Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (X)

Kelionės ir klajonės laike

„Nepaisant to, iš karto pasakysime, kad fizikos dėsniai leidžia keliones į ateitį arba į praeitį.“
Jonas Grigas. „Ar realios kelionės į ateitį ir praeitį?“ (Radijo paskaita, LRT Klasika, 2014-02-23)

„Tai nutiko kartą... Tai nutiko kartą, vadinasi, egzistuos amžinai.“
Angelas Damielis. Wimo Wenderso filmas „Dangus virš Berlyno“, 1987

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mūsų kuriamų pasakojimų apie save ir pasaulį konstrukcijų stabilumą užtikrina du parametrai – laikas ir erdvė (istorijos pasakotojas arba jos protagonistas paprastai egzistuoja ir veikia aiškiai apibrėžtu laiku ir erdvėje). Istorikai, klajodami tarp praeities bei dabarties ir aprašinėdami tokias keliones, taip pat yra priklausomi nuo šio dėsnio. Žurnalistų, finansų analitikų, rašytojų, praeities tyrinėtojų bei daugelio kitų tekstus skaitytojai interpretuoja veikiami to, kokioje laiko ir erdvės konsteliacijoje jie patys egzistuoja.

Iš pirmo žvilgsnio šie teiginiai gali pasirodyti pretenzingai klampūs, tačiau taip yra tik todėl, kad mes, skubėdami kasdienybės greitkeliais, neturime galimybių užsiimti savistaba. O autorefleksijos pratimams būtiną distanciją savęs, savojo laiko ir erdvės atžvilgiu be ypatingesnių pastangų padeda sukurti kelionės. Šiuo atveju ne tiek svarbu, kur ir kaip keliaujame: iš Vilniaus į Klaipėdą, iš Lisabonos į Vladivostoką ar iš namų pirkti picos. Lemtingas jau pats judėjimas iš taško A į tašką B, automatiškai (pa)keičiantis mūsų mąstymą.

Apie tokius kiekvienam keliautojui žinomus dalykus mąsčiau sausio 11 dieną sėdėdamas lėktuve Kopenhaga–San Fransiskas ir bandydamas susikaupti kokiai nors prasmingai veiklai. Tai padaryti buvo sunku. Vilniaus oro uoste labai nepatikau mane registravusiai merginai (bagažas svėrė maždaug 25 kg, t. y. pora kilogramų daugiau nei leistina). Ji, truputį pakankinusi ir privertusi užsiimti daiktų dėlione iš lagamino į kuprinę, manęs pasigailėjo ir baudos kvito neišrašė, tačiau nugrūdo į patį lėktuvo galą, todėl iš pradžių 90 minučių, o vėliau –­ beveik 12 valandų leidau stebėdamas, kaip šurmuliuodami pirmyn atgal siuva lėktuvo palydovės, stiuardai, keleiviai, klausydamasis keisčiausių garsų, sklindančių iš lėktuvo galo.

Vėliau, prisimindamas šį epizodą, supratau, kad tai buvo pirmoji kelionės, truksiančios penkis mėnesius, dovana –­­ man taip įprastos kasdienio komforto zonos sunaikinimas. Antroji dovana buvo patekimas į kitus laiko ir erdvės parametrus. Tarkim, šias eilutes rašau Stanfordo universitete pražydus pirmosioms vyšnioms ir tuo pat metu klausydamasis Vilniuje likusių artimųjų pasakojimų apie šaltį, vėjus ir drėgmę. Mano kalifornietiškąją ir Lietuvoje likusių žmonių realybes skiria minus dešimt valandų. Kai aš ruošiuosi eiti miegoti, mano žmona ir dukra keliasi, ir atvirkščiai. Kitaip sakant, aš gyvenu praeityje, o jos ateityje.

Šios patirtys paskatino susimąstyti apie keliones erdvėje ir laike bei jų teikiamas pažinimo galimybes. Šiandienos tekste daugiausia dėmesio skirsiu kelionėms ir klajonėms laiku, kartu pasilikdamas sau galimybę artimiausiu metu grįžti prie antrojo – erdvės –­ dėmens.
Pradėti svarstymus apie mūsų indi­vidualias bei kolektyvines keliones lai­ku tikriausiai reikėtų nuo istorinio ekskurso.

II

Mentalitetų istorikai yra atidžiai ištyrę, kaip kito Vakarų civilizacijos žmogaus ir laiko santykis1. Antikos pasaulis gyveno cikliniame laike tikėdamas, kad istorija eina ratu, viskas kartojasi, todėl ir praeities įvykiai, labai galimas dalykas, pasikartos ateityje. Žmogaus ir laiko santykį lėmė kosmoso tvarka, kurią savo ruožtu kūrė dievybės – be jokių ceremonijų kišdavusios nosis į mirtingųjų reikalus. Senovės graikų panteone laiką tvarkydavo dievas Chronas, o romėnų mitologijoje Saturnas, abu –­ ganėtinai komplikuoto ir grėsmingo charakterio.

Beje, kaip teigia šios epochos žmonių mentaliteto žinovai, senovės graikų ir romėnų mąstyme vyravo dabartis, o praeities ir ateities vaizdiniai tik retsykiais sumirguliuodavo jų sąmonės horizonte.
Viduramžių epochoje žmogaus požiūris į laiką ir erdvę esmingai pakito –­ ciklinė laiko samprata užleido vietą linijiniam laiko modeliui, įrėminusiam žmonijos istoriją tarp dviejų taškų – pasaulio sukūrimo ir Paskutinio teismo. Viduramžiais laikas buvo suvokiamas kaip Dievo sukurtas gamtos fenomenas, todėl jam priskirta sakralumo ypatybė. Ankstyvieji ir brandieji viduramžiai dažnai vadinami Bažnyčios laikais, kadangi tuo metu laiko skaičiavimo pagrindas buvo religinio gyvenimo akcentai (o vidutinis statistinis to meto gyventojas savo dieną į laiko intervalus dalydavo girdėdamas tolumoje skambančius bažnyčios varpus). Bažnytiniam laikui iššūkį vis bandė mesti žemiškasis (pasaulietiškojo elito) laiko suvokimo būdas (to meto didieji savo nugyventą laiką skaičiuodavo kariniais konfliktais, pergalėmis, pralaimėjimais ir paliaubų sutartimis), nes, kaip teigia prancūzų istorikas Jacques’as Le Goffas, žmonės, operuojantys laiko ir erdvės matavimo būdais bei priemonėmis, turėjo galimybę itin sustiprinti savo įtaką to meto visuomenei2.

XIV a. pab. išryškėjo naujas požiūris į laiką ir istoriją: miesto laikas (kitaip – gaminančio prekes, perkančio ir parduodančio pasaulio laikas) ėmė dominuoti kaimo laiko (kuriame gyveno žmonės, besiverčiantys žemės ūkiu ir natūriniais mainais) atžvilgiu. Šios permainos žadėjo tikrą revoliuciją, kuri įvyko Naujaisiais amžiais, o jos pasekmes visi jaučiame iki šiol. Revoliucijos pranašais tapo nuo XV a. vidurio Europos miestuose pradėti įrenginėti pirmieji vieši laikrodžiai. Ši permaina reiškė laiko supasaulietinimą ir suasmeninimą. O finalinis šių permainų akordas nuskambėjo XVI a. antroje pusėje Europoje atsiradus kišeniniams laikrodžiams. Tikriausiai nė kiek neperdėsiu pasakydamas, kad būtent tada laikas tapo prievartos instancija, o Vakarų civilizacijos žmogus, siekdamas parą padalyti į kuo smulkesnius ir tikslesnius laiko vienetus („laikas – pinigai!“), pateko į savo paties paspęstus spąstus: dabar gyvename nenuilstamai tiksint laikrodžio rodyklėms, desperatiškai mėgindami į kuo mažesnį laiko vienetą sutalpinti kuo daugiau veiksmų ir dėl to nuolat patirdami stresą bei tiesiog neišvengiamus nusivylimus.

Kartais sakoma, kad istorikai dirba amžinybei, tačiau XX–XXI a. sandūroje mano cecho žmonės (o ir ne vien jie) knygas dažniausiai rašo kaip „projektus“, neturėdami galimybių tyloje ramiai brandinti idėjų ir paskubomis skaičiuodami, kiek spaudos ženklų jie turi pagaminti per dieną, savaitę ir mėnesį, kad įtilptų į nuolat artėjantį deadlineą.

Tiesą sakant, aš irgi šį tekstą „Literatūrai ir menui“ rašau mintyse skaičiuodamas, kiek minučių dar galiu sėdėti prie kompiuterio, kiek užtruks mano kelionė nuo Stanfordo universiteto Cecilio H. Greeno bibliotekos iki Palo Alto traukinių stoties, kiek reikės laiko dviračiu iš Redvudo parminti į namus.

III

Vakarų kultūros žmonės ne tik mąsto apie laiko tėkmę, dienos, valandos ar akimirkos prasmę bei kainą, bet ir svajoja apie galimybes keliauti laiku. Quentinas Cooperis – mokslo žurnalistas, didžiulio susidomėjimo sulaukusios BBC Radio 4 laidos „Materialus pasaulis“ autorius, yra apskaičiavęs, jog nuo filmų „Terminatorius“ ir „Atgal į ateitį“ pasirodymo (1984 ir 1985 m.) buvo sukurta daugiau nei 100 vaidybinių juostų, kuriose kino scenaristai ir režisieriai eksploatuoja klajonių laike idėją. Aš pats ką tik atradau ir su didžiuliu malonumu pažiūrėjau ispanų televizijos RTVE serialo „El Ministerio del Tiempo“ („Laiko ministerija“) pirmąjį sezoną (2015), kuriame pasakojama apie slaptąją tarnybą, kurios agentai stengiasi užkirsti kelią bandymams, pasinaudodami laiko durimis, pakeisti Ispanijos istorijos eigą. Bendrame filmų apie keliones laiku sraute tai gana išskirtinis siužetinis sprendimas, nes didžioji jų dalis kalba būtent apie pastangas manipuliuoti istorija, t. y. neleisti nutikti kokiai nors nelaimei, nusikaltimui, žūčiai ir pan. Viename naujesnių šia banalia idėja paremtų filmų „Predestination“ („Predestinacija“, 2014) pasakojama apie Laiko agentą, privalantį sutrukdyti įvairiems nusikaltimams.

Cooperis, stebėdamas popkultūroje naudojamas klišes apie keliones laiku, neslepia ironijos: didžiąją dalį apie šią galimybę pasakojančių knygų bei filmų derėtų vadinti pasikėsinimu į visatos tvarką, nes juose vaizduojami įvykiai griauna geležinę mūsų egzistencijos taisyklę: visų pirma turi būti priežastis, o paskui pasekmė. Juk jeigu koks nors Laiko agentas nužudytų Adolfą Schicklgruberį, ramiai einantį į mokyklą ir pakeliui graužiantį sumuštinį, jis niekada netaptų Hitleriu, taigi neliktų priežasties grįžti į praeitį ir šio žmogaus fiziniam sunaikinimui3. Tai paradoksas, atskleidžiantis, kad kelionės laiku gali iš esmės sujaukti mūsų realybę kuriančias taisykles.

Net ir nesiruošdami praeityje elgtis lyg drambliai porceliano parduotuvėje keliautojai galėtų pridaryti didelių bėdų, nes vien jau pati jų kelionė ir buvimas praeityje, tikėtina, išprovokuotų „drugelio efektą“, išraiškingai aprašytą Ray’aus Bradbury apsakyme „Griaustinio garsas“, kai vienintelis chrononauto, nesilaikiusio saugumo reikalavimų, netyčia sumindytas drugelis tapo esminių permainų žmonijos istorijoje priežastimi4.

Kol rašytojai ir vaidybinių filmų kūrėjai smaginasi kurdami naujus pasakojimus apie keliones laiku, mokslininkai mąsto, kaip toks dalykas gali būti įmanomas technine prasme. Tiesa, kelionių laiku galimybių tyrinėtojai yra linkę sutarti, jog labiau reali atrodo kelionė į ateitį, o bandymai grįžti į praeitį net teoriškai atrodo itin sudėtingi. Norintiems nukeliauti į ateitį „tereikia“ judėti šviesos greičiu, tuomet laikas sulėtės ir toks „sprinteris“ pateks į ateitį. Atrodytų visai paprasta…

IV

Norėčiau tikėti, kad teorinės fizikos specialistų idėjos apie keliones laiku kada nors virs realybe. Tačiau mes jau ir dabar klaidžiojame po praeitį ir ateitį be sudėtingos technikos ir erdvėlaikio tiltų ar kirmgraužų (apie kurias 1935 m. prabilo Albertas Einsteinas ir Nathanas Rosenas), vien tik savo minčių galia leisdamiesi į prisiminimus arba kurdami laukiamos ateities vaizdinius. Tikri tokių kelionių ir klajonių laiku virtuozai yra istorikai. Tiesa, jie retai teužsuka į įsivaizduojamos ateities plotus, visą savo energiją skirdami praeities tyrinėjimui.

Istorikų realybėje praeitis, kaip materialus dalykas, neegzistuoja (pabrėžiu sąvoką „istorikų realybė“, nes reliatyvumo teorija teigia, jog praeitis, dabartis ir ateitis yra tik iliuzija). Šį aspektą, esmingai apsprendžiantį praeities tyrinėtojų darbo ypatumus, aptarė ang­lų istorijos filosofas George’as Robinas Collingwoodas ir padarė išvadą, jog, priešingai nei gamtos ir socialinių mokslų atstovai, istorikai turi tirti įvykius, reiškinius, asmenybes, procesus, kurių tiesiogiai stebėti neįmanoma (kitaip sakant – mus dominančios realybės jau nebėra). Todėl, anot mokslininko, istorikai, stengdamiesi atsakyti į savo pačių iškeltus klausimus apie praeitį, tegali pasitelkti loginį mąstymą5. Tokio mąstymo veiksmo metu yra sukuriamas praeities paveikslas – daugiau ar mažiau tikslus ir kiek priartėjantis prie kažkada egzistavusios realybės, tačiau niekada iki galo nesutapsiantis su originalu.

Kaip mintyse keliaudami laiku istorikai mąsto apie tai, ko nebėra, tuo pat metu (at)kurdami praeities paveikslą?

Šiuo atveju galima išskirti du vyraujančius elgsenos būdus. Pirmąjį pavadinkime „restauratoriaus“, o antrąjį –­ „eksperimentatoriaus“.

Keletas pastabų apie pirmąjį elgsenos būdą. Manojo cecho atstovai, ištikimi istorijos sumokslinimo revoliucijos įkvėpėjui Leopoldui von Ranke’i (1795–1886), laikosi nuomonės, kad istorikas, (re)konstruodamas praeities vaizdinius, turi būti maksimaliai atsargus, o jo veiksmai (faktų apie praeitį rinkimas, tikrinimas bei analizė) prilygintini restauratoriaus darbui: nuo praeities paveikslo kruopščiai nuvalomos dulkės ir atkuriamos paveikslo formos bei spalvos, išnykusios dėl laiko tėkmės, jokiu būdu nieko nepridedant nuo savęs. „Kiekviena epocha yra vienodai artima Dievui!“ – taip skamba vienas svarbiausių von Ranke’s teiginių, kuriuo norima pasakyti, kad istorikas į jį dominantį praeities įvykį, reiškinį ar žmogų privalo pažvelgti ne iš savojo laiko, bet iš tyrinėjamos epochos perspektyvos.

O eksperimentatorius elgiasi visiškai priešingai – jis nebijo istorijos paveikslo užkrėsti „dabarties virusais“ ir mėgina atlikti praeities (re)konstravimo veiksmą taikydamas įvairias idėjas, teorijas bei metodikas, neretai į pagalbą pasitelkdamas vaizduotę, improvizuodamas, keldamas hipotezes ir spręsdamas apie tam tikrus praeities fenomenus ne tik iš jų, bet ir iš šiandienos perspektyvos. Šiuo atveju istorija tampa labai priklausoma nuo mokslininko individualybės6. Grįžtant prie praeities kaip paveikslo metaforos, elgdamasis kaip eksperimentatorius, istorikas atsistoja tarp paveikslo ir žiūrovo, aktyviai komentuodamas, ką šis meno kūrinys reiškia.

Kurie šiuo atveju yra teisūs? Restauratoriai ar eksperimentatoriai?

Vieno atsakymo nėra. Tačiau akivaizdu, kad pasiryždami kelionei laiku istorikai visada kuria ir tuo yra panašūs į kitus keliautojus, klajojančius laike ir erdvėje.

Laikrodis rodo 18:54 – penktadienio vakaras Kalifornijoje dar tik įsibėgėja. Lietuvoje dabar ankstyvas šeštadienio rytas – 04:54.

Pats metas siųsti tekstą „Literatūros ir meno“ redaktoriui ir keliauti į savo laikinuosius namus.

 

1 Čia ir toliau daugiausia remiamasi fundamentalia Peterio Dinzelbacherio sudaryta sinteze: „Europos mentaliteto istorija“. – V.: „Aidai“, 1998.
2 Jacques Le Goff. „Medieval Civilization, 400–1500“. – Blackwell Publishing, 1991.
3 Quentin Cooper. „The paradox of popping back in time“, www.bbc.com/future/story/20150216-the-truth-about-movie-time-travel.
4 Norintiems daugiau sužinoti apie „drugelio efektą“, rekomenduoju perskaityti elegantišką chaoso teoretiko Edwardo Nortono Lorenzo pranešimo „Ar gali drugelio sparnų plazdenimas Brazilijoje sukelti tornadą Teksase?“, skaityto 1972-aisiais „American Association for the Advancement of Science“ susitikime, tekstą: eaps4.mit.edu/research/Lorenz/Butterfly_1972.pdf.
5 Plačiau: George R. Collingwood. „The Idea of History“, Oxford University Press, 1994.
6 Plačiau: Alun Munslow. „Fiction, imagination and the fictive“, Alexander Lyon Macfie (ed.), The Fiction of History, Routledge, 2014.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai