47,2 x 37,4), 1917. Pauliaus Račiūno nuotrauka. Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) iki balandžio 10 d. veiksiančios parodos „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“  C. Gurlitt (1890–1919) litografijos ir piešiniai atskleidžia asmeninę Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje, Vilniuje, medicinos seserimi tarnavusios dailininkės dramą. © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 24,9 x 20,5 (47,2 x 37,4), 1917. Pauliaus Račiūno nuotrauka. Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) iki balandžio 10 d. veiksiančios parodos „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“ C. Gurlitt (1890–1919) litografijos ir piešiniai atskleidžia asmeninę Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos ligoninėje, Vilniuje, medicinos seserimi tarnavusios dailininkės dramą. © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Nors šią fronto dalį buvo galima pavadinti ramia, galingos ugnies papliūpos, kurios kartais netikėtai smogdavo į apkasus, rodė, kad artilerijos čia netrūko. Anglas taip pat buvo labai smalsus, ir nė viena savaitė nepraėjo be nedidelių žvalgybos grupių bandymų gudrumu ar jėga sužinoti, kas pas mus dedasi. Sklido gandai, kad laukia milžiniškas sekinamasis „supermūšis“, pavasarį žadantis mums parodyti, iš kur kojos dygsta –­ dar smarkiau nei per Somos mūšį praėjusiais metais. Norėdami prislopinti pirmojo smūgio jėgą, ruošėmės didžiulei evakuacijai. Štai kai kurie to laikotarpio įvykiai.

1917 metų kovo 1-oji. Po pietų dėl giedro oro – tanki ugnis. Viena stambaus kalibro baterija, padedama stebėjimo baliono, su žeme beveik visiškai sulygino trečiojo skyriaus sektorių. Norėdamas papildyti savo pozicijų žemėlapį, popiet per visiškai pažliugusį „Bevardį apkasą“ nušlepsėjau į tą pusę. Keliaudamas pamačiau, kaip priešais mus leidžiasi milžiniška geltona saulė, kuri paskui save tempė ilgą juodą dūmų uodegą. Vokiečių lakūnas prisiartino prie bjauriojo aerostato ir jį šūviu padegė.

Persekiojamas pašėlusios zenitinės ugnies, jis padarė kelis staigius viražus ir laimingai pasišalino.
Vakare pas mane atėjo jefreitorius Šnau ir pranešė, kad jau keturios dienos, kaip jo skyriaus blindaže girdisi stuksenimas. Perdaviau pastebėjimą toliau ir sulaukiau pionierių komandos su klausymosi aparatu, kuri nieko įtartino neaptiko. Vėliau kalbėta, esą visa pozicija buvusi užminuota.

Ankstyvą kovo 5-osios rytą kovinis patrulis prisiartino prie mūsų apkasų ir pradėjo kirpti vielos užtvaras. Gavęs sargybos pranešimą, su keliais žmonėmis atskubėjo Eizenas ir apmėtė užpuolikus granatomis, kurie pasileido bėgti, palikę du vyrus. Vienas jų, jaunas leitenantas, mirė iš karto, kitas, seržantas, buvo sunkiai sužeistas į ranką ir koją. Iš leitenanto popierių paaiškėjo, kad jis vardu Stouksas ir priklauso antrajam karališkajam Munsterio šaulių pulkui. Labai gerai apsirengusio karininko veidas, perkreiptas mirties, buvo protingų ir energingų bruožų. Jo užrašų knygutėje radau nemažai Londono merginų adresų; tai mane sujaudino. Palaidojome jį už apkaso ir pastatėme paprastą kryžių, kuriame batų vinimis liepiau iškalti jo vardą. Šis įvykis parodė, kad ne kiekvienas reidas baigiasi taip laimingai kaip mano ankstesnieji.

Kitą rytą po trumpo artilerinio rengimo penkiasdešimt anglų puolė kaimyninės kuopos sektorių, kuriam vadovavo leitenantas Reinhartas. Užpuolikai prišliaužė prie spygliuotos vielos, tada, vienam ant rankovės pritvirtinta nusvidinta plokštele davus šviesos signalą anglų kulkosvaidžiams nutilti, kartu su paskutiniais sviediniais pasileido bėgti į mūsų apkasus. Visi buvo išsisuodinę veidus, kad kuo mažiau matytųsi tamsoje.

Tačiau mūsų vyrai sutiko juos taip meistriškai, kad apkasus pasiekė tik vienas. Tas nubėgo iki antrosios linijos, kur jį, nereaguojantį į raginimus pasiduoti, nušovė. Spygliuotą vielą peršokti pavyko tik vienam leitenantui ir vienam seržantui. Leitenantas krito, nors po uniforma turėjo šarvus: Reinharto tiesiu taikymu paleista kulka įvarė jam į kūną šarvų juostelę. Seržantui granatų skeveldros beveik nupjovė abi kojas; nepaisydamas to, jis su stojiška ramybe iki pat mirties laikė įsikandęs savo trumpą pypkę. Ir šį kartą, kaip visada, kai susidurdavome su anglais, liko džiuginantis drąsaus vyriškumo įspūdis.

Šios sėkmingos dienos rytą basčiausi po savo apkasą ir poste pamačiau leitenantą Pfafendorfą, kuris žirkliniu periskopu nustatinėjo savo minosvaidžių ugnį. Priėjęs prie jo, iškart pastebėjau anglą, kuris ėjo priedanga už trečiosios priešo linijos ir su chaki spalvos uniforma ryškiai išsiskyrė iš aplinkos. Išplėšiau šautuvą iš artimiausio sargybinio rankų, nustačiau taikiklį šeši šimtai, greitai nusitaikiau jam į galvą ir paspaudžiau gaiduką. Jis žengė dar tris žingsnius, tada parkrito ant nugaros, lyg būtų staiga atėmę kojas, kelis kartus sumosavo rankomis ir nusirito į išrausą, kur pro žiūronus dar ilgai matėme šviečiant jo rudą rankovę.

Kovo 9-ąją anglas pagal visas artilerijos meno taisykles vėl sudaužė mūsų sektorių. Ankstyvą rytą, prikeltas smarkaus artilerijos smūgio, čiupau pistoletą ir mieguistas šokau laukan. Nutraukiau palapinsiaustę nuo slėptuvės įėjimo: bu­vo dar visiškai tamsu. Akinamai sproginėjantys sviediniai ir lekiantis purvas mane tučtuojau išbudino. Bėgau per apkasus nesutikdamas nė gyvos sielos, kol atsidūriau prie vienos slėptuvės laiptų, kur susispaudęs krūvon tarsi vištos per lietų tupėjo skyrius be vado. Pasiėmiau jį su savimi ir išjudinau apkasus. Apsidžiaugiau kažkur išgirdęs ciepsintį mažojo Hambroko balsą, kuris irgi panašiai įvedinėjo tvarką.

Ugniai vėl aprimus, suirzęs grįžau į slėptuvę, kur mano blogą nuotaiką visai sugadino skambutis iš vadavietės.

– Po velnių, kas ten pas jus dedasi? Kodėl tik dabar prieinat prie telefono?

Po pusryčių apšaudymas atsinaujino. Šį sykį anglas lėtai, bet planingai daužė pozicijas stambaus kalibro sviediniais. Galiausiai pasidarė nuobodu; požeminiu koridoriumi nuėjau aplankyti Hamb­roko, pažiūrėjau, kokių gėrimų jis turi, ir palošiau su juo „Dvidešimt vieną“. Kartą mus pertraukė baisingas trenksmas; žemės gumulai ritosi pro duris ir krosnelės kaminą. Slėptuvės anga buvo užversta, sienelės suknežintos kaip degtukų dėžutė. Retkarčiais šachta pakvipdavo troškiu karčiųjų migdolų kvapu –­ negi vaikinai šaudo ciano rūgštimi? Na, į sveikatėlę! Vieną sykį turėjau eiti savo reikalais; pertraukiamas sunkiųjų sviedinių, atlikau juos per keturis kartus. Iškart po to įgriuvo pasiuntinys su pranešimu, kad išvietę tiesioginis pataikymas pavertė skiedromis; šitai Hambroką pastūmėjo teigiamai atsiliepti apie mano sėkmę. Pasakiau:

– Jei būčiau pasilikęs lauke, dabar turėčiau turbūt tiek strazdanų, kiek jūs.

Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 23,9 x 34,3, 1917. Pauliaus Račiūno nuotrauka. © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 23,9 x 34,3, 1917. Pauliaus Račiūno nuotrauka. © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Į vakarą ugnis nurimo. Jausdamasis taip, kaip visad po smarkių apšaudymų –­ tą nuotaiką galiu palyginti tik su palengvėjimu po audros – apėjau apkasus. Jie atrodė baisiai; ištisi ruožai sulyginti su žeme, penkių slėptuvių angos užverstos. Nemažai žmonių sužeista; aplankiau juos ir įsitikinau, kad jaučiasi palyginti neblogai. Apkase, pridengtas palapinsiauste, gulėjo vienas žuvusysis. Stovinčiam giliai slėptuvės laiptų apačioje, ilga skeveldra jam nuplėšė kairįjį klubą.
Vakare mus pakeitė.

Kovo 13-ąją iš pulkininko fon Openo gavau užduotį su dviejų skyrių pat­ruliu išlaikyti kuopos sektorių iki visiško pulko pasitraukimo už Somos. Tokie patruliai, kurių vadovavimas patikėtas karininkams, turėjo saugoti visus keturis priekinės linijos sektorius. Pradedant nuo dešiniojo flango, sektoriai buvo pavesti leitenantams Reinhartui, Fišeriui, Lorekui ir man.

Kaimai, pro kuriuos pražygiavome, buvo virtę dideliais beprotnamiais. Ištisos kuopos vertė ir griovė sienas arba sėdėjo ant stogų ir trupino čerpes. Medžius kirto, langų stiklus daužė, iš milžiniškų nuolaužų krūvų kilo dūmų ir dulkių kamuoliai. Matėme karius, lakstančius su gyventojų paliktais kostiumais ir moteriškais rūbais, cilindrais ant galvų. Su destruktyviu įžvalgumu jie rasdavo laikančiąsias namų sijas, pririšdavo prie jų virves ir ritmiškai šūkčiodami traukdavo tol, kol namas su trenksmu sugriūdavo. Kiti mojavo didžiuliais kūjais ir trupino jais viską, kas pasitaikydavo pakeliui: nuo gėlių vazono ant palangės iki subtilių oranžerijos konstrukcijų.

Iki pat Zygfrydo linijos visi kaimai buvo griuvėsių krūva, visi medžiai nukirsti, visi šaltiniai užnuodyti, visų upių vagos užtvenktos, visi rūsiai susprogdinti arba užminuoti paslėptomis minomis, visi bėgiai nuplėšti, visi telefono laidai susukti, viskas, kas dega, sudeginta; trumpai tariant, kraštą, kurį užims priekin besiveržiantis priešininkas, mes pavertėme dykviete.

Kaip sakyta, vaizdai priminė beprotnamį ir kėlė panašią, pusiau komišką, pusiau atgrasią reakciją. Taip pat iš karto krito į akis, kad jie blogai veikė karių discipliną. Čia pirmą kartą išvydau planingą destrukciją, kurią vėliau gyvenime dar teks stebėti iki pasišlykštėjimo; ji pragaištingai susijusi su ekonominiu mūsų epochos mąstymu, tačiau ir naikintojui ji atneša daugiau žalos negu naudos, o kareiviui neteikia jokios garbės.

Kai kurie mūsų įpėdiniams paruošti siurprizai buvo išradingai piktybiški. Antai namų ir slėptuvių įėjimuose nutiestos beveik nematomos, arklio plauko storumo vielos; menkiausias prisilietimas prie jų aktyvuodavo užmaskuotus užtaisus. Keliuose iškastos siauros šachtos, į kurias įleisdavo sviedinį; visa tai uždengdavo ąžuolo lentomis, o tada žeme. Į lentą įkaldavo vinį, kuris styrodavo visai šalia sviedinio sprogdiklio. Lentos storis buvo apskaičiuotas taip, kad žygiuojantys daliniai praeidavo saugiai, bet kai tik per ją persirisdavo pirmasis sunkvežimis arba pabūklas, lenta įlinkdavo ir sviedinys detonuodavo. Prie šlykščiausių išradimų priskirtinos uždelsto veikimo bombos, kurias užkasdavo nesugriautų pastatų rūsiuose. Metalinė sienelė dalijo jas į dvi dalis. Viena kamera buvo pripildyta sprogmenų, kita – rūgšties. Paslėpus šituos velnio kiaušinius, rūgštis savaitėmis grauždavosi pro metalinę sienelę ir galiausiai pasiekdavo sprogmenis. Nuo vienos tokios bombos į orą išlėkė Bapumo rotušė – kaip tik tada, kai atšvęsti pergalės ten susirinko valdžios viršūnės.

Taigi kovo 13-ąją antrasis pulkas paliko pozicijas, kurias perėmiau aš su abiem skyriais. Naktį nuo šūvio į galvą krito vyras vardu Kirchhofas. Keista, bet šis lemtingas šūvis buvo vienintelis, kurį priešininkas paleido per kelias valandas.

Liepiau daryti visa, kas įmanoma, kad priešas apsigautų spręsdamas apie mūsų stiprumą. Tai šen, tai ten per priedangą būdavo permetami keli kastuvai žemės, o mūsų vienintelis kulkosvaidis paleisdavo seriją tai iš dešiniojo, tai iš kairiojo flango. Tačiau kai per pozicijas pažemiu praskrisdavo žvalgybiniai lėktuvai arba kai priešo užnugariu eidavo inžinerinis padalinys, mūsų ugnis būdavo labai skysta. Todėl kiekvieną naktį įvairiuose taškuose prieš mūsų apkasus pasirodydavo patruliai ir kibdavo į spygliuotą vielą.

Priešpaskutinę dieną vos negavau apmaudaus galo. Balionus apšaudžiusio pabūklo nesprogėlis nukrito iš didelio aukščio ir detonavo ant traverso, į kurį nieko nenujausdamas buvau atsirėmęs. Smūgio banga nusviedė mane tiesiai į slėptuvės angą priešais, kur atsipeikėjau nepaprastai suglumęs.
17-osios rytą pastebėjome, kad bręsta puolimas. Priekiniuose anglų apkasuose, paprastai tuščiuose ir uždumb­lėjusiuose, girdėjosi daugybės aulinių šlepsėjimas. Skaitlingų dalinių juokas ir šūksniai rodė, kad šitie žmonės turėjo būti gerai įmirkę ir iš vidaus. Tamsios figūros prisiartino prie mūsų spygliuotos vielos, bet buvo nugintos šūviais; viena dejuodama parkrito ir liko tįsoti. Prie tranšėjos žiočių sustačiau skyrius į ežį ir stengiausi šviečiamosiomis raketomis nušviesti priešlaukį, kurį staiga ėmė siaub­ti artilerijos ir minų ugnis. Kadangi baltos raketos greit baigėsi, į orą paleidome tikrą spalvotą fejerverką. Penktą valandą, atėjus evakuacijos laikui, dar greitai granatomis išsprogdinome blindažus, jei juose anksčiau nebuvome įtaisę iš dalies genealiai sukonstruotų pragaro mašinų, kuriomis pavertėme mūsų amunicijos likučius. Paskutinėmis valandomis jau nebedrįsau liesti nė vienos dėžės, nė vienų durų ir nė vieno kibiro, kad staiga neišlėkčiau į orą.

Nustatytu laiku patruliai, iš dalies įsivėlę į granatų kautynes, pasitraukė už Somos. Mums paskutiniams perėjus slėnį, pionierių komandos išsprogdino tiltus. Mūsų pozicijose vis dar siautėjo uraganinė ugnis. Pirmieji priešo patruliai prie Somos pasirodė tik po kelių valandų. Mes atsitraukėme iki vis dar statomos Zygfrydo linijos; batalionas apsistojo prie Sen Kanteno kanalo esančiame Leokūro kaime. Su tarnu apsigyvenau jaukiame namelyje, kurio skryniose ir spintose buvo likę nemažai atsargų. Ištikimojo Knigės niekaip negalėjau priversti bent nakčiai persikelti į šiltą gyvenamąjį kambarį; nepaisydamas jokių įtikinėjimų, jis miegojo šaltoje virtuvėje –­ taip pasireiškė Žemutinės Saksonijos gyventojams būdingas santūrumas.

Pirmą poilsio vakarą pakviečiau draugus karšto vyno, paruošto su visais namo savininko paliktais prieskoniais, nes, be padėkų ir pagyrimų, mūsų patrulis gavo ir dviejų savaičių atostogas.

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

 

creative_europe.png

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai