Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ir pravardžiuos. Galima daug prirašyti, rimtai ar anekdotiškai dėstant, kaip kyla viena ar kita pravardė. Tai neišsemiama kultūrinė tema linksmam psichologui. Kadangi metų krūvis slegia ir retai būnu linksmas, semiu savo pravardinę patirtį tik iš vaikystės, moks­lo metų aplinkos ir truputį iš vėlesnio bend­ravimo su žmonėmis. Žodžiu, kai viskas vyko ir mezgėsi panosėje. Ir buvo smagu žaisti metaforomis, palyginimais, sarkazmu… Dažnai net nežinant, kad žmogui, kitaip pavadintam, gal ir nepatinka būti tuo, kuo jis nesijaučia esąs. Bet juk visi su viskuo apsipranta, juolab vaikystėje.

Sakykime, smėlėtos Kupiškio gatvės draugą Savicką Kaune pravardžiavom Slunkiu, nes buvo flegmatiškas. O jo kaimyną Dainauską vadinome Bitele, nes buvo itin darbštus žaidžiant futbolą. Toje „chebroje“ buvau Krukelis, nes pasigyriau, kad man patiko Petro Cvirkos knyga „Frank Kruk“, ir keliskart siūliau jiems perskaityti. Dažnai duodavau jiems vartyti žurnalą „Karys“. Brolis mat dirbo „Spindulio“ spaustuvėje ir atnešdavo man naujų atspausdintų numerių. Palėpėje saugojau gautą perio­diką. Sykį paskolinau įrištą „Kario“ komplektą net Kokušui.

Apie šia pravarde pavadintą mušeiką vaikai daug šnekėdavo. Gyveno jis nuokalnėje, laiptų papėdėje, beveik lūšnoje. Tėvas visad pusgirtis ir įtūžęs. Mane Kokušas mėgo, ypač po to, kai smėlėtoj gatvėj prikūlė mano brolį Joną, už mane penkeriais vyresnį. Joną mat pavadino Jankeliu, ir prasidėjo grumtynės. Vėliau Koka apgailestavo. Mane jis vadino Franela. Buvo jis savo rajono vaikų gaujos vadas. Jų operacijos sukosi apie įvairų vagiliavimą: kiaušinių, viščiukų, vaisių, butelių. Norėjo ir mane vienam žygiui prikalbinti. Drąsino: „Tu, Franela, stovėsi ant zekso ir kai pamatysi mentą, duok mums cinką, ir mes visi nešime kudašių.“ Ir dar pridūrė: „Karyje“ skaičiau – kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.“ Šis pokalbis vyko vėlai vakare prie Paramos sandėlio, kur kieme matėsi visa stirta tuščių butelių. Buvau bailys, tad atsisakiau. Po kelerių metų sužinojau: Kokušas atsidūrė Kauno kalėjime už vakaruškoje sukeltas kruvinas muštynes. Kažkas ten žuvo.

Penkiametis iš Kazlų Rūdos buvau atvežtas į Kauną. Apsigyvenome savininko, pono Kliokio, namo antrame aukšte. Buvau jam Pranukas. O Kliokis – irgi pravardinis, jo namas beveik užmiestyje, prie Septinto forto. Gerai prisimenu tuos laukus, kur mes, maži vaikai, smėlyje kasdavome gilias duobes, urvus, net bunkerius. Ir lįsdavome į juos, nors viršuje sukasti smėlio klodai mane ir kitą vaiką sykį užgriuvo. Kiti likę viršuje turėjo šauktis, laimei, tolumoj pamatytų suaugusiųjų pagalbos, kad mus, du bamblius, atkastų.

Tada vos netapau Kurmiu – taip mane tie vyresni kasėjai vėliau pamatę vadino. Neilgam, nes mano šeima dažnai keisdavo pastoges. Mama tuo metu gavo darbą gamykloje – į butelius pilstyti degtinę. Ir jai reikėjo ten važiuoti ilga Basanavičiaus gatve autobusu. Keliskart autobuso keleivių buvo pravardžiuota alkoholike. Suprantama, nes drabužiuose įsismelkęs gamyklos kvapas. Tada jos lietuvių kalba buvo ribota – gi varšuvietė, o pagimdė mane ir brolį Joną Suvalkijoje. Todėl tylėjo išgirdusi tą užgaulią pravardę.

Dar sykį šiame autobuse išgirdau jos pusėn piktai sviestą ir kitokį paniekos žodį. Gyvenant pas tą gan draugišką Kliokį, mamai išėjus į darbą, mudu su broliu saugojome sesutę Irutę, dar kūdikį. Retkarčiais užeidavo pasižiūrėti ir kaimynė. Vienu metu Irutė žaidė virtuvėje ant stalo. Nepastebėjome, kaip nukrito ant medinių grindų. Susimušė galvutę ir, pasirgusi kelias savaites, numirė. Pinigų gydytojui neturėjome. Nei ligoninei, nei vaistams. Tik supratingos kaimynės Stefanijos gerą širdį ir Kliokio užuojautą.

Mama su ta paslaugia kaimyne, pasiėmusios ir mane, išvyko tvarkyti sesutės laidojimo reikalo. Basanavičiaus gatvėje įlipome į autobusą. Viduje jodvi negarsiai šnekėjo lenkiškai. Mamai tuo momentu taip buvo patogiau. Be mūsų, buvo dar keli keleiviai. Tarp jų –­ uniformuotas, lyg su šaulio kepure. Autobusui sustojus, jis pakilo iš savo vietos, priėjo prie moteriškių ir, piktai žiūrėdamas į mamą, suriko: „Išgamos lenkai! Nekenčiu jūsų kalbos. Marš lauk iš lietuviško autobuso, išgamoms čia ne vieta. Tuoj pat lauk! Lauk! Po velnių – lauk!“ Matėsi, gal įkaušęs ar pakvaišęs. Moterys pabūgo, tylėdamos paėmė mane už rankos, išlipo iš autobuso. Reikėjo gan ilgai laukti kito.

Nei mama, nei kaimynė neaiškino man, kodėl jos yra „išgamos“ ir ką šis žodis reiškia. Tik vėliau, pradėjęs lankyti Jono Jablonskio mokyklą, sužinojau, kokie klastingi buvo tie Želigovskio lenkai, pagrobę Lietuvos sostinę. Ten juk buvo gimęs mano brolis Česlovas.

Mūsų šeima netrukus po to persikėlė į tą pačią Basanavičiaus gatvę, arti husarų kareivinių. Tie raiteliai buvo ne tik šaunūs, bet ir dosnūs. Dėvėjo raudonas kelnes. Mama iš jų gaudavo atliekamų maisto produktų ir didokų raudonos medžiagos atrėžų. Sena „Singer“ mašina pasiuvo man kelias poras raudonų kelnių. Dažnai jas nešiojau ir buvau vaikų pravardžiuojamas husaru. Aišku, man labai patiko šioji pravardė. Sekmadienį, kai husarų pulko orkestras pėstute išžygiuodavo pamaldoms į Įgulos bažnyčią Laisvės alėjoje, aš būryje vaikų juos grojančius narsiai lydėdavau kelis kvartalus.

Gimnazijoje mano suolo draugą Bronių Randį vadinome Rumba. O ištikimą draugą Remigijų, sėdėjusį priekyje dėl trumparegystės, daug kas vadino Vištakoju, nes rašė neįskaitomai. Krepšininką Vytautą Puzinauską vadinom Jaunu, nes vyresnis brolis Zenonas buvo kur kas žinomesnis krepšinyje. Plaukiką Koženiauską – Koženiu. Mečį Molerį –­ Mutka. Pomerneckį – Pomeriu. Ir taip toliau. Buvo ar ne šeši vokiečiai. Bet neatsimenu, kaip juos vadinome. Icikovičius tapo Iciku, o Veintraubas –­ Saliamonu. Tik jam negerai išėjo, kai per lietuvių kalbos pamoka prezidentą Smetoną jis sulietuvino pavadinęs Grietine. Gimnazijos patriotiškam inspektoriui, pravarde Čebatas, tai buvo gera proga Saliamoną pašalinti iš gimnazijos už prezidento įžeidimą.

Galų gale mane, vos įstojusį į gimnaziją, pavadino Tarzanu. Kai gėriau vandenį iš trykšlės, stambus moksleivis stuktelėjo delnu man į galvą. Pajutęs skausmą, surikau džiunglių riksmu ir rėžiau tam dičkiui į veidą. Įvykį matė keliolika gimnazistų, ir tuoj tapau Tarzanu iki pat brandos atestato. Ironiška, kad manasis kūnas nebuvo džiunglėms sukurtas.

Post scriptum

Matyt, ūkana ima įsigalėti ne tik mano akyse, bet ir atmintyje. Šio teksto vieta apie mamos ir kaimynės pašalinimą iš „autobuso“ staiga man pakvipo virtualia tikrove. Tada juk ten autobusai nekursavo. Tik žinau, kad jos abi sėdėjo gal ark­lio traukiamoje važiuoklėje ar konkėje. Ir sulaukė griausmingo priekaišto dėl pašnekesio lenkų kalba. To įkaušusio vyro kepurė buvo lyg ir kariška. Ir menu, kad mes atsidūrėme ūksmingoje gatvėje. Pavėsio Lietuvai niekad netrūko. Kaip ir vargo –­ šeimoms, kurių duonpelniai mirko ne darbo prakaite, bet… alkoholyje ir buvo pravardžiuojami pijokais, mačiulomis, leikomis, chandziomis ir net primusais.