Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Ramūnas Čičelis. (Ne)atskleistas Paryžius

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Išsamesnių ir detalesnių antropologinių ir psichologinių šiuolaikinės lietuvių migracijos tyrimų mūsų humanitarikoje tikrai trūksta. Vis dar gyvename Antrojo pasaulinio karo ir pokario DP, „žmonių be vietos“, realijomis ir reminiscencijomis. Išeivijos klausimus tyrinėjantys mokslininkai pripažįsta – antrosios bangos emigracijos klausimai dabar yra jau beveik aiškūs. Beveik visi su nedidelėmis išimtimis DP kartos žmonės anapus „geležinės uždangos“ patyrė tris įsigyvenimo į naują aplinką fazes, – monografijoje, skirtoje lietuvių ir latvių pokario literatūrinių romanų analizei, teigia literatūrologė Laura Laurušaitė. Iš pradžių išgyvenama nostalgija, kai palikti gimtieji namai ir tėviškė atrodo kaip „prarastasis rojus“. Vėliau eina dar sunkesnis etapas – hibridizacija, kai tapatybė tampa mišri – yra ir atsineštoji patirtis, ir naujų potyrių, kurie laipsniškai uždengia prisiminimus. Tuomet žmogus labiausiai nežino, kas jis yra – lietuvis ar svečios šalies žmogus. Prisitaikymas Vakarų Europoje, Amerikoje, Afrikoje ar Australijoje baigiasi mimikrija, kai neretas lietuvis, praleidęs egzilyje ne vieną dešimtmetį, ima mokytis naujų elgesio schemų, leidžiančių save tapatinti su kažkada nauja atrodžiusia aplinka.

Šiuolaikiniam migrantui iš Lietuvos ar daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių minėtos schemos jau neaktualios, nes tiesiog neveikia: nostalgijos nedaug, hibridizacija tampa privalumu, o mimikrija prasideda beveik iškart atvykus į naują šalį. Kai galutinai suyra tradicinė agrarinė tvarka, vieta tampa ne itin svarbi dėl globalizacijos ir postmoderniosios kultūros krypties sąlygotos tolerancijos Kitam. Lietuvis, priešingai nei afrikietis ar islamą išpažįstančios šalies žmogus, dažniausiai nejaučia naujos aplinkos priešiškumo.

„LRT Kultūra“ parodė dokumentinį filmą iš ciklo „Lietuvių menininkai Prancūzijoje“. Ciklas sukurtas kompanijos „TV Europa“ kūrybinių darbuotojų komandos ir rodomas ne vien per nacionalinį kanalą, bet ir per regionines televizijas. Sausio 31-ąją rodyto filmo herojė yra jauna arfininkė iš Lietuvos Aistė Baliunytė, studijuojanti prestižinėje Paryžiaus konservatorijoje. Filmas sukurtas kaip portretas, kuriame nėra jokios Lietuvos ir Prancūzijos priešpriešos. Jaunai menininkei perėjimas iš gimtojo krašto į Vakarų Europos didmiesčio gyvenimą yra sklandus, tačiau kartu reikalaujantis daugiau profesinių pastangų ir kūrybinės disciplinos. Taigi „Lietuvių menininkai Prancūzijoje“ fiksuoja labai svarbią žinią: kai migrantas yra menininkas, kūryba nepalieka laiko nostalgijai, visa menininko tikrovė pavirsta artefaktais, kūryba. Baliunytė didelėmis pastangomis nuolat laimi konkursų apdovanojimus, sėkmingai studijuoja ir yra perspektyvi. Tai yra beveik visa informacija, kurią perteikti filmo autoriams užtrunka kiek daugiau nei 20 minučių. Tokią eterio laiko prabangą gali sau leisti tik tie, kas yra tikri, jog jų filmas transliuotojų bus perkamas. Ciklas sukurtas interviu pagrindu, vaizdo redagavimo ir išradingų režisūrinių sprendimų čia beveik nesama. Ilgi planai, nuobodus kambarys, stalelis kieme eliminuoja netgi Paryžiaus dvasią. Tai, kas nufilmuota Prancūzijos sostinėje, teoriškai galėtų vykti daugelyje kitų Vakarų pasaulio miestų. Kartais apima įspūdis, jog filmą apie arfininkę, naudodamasi interviu žanru, sukūrė pati filmo herojė. Tokiam filmui tereikia operatoriaus, montuotojo ir viską tvarkančio, tačiau nieko nesiūlančio režisieriaus.

Šis filmas prašyte prašosi lyginamas su Ryčio Zemkausko ir jo vadovaujamos kūrybinės komandos prieš du mėnesius sukurta laida apie lietuvių menininkus Paryžiuje „Vakarų efektas“, transliuota per komercinį „Info TV“ kanalą. Keliolika pusės minutės trukmės istorijų, sujungtų detalėmis, trumpomis interviu replikomis, yra kur kas iškalbingesnės nei pusvalandinis „TV Europos“ portretas. „Vakarų efektas“ neeikvoja eterio ir žiūrovų laiko. Dar daugiau, jis atskleidžia gana netikėtą humanitarikoje teiginį: dauguma tarpukario ir pokario išeivių lietuvių Paryžiuje nepatyrė nostalgijos, mėgavosi hibridizacija ir tapimu tikrais paryžiečiais.

Zemkausko kaip laidos vedėjo vaidmuo yra esminis, nes būtent gyvas pasakojimas, kuris nėra užkadrinis, sukuria intrigą, kurios taip stinga ankstesniam filmui. „Vakarų efektas“ yra maksimaliai informatyvi, iškalbinga ir paveiki (ne tik verbaliai, bet ir vizualiai, vedėjui drąsiai neišeinant „iš kadro“). Sukuriamas Paryžiaus architektūros, jo dvasios ir monologų balansas. Formuluojamas klausimas, kuris žiūrovą palieka susimąsčiusį ir norintį savo kailiu įsitikinti, ar Paryžius tebėra menininkų sostinė, kuria buvo kadaise.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai