Esu tikra, kad apie Medvilionių dvarą mažai kas žino. Jis toli nuo didžiųjų miestų ir pagrindinių kelių –­ Joniškio rajono Kriukų seniūnijoje baigiančiame išnykti Madvilionių kaime. Netoli Latvijos sienos. Žemėlapyje nepažymėtas. Nuo kelio žinantis esą jį gali pamatyti, bet, tiesą sakant, ko ten lygumose į griuvenas žvalgytis. Taip yra dabar. Tačiau prieš gerą šimtmetį čia, nuošalioje provincijoje, vyko aktyvus lietuvių kultūrinis gyvenimas, arba tiksliau –­ veikė tautinė mokykla, išauklėjusi ne vieną inteligentą. Vilnius tik vėliau tapo lietuvybės centru, o ir nežinia, ar būtų juo tapęs, jei iš įvairių Lietuvos vietovių nebūtų sugužėję tas tautines mokyklas provincijose baigę jaunuoliai.

Medvilionių dvaro pastatas, kuriame veikė slapta lietuviška mokykla ir vyko vaidinimai. XX a. 1–3 dešimtmetis. Šiaulių „Aušros“ muziejus
Medvilionių dvaro pastatas, kuriame veikė slapta lietuviška mokykla ir vyko vaidinimai. XX a. 1–3 dešimtmetis. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šiaulių apskrityje išsiskyrė netoliese buvę trys dvarai, kurių savininkai prisiviliojo mokytojauti Rusijos universitetuose besimokiusius vaikinus. Tikėtina, kad pirmasis ne vietinis šį kraštą „atrado“ Jonas Jablonskis. Tyrinėtojos Genės Juodytės duomenimis, jis artimai bendravo su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėdės, Gavenonių dvaro (dabar Pakruojo r., Šiaudinių k.) laikino savininko Antano Chodakausko šeima. Netrukus jo rekomenduotas čia atvyko ir Antanas Smetona, 1895 m. vasarą mokęs vyriausiąjį dvarininko sūnų Romaną. Būsimasis Lietuvos prezidentas įsižiūrėjo dvaro savininko dukterį Sofiją, su kuria netrukus susižadėjo. 1898 m. čia mokytojavo Povilas Gaidelionis. Tikėtina, kad jo paskatintas 1899 m. rudenį netoliese esančiame Vladislavo Jaloveckio Pavirčiuvės dvare (dabar Joniškio, r. Baravykų k.) mokytojo vietą susirado ir Povilas Višinskis. Pavirčiuvėje buvo didelė biblioteka, šeimos nariai mėgo skambinti pianinu, diskutuoti kultūrinėmis temomis. Šalia – Joniškėlis, Bitė, Povilo mylimoji Marija Pečkauskaitė, o už vienuolikos kilometrų ir Medvilionių dvaras, kurio savininkas bajoras Stanislovas Juozapas Goesas (1844–1916) ir jo sesuo Teresė (1853–1911) buvo itin nusiteikę kultūrinei lietuviškai veiklai. Taigi apie juos ir pakalbėsime. Juolab kad yra gera proga prieš didžiausią Lietuvos valstybinę šventę. Yra ir sukaktis –­­ lapkričio 7 d. sueis 100 metų nuo Joniškyje gimusio S. Goeso mirties Valdajuje (Rusija, Novgorodo gub.).

Medvilionių dvaras seniau

S. Goesas, 1878 m. paveldėjęs tėvo dvarą, po 1890 m. pastatė naują šešių kambarių molinį namą aukštomis lubomis, dideliais langais ir krosnimis, sutvarkė aplinką, užveisė sodą ir gėlyną. Salone stovėjo fortepijonas, ant sienų –­ Adomo Varno, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai. Buvo ir Fryderyko Chopino biustas. Su seserimi Terese (abu viengungiai) mėgo skaityti knygas, domėjosi filosofija, menu, literatūra. Namuose buvo didelė lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, prancūziškų knygų, laikraščių ir žurnalų biblioteka. Dvare nuo 1894 m. veikė slapta lietuviška mokykla, kurioje skaityti ir rašyti mokė Teresė, mokinių vadinama „tetule“, o nuo 1900 m. ir jauniausioji sesuo – Viktorija Gravrogkienė (1864–1938), vėliau praminta „Močiute“. Šio dvaro miškelyje P. Višinskis įsirengė knygų ir laikraščių slėptuvę. Teigiama, kad knygoms platinti S. Goesas subūrė nemažai vietinių knygnešių, tarp kurių buvo ir jo ūkyje dirbę samdiniai. Artimą bendravimą su jais liudija valstiečio Felikso Griniaus eilės. Gražiai surašyti posmai jaudina nuoširdumu, gamtos ir gimtinės vaizdais: „Padekavokim aukščiausiam deivu / Už palikima teip gražu / Už ora čista už saule šveisia / Už teip daug šveisiuju žvaigždžių / Šveč meno naktims neparstodamos / Dėl keliauninku einančiu.“ Gale prierašas: „Jeigu butu iškadlivos arba negerai sudetos p. atsiprašau. Tamstu Gudojamas.“ Ir parašas.

Povilas Višinskis (šeštas iš kairės) su vaidintojų būreliu Medvilionyse 1900 m. Ketvirta iš kairės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, aštunta – Teresė Goesaitė, už jos, paskutinėje eilėje – Stanislovas Goesas (su barzda). Iš kn.: A. Sprindis. „Povilas Višinskis“. – V.: „Vaga“, 1978, įklija tarp p. 192–193.
Povilas Višinskis (šeštas iš kairės) su vaidintojų būreliu Medvilionyse 1900 m. Ketvirta iš kairės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, aštunta – Teresė Goesaitė, už jos, paskutinėje eilėje – Stanislovas Goesas (su barzda). Iš kn.: A. Sprindis. „Povilas Višinskis“. – V.: „Vaga“, 1978, įklija tarp p. 192–193.

P. Višinskiui rūpėjo burti žmones ir juos tautiškai gaivinti lietuviškuose vakaruose. Juk jau turėjo režisieriaus ir aktoriaus patirtį: 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvyko pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame parodyta Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“. Tačiau tuo metu Palanga priklausė Kuršo gubernijos Aizputės apskričiai ir viešą vakarą organizuoti Rygos generalgubernatorius leido. Po jo, Vilniaus ir Kauno gubernatoriams sukėlus didelį triukšmą, prasidėjo vaidinusių ir dalyvavusių represijos ir teismai. Reikėjo būti budriems. Bet reikėjo ir naujos pjesės. Kaip teigia tyrinėtojas Vytautas Maknys, pasisekimo paskatintas P. Višinskis pats ėmė organizuoti jos rašymą. 1900 m. pradžioje jis pas Bitę į Puziniškį (Panevėžio r.) atvežė Žemaitę ir pareiškė tol jų neišleisiąs, kol nebus parašytas naujas veikalas. Bitė kitą dieną vaistinėje įsiklausė pacientų pašnekesių ir rado temą apie vokietuku pasivertusią piktąją dvasią. „Tuoj vakare ėmėm, su Žemaite pasitardamos, pinoti veiksmus ir rašyti.“ Darbą dvi moterys greitai baigė. Pasak Birutės Avižienės, šią komediją galima skaityti kaip valstietišką šv. Jurgio legendos versiją, simbolinę gėrio ir blogio kovą, kurioje gėris nugali. 1900 m. komedija buvo pastatyta ir parodyta Medvilionių dvaro žiūrovams. Tai pirmasis tuometėje Lietuvoje slaptas lietuviškas vakaras su vaidinimu. Adolfo Sprindžio paskelbtoje nuotraukoje tarp 14 asmenų matome ir dvaro savininką su seserimi Terese, G. Petkevičaitę-Bitę. Žinoma, kad P. Višinskio režisuotame spektaklyje vaidino jis pats, Augustinas Janulaitis, Jonas Siabas, Vladas Požėla, vienas iš Jaloveckio sūnų. Kiek vėliau šios pjesės pastatymą P. Višinskis ėmėsi organizuoti Mintaujoje, Palangoje ir Liepojoje. Liepos mėnesį gavo leidimą ją parodyti. Kad mažiau kištųsi policija, A. Janulaitis sudarė specialų vaidintojų būrelį. Po sėkmingų vaidinimų Palangoje ir Liepojoje, spektaklis Mintaujoje, nors valdžios ir buvo leistas, neįvyko, tuoj pat salėje prasidėjo kratos ir suėmimai. „Nuvažiavome velnio spąstuose žiūrėti, bet radome vien spąstus, o velnias pasislėpė“, – juokavo amžininkai. Taigi galima teigti, kad pirmasis slaptas lietuviškas vakaras su vaidinimu Lietuvoje įvyko prieš minėtas represijas, o ne po jų, vadinasi, 1900 m. pavasarį ar vasaros pradžioje. Pasak A. Sprindžio, tai buvo lyg kokia generalinė repeticija prieš rimtus vaidinimus gerokai didesnei publikai Kuršo krašte. Tačiau vietiniams gyventojams ir visam regionui, tuo pačiu ir Lietuvai, be abejo, tai buvo svarbus įvykis. Ir garbė Medvilionių dvarui!

Teresė mėgo vaidinti ir buvo gera organizatorė. Lietuviškų vakarų sąjūdis ypač suaktyvėjo po 1907 m. rugsėjo 1 d., kai mokytojauti Kriukuose pradėjo Feliksas Daugėla, anksčiau organizavęs lietuviškus vaidinimus Latvijoje. Jam talkino šiauliečiai Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Stasė Venclauskienė, Antanas Povylius ir kiti. 1908 m. čia jau galėjo būti nemaža artistų grupelė, kuriai 1908 m. birželį Goesai prašė „Dainos“ vardu leisti vaidinti Joniškyje. Petras Leonas, ragindamas į Kauną atsiųsti artistų pavardes, įspėjo, „idant spektaklis būtų atliktas padoriai, be skandalų ir girtuoklystės. Girtų reiktų spektaklin neleisti, sakant, kad nėra bilietų“. Tačiau pasirodė, kad Joniškyje namas spektakliui netinkamas, nes nebuvo apsaugotas nuo gaisro.

1910 m. pas Goesus apsigyveno Jonas Misius, režisieriaus ir aktoriaus patirties įgijęs Rusijoje. Šiauliuose jis jau buvo sutelkęs teatro mėgėjų būrelį, kuris pastatė ne vieną pjesę. Goesai jį išlaikė ir mokėjo už darbą. Tų metų birželį Teresė jau tarėsi su Stase Vaineikiene dėl gastrolių Palangoje – rengėsi rodyti G. Landsbergio-Žemkalnio „Blindą“. „Renkit Tamstos „Blindą“ antram vakarui, kaipo originališka ir patinkama veikala, jis čia puikų įspūdį padarytų“, –­­ birželio 8 d. atsakė S. Vaineikienė, prašydama Teresės nurodyti artistų pavardes, dainų pavadinimus, atsiųsti afišas. J. Misius suorganizavo Kriukų ir Joniškio mėgėjišką artistų trupę, prie kurios per atostogas prisijungdavo ir studentų. Trejetą vasarų linksma kompanija, susėdusi į didžiulį vežimą, keliavo iš vienos vietos į kitą. Gastroliavo Pašvitinyje, Klovainiuose ir kitur. J. Misius režisavo pjeses „Ponas ir mužikai“, „Velnio piršlybos“, „Ūkanose“, „Iš meilės“, „Užburtas kunigaikštis“, rašė dramos kūrinius, dainavo. 1911 m. jis pastatė Švenko komediją „Inteligentai“. Antano Macijausko-Adatos vodevilyje „Užburtas kunigaikštis“ pats dainavo ir akompanavo gitara. Grojo tąsyk net Šiaulių styginis orkestras.

S. Goesas labai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1908 m. jis prašė joniškiečius priimti į „Vilniaus aušros“ draugiją. Kovo 10 d. draugijos sekretorius Liudas Gira patvirtino, kad valdyba nutarė priimti juos ir apie tai pranešė Kauno gubernatoriui: „Dviem savaitėm praėjus, jeigu neatsiras iš valdžios pusės kliučių, pranešime Jums oficijališkai apie apylinkės įkūrimą.“ Ar „Joniškio apylinkė“ įsikūrė – neaišku. Literatūroje minima apie S. Goeso dalyvavimą varpininkų veikloje, rėmus tautinį judėjimą 1905 m., netgi platinus atsišaukimus. Tikėtina, jis buvo Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis. 1907 m. rugpjūčio 19 d. abu Goesai tapo tikraisiais Lietuvos mokslo draugijos nariais. T. Goesaitė buvo „Žiburėlio“ draugijos narė ir rėmėja, S. Goesas – aktyvus kooperatininkas, įsteigęs kooperatines bendroves Joniškyje ir Žeimelyje. Abu užsiėmė labdara. S. Goesas apie 1910 m. paskyrė žemės sklypą būsimai Joniškio „Aušros“ gimnazijai, o Teresė ir Viktorija Goesaitės – Medvilionių pradžios mokyklai. 1907 m. Kriukuose seserys įsteigė nemažą lietuvišką biblioteką.

Medvilionių dvaro pastatas 2015 m. V. Bartašienės nuotrauka
Medvilionių dvaro pastatas 2015 m. V. Bartašienės nuotrauka

Šiame dvare lankėsi daug šviesuolių. Be jau minėtų – Adomas Varnas, Zigmas Skirgaila ir kiti. Ne vieną jų Goesai rėme materialiai, ne vienas čia ir ilgėliau pagyvendavo. Konkretūs reikalai S. Goesą siejo su A. Smetona. 1905 m. gegužės 24 d. šis laiške informavo apie kartu su J. Vileišiu ir J. Jablonskiu įsteigtos „Aušros“ bendrovės išleistas lietuviškas knygas ir kvietė jį atvykti: „Tat, apie ką buvau rašęs Tamstai aname laiškelyje, vėl per nauja bus Vilniuje 14 ir 15 birželio mėn. Taigi meldžiamasis tuo laiku atvažiuok Vilniun. Bus svarbu. Tamstos A. Smetona.“ 1906 m. vasario 9 d. rašo apie „Aušros“ ir „Šviesos“ leidinius ir kviečia atvykti į žmonos Sofijos tėviškę Gavenonių dvare, kur busiąs ir Gaidelionis. Po kurio laiko vėl kviečia atvykti Vilniun: „Bus kalbama apie mųsų augintinius – Vlad. ir Urboną (? – V. G.). Bus ir panelė Gabrielė, bent jai parašyta, bus dv. Grynius –­ jam taip pat pranešta.“ Tikėtina, kad tuose susirinkimuose buvo aptariami svarbūs klausimai. Vienas jų – knygų ir laikraščių leidyba, kurią Goesai rėmė.

...ir dabar

1992 m. Medvilionių dvaro gyvenamasis namas, kuriame buvo mokykla ir vyko vaidinimai, pradėjo griūti. Buvęs vasarnamis, kumetynas, karvidė-kiaulidė, rūkykla, daržinė privatizuoti. 2015 m. gegužės 21 d. Joniškio savivaldybės sprendimu, pritarus Kriukų seniūnei Audronei Impolienei („tai būtų ne istorijos sunaikinimas, tai tik pastato nugriovimas“), gyvenamąjį namą nutarta nugriauti. Nors ir pripažinta, kad dvaras turi istorinę, kultūrinę, želdyno, memorialinę vertę! Nors ir žinota, kad moliniai dvaro pastatai svarbūs tuo, kad statyti iš ekologiškiausios, estetiškiausios ir ekonomiškiausios (Joniškio krašto) medžiagos – molio! Kad jie ilgaamžiai, atsparūs gaisrams, saviti ir autentiški, derantys Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžiui ir kad tokio tipo dvarų nėra daug. Ne visi savivaldybėje, o tuo labiau Kriukų seniūnijoje šį sprendimą palaikė. Kitos nuomonės buvo išdėstytos ir „Šiaulių krašte“. Neliko abejinga ir Lietuvos televizija. „Griaunamas XIX a. tautos atgimimo centru buvęs Goesų dvaras“, – informuoti žiūrovai gruodžio 7-ąją. Archeologo dr. Ernesto Vasiliausko vadovaujama Joniškio r. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (toliau – Taryba) 2015 m. lapkričio 26 d. posėdyje rekomendavo svarstyti klausimą dėl objekto įrašymo į LR kultūros vertybių registrą. Kadangi rajono savivaldybė lėšų ekspertų paslaugoms nenumatė, prašyta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos parengti dvaro vertinimo aktą ir teritorijų ribų nustatymą valstybės biudžeto lėšomis. Kultūros ministerija į Tarybos kreipimąsi Joniškio rajono savivaldybės merui Gediminui Čepuliui gruodžio 12 d. atsakė optimistiškai, siūlė neskubėti įgyvendinti savivaldybės tarybos sprendimo ir dar kartą svarstyti dvaro likimo klausimą. „Manome, kad skubotas Joniškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo įgyvendinimas niekaip neatitiktų Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. paskelbtų Etnografinių regionų metais idėjos – išsaugoti regioninį, istorinį ir kultūrinį savitumą, kaip ir Jūsų vadovaujamo rajono miesteliui Žagarei suteiktos teisės ir galimybės būti 2015 metais Lietuvos kultūros sostine dvasios.“

Kriukų seniūnija svarbiausiam dvaro pastatui minimaliai pritaikė apsaugą –­­ aptvėrė tvora, apjuosė STOP juosta, pakabino informacinius lapelius ,,Pastatas avarinis. Vaikščioti draudžiama“.

Baigiant rengti straipsnį spaudai, į redakciją paskambino E. Vasiliauskas. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento 2016 m. vasario 9 d. sprendimu dvaro gyvenamasis namas ir vasarnamis įrašyti į kultūros registrą.

Kas galėtų būti restauruotame dvare Lietuvos ir Latvijos pasienyje? Lietuvos Tervetė, muziejus, parkas, teatras, biblioteka, kas tik nori.

Pradžia yra.

LMAVB Rankraščių skyrius, f. 37-11507, 11508, 11509, 11510, 11511.
E. Vasiliausko asmeninis archyvas.
A. Sprindis. „Povilas Višinskis“. – V.: „Vaga“, 1978.
B. Avižinienė. „Modernėjanti lietuvių dramaturgija. Dviejų Moterų kūryba“, Bitės laikas: privataus ir viešo gyvenimo modeliai. Sudarytoja R. Bleizgienė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 81–74.
V. Maknys. „Lietuvių teatro raidos bruožai“. – V.: „Mintis“, 1972.
G. Juodytė. „Povilas Višinskis Pavirčiuvės dvare“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai: nauja žiūra, nauji akcentai. Sudarytoja D. Striogaitė. – V.: „Versus aureus“, 2011.
E. Šukienė. „Piliečių priedermė, Stanislovo ir Teresės Goesų veikla“, Žiemgala, 2003, Nr. 1.
„Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje: bibliografinė rodyklė“. Sudarytoja E. Paškevičiūtė-Kundrotienė. – V.: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2014.