Daniel McClean. Išpuolis prieš meną

Kokios yra menininko teisės, kai jo darbas niokojamas vandalų?

2015 m. rugsėjį Prancūzijos teismas nurodė panaikinti antisemitinį grafitį nuo Anisho Kapooro monumentalios plieninės skulptūros „Dirty Corner“, pastatytos Versalio rūmų teritorijoje tų metų birželį. Kontroversiškas kūrinys nuo pat atsiradimo virto rasistų taikiniu dėl dviejų priežasčių: jo autorius identifikuoja save kaip žydų menininką, be to, visuomenėje skulptūra plačiai pagarsėjo kaip „karalienės vagina“, galvoje turint Mariją Antuanetę. Po trečiosios vandalų atakos prieš jo skulptūrą Kapooras pageidavo, kad grafitis nebūtų pašalintas. Anot menininko, tai turėtų likti ir liudyti apie fašizmą prancūzų kultūroje ir „nešvarią Prancūzijos politiką“.

Anish Kapoor. „Dirty Corner“. Nuotraukos iš A. Kapooro archyvo
Anish Kapoor. „Dirty Corner“. Nuotraukos iš A. Kapooro archyvo

Paradoksalu, Kapooro sprendimas lė­mė tai, kad jis buvo paduotas į teismą. Dešiniųjų pažiūrų tarybos narys Fabienas Bouglé drauge su prokuroru pateikė skundą, jog Kapooras ir Versalio rūmų prezidentė Catherine Pégard, palikdami grafitį, skatina rasinę neapykantą. Teismas atsižvelgė į skundą ir nurodė grafitį panaikinti. Kapooras vandalizmo akto rezultatą uždengė auksine folija ir pavadino tai „karališku atsaku“ į nutartį. Svarbu tai, kad teismas neatsižvelgė į Kapooro argumentą, jog visuomenės reakcija į skulptūrą neišvengiamai tapo integralia jos prasmės dalimi. Kovoje su rasizmu kartais jo apraiškas būtina išsaugoti ir parodyti kitoje šviesoje, skatinant viešą diskusiją apie problemą.

„Dirty Corner“ ataka nėra kažkas nauja – vandalizmo aktai prieš meno kūrinius turi senas tradicijas. Teismo sprendimas iškėlė svarbių klausimų apie menininko, kaip autoriaus, teises jau po to, kai kūrinys patenka į viešą erdvę, ir būdus kovoti su rasizmo apraiškomis. Dažniausiai kūriniai niokojami arba sunaikinami dėl trijų priežasčių: per klaidą, dėl abejingumo arba tikslingai. Deja, būtent ikonoklastinis smurtas prieš meną (tiesioginis ar simbolinis) yra labiausiai žeidžiantis – jis atakuoja ne tik meno kūrėjus, bet ir kultūrą, kuri jį brangina.

Atakos prieš meno kūrinius dažnai išprovokuojamos, kai šie nusižengia paplitusiems išankstiniams nusistatymams, taip nutiko ir „Dirty Corner“ atveju. Kitas garsus pavyzdys – Austrijos neonacių mėginimas sudeginti laikiną, dalinai įgyvendintą monumentą „Und ihr habt doch gesiegt“ (1988). Kūrinį sudarė ir tekstas, skirtas nacių režimo aukoms atminti. Haacke’s nuomone, toks kurstantis aktas konceptualiai užbaigė kūrinį.

Įprastai menininkas, visuomenė ir įstatymai turėtų oficialiai uždrausti bet kokį meno kūrinių niokojimą. Tai nustatoma nuosavybės teisės aktuose, pateikiamuose kūrinio savininkui, ir moralinės autorystės teisės aktuose, pateikiamuose kūrinio autoriui. Išskirtiniais atvejais valstybė žmonijos vardu gali reikalauti sulaikyti ir nubausti asmenis, atsakingus už saugomų kultūrinio paveldo objektų naikinimą. Tai reglamentuoja UNESCO 2003 m. deklaracija dėl tyčinio kultūros paveldo naikinimo, atsiradusi po to, kai Talibano režimas 2001 m. susprogdino Bamijano Budas.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-05_nr._3553_dc1.JPG

Vis dėlto net Vakaruose teisinė apsauga kūriniams nėra suteikiama automatiškai. 1985 m. teismas nurodė išardyti Richardo Serros skulptūrą „Tiltec Arc“ (1981), kurią Niujorko federalinei aikštei užsakė JAV vyriausybė. Serros pareiškimas, jog šio tiesiogiai ir simboliškai dalomojo įvietinto meno kūrinio pašalinimas iš aikštės yra tolygus jo sunaikinimui, nepasiekė kurčių teismo ausų. Apmaudu, tačiau daug geresnę teisinę apsaugą Serrai galėjęs garantuoti Vaizduojamojo meno kūrėjų teisių aktas (Visual Artists Rights Act, 1990) tuo metu JAV dar nebuvo priimtas.

Kapooro bylos kontekste menininkų teisių naratyve atsirado naujas kabliukas – ar menininkas gali siūlyti eksponuoti savo darbus, kurių forma yra sudarkyta? Vadovaujantis integralumo logika ir saugant menininko reputaciją bei ryšį su kūriniu, reikėtų stengtis išvengti bet kokių kūrinį menkinančių poelgių, o vis dėlto taip nutikus – juos pašalinti. Iš esmės, tai reiškia kūrinio apsaugą sekant originaliomis autoriaus intencijomis, kurios įprastai turėtų sutapti, pavyzdžiui, su sprendimu nuvalyti grafitį nuo viešumoje eksponuojamos skulptūros. Tačiau šiuo atveju Kapooras nori pasielgti visiškai priešingai ir išsaugoti sudarkymą.

Viešumoje esantys kūriniai grindžiami etiniu susitarimu tarp menininko ir visuomenės, susitarimu, kuris bėgant laikui gali kisti. Žinoma, jei visuomenė brutaliai pažeidžia susitarimą, tuomet kūriniui (ir pačiam menininkui) turėtų būti leista išsisaugoti to įrodymą. Lieka neaišku, kiek šis noras gali būti paremtas moralinėmis autorystės teisėmis, tačiau jis neabejotinai patenka į kūrybinės raiškos laisvės sritį.

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

„Frieze“, 2016 m. sausis–vasaris, Nr. 176.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai