Jūratė Visockaitė. Dingęs Vilnius

Dar vieną dingusio Vilniaus sluoksnį atidengia šitas Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis. Jis įdėtas Sonatos Žalneravičiūtės solidžioje knygoje „Vilniaus iliuzionai“ („Vaga“), kuri išleista tuo metu, kai miestas pamažu nyra į tolimą praeitį visai be kino teatrų ir drauge veržiasi į ateitį, kai šitie langai į pasaulį yra visuose namuose ar net rankose. Iš tiesų, „Prisiminimai apie ateitį“... Kadaise „Kronikoje“ buvo rodomas toks keisto pavadinimo dokumentinis filmas (aprašomas ir knygoje), ir vilniečių eilė pro kino teatro kolonas driekėsi net į Komjaunimo (Pylimo) gatvę.

b_200_284_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-05_nr._3553_iliuzionai-virselis.jpg

Knygos autorė atliko didelį tyrinėtojos darbą – pratęsė mūsų vienintelio nuodugnaus kino istoriko Vytauto Mikalausko (1921–2002) misiją. Kadangi jos pasirinktas objektas – vieno miesto kino teatrai – itin originalus, tai autorė leido sau paieškoti ir originalaus būdo jį atskleisti, reanimuoti, įsivaizduoti.

Mano galva, padarytas ilgametražis dokumentinis filmas su vaidybiniais epizodais. Jame aptinki visko: archyvinė medžiaga ir tuometė spauda maišosi su kalbinamų žmonių prisiminimais; nuotrupomis įvedamas istorinis-kultūrinis kontekstas liejasi su visiškai autorine beletristika, periodiškai kuriama fikcija, leidžiančia panaudoti net tiesioginę kalbą, jau tariamų herojų prisiminimus. Knygos forma kinematografiška, postmoderni, pastumianti veiksmo laiką tai pirmyn, tai atgal (22 skyriai pagal kino teatrus per šimtą metų), padedanti tau, skaitytojui, sėkmingai nusileisti į tą nuskendusį „titaniką“ ir paekskursuoti. Geriausia tai daryti porcijomis – po vieną du skyrius, nes ilgesniam skaitymui, gilinimuisi, išvadoms trūksta tam tikrų turėklų. Stuburo, kurį duotų apibendrinantis monografinis tyrimas.

Mažytę ilgos „istorijos apie kino teatrus“ satisfakciją suteikia paskutinis skyrius – pokalbis su naujo privataus kino teatro „Pasaka“ įkūrėja Greta Akcionaite. Jis tampa vilties kadru ilgame archyviniame filme / knygoje, kuriai, rodos, pritrūko visai nedaug – galbūt a. a. kino kritiko Skirmanto Valiulio reflektuojančio teksto kino teatrų tema (kadaise žadėto „Šiaurės Atėnams“, bet taip ir neparašyto).

Tačiau turint galvoje, kad autorė išsikėlė sau titaniškai sunkią stilistinę užduotį – sujungiant aliejų ir vandenį animuoti pasirinktą vietą ir laiką, skaitytojui tiesiog reikia padirbėti savarankiškai, įjungti savo vaizduotę bei atmintį, vartyti sluoksnius.

„Kai dar nebuvo Pylimo gatvės, tos, kuri prieš tai vadinosi Komjaunimo, Zavalnaja ar Zawalna, kai Wilna, Wilno, Wilne, kad ir kaip pavadinsi, nebuvo apjuosta aukštais mūrais, kai dar nebuvo kilnojami Trakų vartai, kartą jodamas į Gardiną, Kijevą, o gal tiesiog į Trakus, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras stabtelėjo prieš kelionę prie telkšančios Vingrių balos. Valdovas labai nustebo pamatęs gausybę miestelėnų, kibirais semiančių vandenį ir pilančių į kubilus. Juk vandens mieste daug kur galėjai pasisemti“ (p. 373). Taip iš toli, nuo Vingrių šaltinių, nuo dominikonų sumeistrautų medinių vamzdžių, per pirmą centralizuotą Vilniaus vandentiekį, per gastroliuojantį cirką ateinama iki panoraminio LTSR kino teatro „Lietuva“, iki Kinematografijos komiteto pirmininko Vytauto Baniulio pasirašyto įsakymo „(...)universalinį kino teatrą įvesti į eksploataciją liepos 15 d.“.

Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis
Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis

Pėdsekė autorė išsiaiškina, kad „Lietuvą“ atidarė per 1965 m. dainų šventę, ir tada staiga ima pati „filmuoti“: „Liepos 21-oji. Lengvai ištveriamas 25 laipsnių karštis (...). Kol minia neramiai bangavo ir atrodė, kad plūstelėjusi didesnė banga pažers naujus vitrininius langus, prie kino teatro administracijos jau gerą pusvalandį stovėjo juoda ir balta volgos. Direktoriaus kabinete aplink stalą sėdėjo keletas žmonių. Krištolinėse taurėse burbuliavo šiltas „Sovetskoje šampanskoje“, stovėjo keturių žvaigždučių „Ararato“ pusbutėlis (...). 16 eilės viduryje sėdinčiam LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, dar nuo Stalino laikų laiminusiam ne vieną kino teatrą, sukilo pasididžiavimas. Perbraukdamas per ūsus, pagalvojo: „Geriau pasiliksiu čia. Nenoriu tų pačių dainų klausytis.“ Tuo pačiu metu Vingio parko estradoje chorai, diriguojami Konrado Kavecko, dainavo „Lietuva brangi“ (...). Savo gyvenimą „Lietuva“ pradeda meniniu filmu „Pūga“, sukurtu pagal A. Puškino apsakymą“ (p. 378).

„Vilniaus iliuzionuose“ yra ir kitokių paieškos trajektorijų. Į kiną dažnai bandoma pažvelgti vaiko akimis, nes kino teatras XX a. buvo žmogaus brendimo ir savarankiškumo zona. Bandoma kurti vertikalę per atskirą istorinę personą, ir gaila, kad tokių drąsių paralelių, kaip Savičiaus g. gyvenantis MKČ ir Didžiojoje g. išdygęs „Edenas“, yra mažai (p. 26). Smalsų skaitytoją sudomins užrašo „Zalkind“ mistika; vaidybiniai buitiniai siužetai, tarsi persikėlę iš tarybinių komedijų ar kronikos žurnalų.

Knyga sklidinai iliustruota kaip ir pridera tokiam žanrui – architektūrinius projektus, dokumentų faksimiles galima studijuoti atskirai ir ilgai, tarsi sėdint nuosavame „archyve“.

*

Režisieriaus Arturo Jevdokimovo ir operatoriaus Rimvydo Leipaus pusvalandinis dokumentinis „Suokalbis“ (2015) – žiauriai trumpas. Kaip ir negrįžtamai praėjęs tavo ir mano gyvenimas.

Žinoma, žiūrėdami filmą tai skaudžiau suvoks Rašytojų sąjungos kavinės „Suokalbis“ saviškiai ir prijaučiantieji, nors ir gyvenimo eilinis, manau, perskaitys filmo šifrą.

„Suokalbis“
„Suokalbis“

Žanriškai pasiųsta žinutė yra itin laisvo pobūdžio, plačiai traktuojama –­ nori, atsispirk nuo „Trijų muškietininkų“ (po 20 metų), nori, užbaik M. Prous­tu. Režisierius, deja, turėjo nedaug atsitiktinai ar neatsitiktinai prifilmuotos medžiagos, todėl negudraudamas sumontavo ją niekuo neapsimesdamas, vaikiškai ir atvirai: nedidelėje Vilniaus meninės bohemos kavinėje geriama, rūkoma, tylima ir bendraujama itin arti viens kito susėdus (tikra tiesa –­ В тесноте, но не в обиде); štai čia šokama lėtai; štai čia – greitai; vienas, įsitaisęs židinyje, viską stebi; staiga naiviai po nespalvotos juostos kadrų įklijuota ant kažkokių „tarybinių“ pablukusių spalvų juostos panoraminė tų pačių bohemiečių kelionė autobusu į šventę ir trumpas išlipimas prie rudeninio ežerėlio su nutįsusiais veidais ir atspindžiais vandenyje; o dar –­ įžangoje ir finale –­ kažkurio kolegos (jie vos vos pažymėti ir filmo „artistų“ titruose) palydėtuvės pro medžių arką į kapines –­ ne, neįkyriai, iš už nugarų.

„Tankiuose“ kadruose iš pradžių tik spėk dairytis ir džiaugsmingai identifikuoti: Sventickas, Jonynas, Šerelytė, Strielkūnas, net Marcinkevičius, dar ir Kunčinas, Marčėnas ir Parulskis, Braziūnas (ooo, pirma vieta!), Jonušys, dar ir Savukynas, Geda, Kukulas, niūrus Venclova (su žvalia E. Balsio muzika iš „Žydrojo horizonto“), Aputis, net Vaičiūnaitė, dar dendis Šlepikas, Džoja, brangiosios bufetininkės ir t. t. Dar tik 1995–1996-ieji... Dar jauni ir gražūs. Nors nėra to ir to... Nebuvo tuo metu –­ neužsuko į „Suokalbį“.

Parafrazuojant filme skaitantį B. Januševičių: aš buvau tik tekstas, tik šešėlis trumpame kadre.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-05_nr._3553_Anthology_of_The_Plot.Still_3_lzw-1-1024x768.jpg

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai