Andrej E. Skubic. Tik pareik namo

Andrejus E. Skubicas (g. 1967) – slovėnų rašytojas, vertėjas. Naujausias jo romanas „Tik pareik namo“ (2014) išrinktas geriausiu 2015 metų slovėnų romanu, tai jau trečias šį apdovanojimą pelnęs autoriaus romanas. Jame atskleidžiama šiuolaikinės suliberalėjusios slovėnų visuomenės piktžaizdė – verslo magnatų machinacijos. Pagrindinis herojus iš pradžių atrodo taurus „svieto lygintojas“, bet, pasirodo, irgi yra niekšelis, negana to – visiškai susipainiojęs tarp žmonos ir meilužės (kurių vardai, beje, vienodi). Autorius nemoralizuoja, nesiūlo išeities, tiesiog pakiša visuomenei (suprask, skaitytojams) veidrodį. Ypatinga yra Skubico prozos kalba. Paveiktas I. Welsho „Traukinių žymėjimo“, kurį išvertė į slovėnų kalbą, ir kitų panašių kūrinių kalbos, jis ėmė ne tik rašyti šnekamąja kalba, bet ir šitaip kurti tam tikrą šios kalbos, jos fonetinių ypatybių ir Liublianoje vartojamo slengo rašytinį standartą. 2015 m. rugpjūčio mėnesį Slovėnijos viešosios knygos agentūros (JAKRS) organizuotame grožinės slovėnų literatūros vertimo seminare dalyviams buvo pateikta išversti šio romano ištrauką.

 

Nuotrauka iš Slovėnijos jaunimo teatro archyvo
Nuotrauka iš Slovėnijos jaunimo teatro archyvo

Nežinojau, kad Liublianoj dar yra vietų, kur daro tequila slammer kok­teilį, kad jis apskritai dar egzistuoja –­­ senokai nebuvau užsukęs į barą. O čia, „Muziejuje“, šį gėrimėlį maišo net labai puikų: su šampanu, kaip senais gerais laikais. Anuomet ir Agnesė buvo tikra meistrė. Įkaldavo kaip reikiant. Kiekvienas apverčiame savo taurę, smarkiai atlošiame galvas, paskui teškiame stiklus ant stalo. Būtent šitaip anksčiau darydavom: kad du kartus dunkstelėtų.
– Susipažinau su viena žiauriai įdomia moterim, – taria Stojanas gaudydamas kvapą.
– Oho, – sakau. – Bravo. Kur?
– Vienam klube, vakar buvau... afigiena asmenybė. Visi iškart ją pastebėjo.
– A, tokia, ane?
– Ne, ne tokia, kaip pamanei. Šoko pačiam baro vidury su miniaku ir su dirbtine koja. Maždaug nuo šlaunies jos koja dirbtinė. Bet šoko tai kaip pantera.
– Su dirbtine koja, – tariu ir mėginu įsivaizduoti tą reginį. – Rimtas? Aiškiai buvo matyti?
– Aiškiau negali būti. Tai buvo ne tikroviška dirbtinė koja. Vietoj blauzdikaulio tokia lingė, toks tipo kablys. Bet šoko taip, tarsi jai būtų ant visko pasauly nusispjaut.
– Įdomu, – sakau.
– Kai kas nors neturi kojos, pliusas tas, kad tada ne problema užkalbint – nereik sukt sau galvos, nuo ko pradėti.
– Tu čia rimtai? – sakau.
– Ai, neprisimesk moliu. Ko čia stebiesi? Jei kojos nėr, tai kam apsimetinėt, kad ji yra. Prieini ir rėži: klausyk, tu man žiauriai patinki, nes turi drąsos prie visų šokti su miniaku. O kas tau su ta koja atsitiko?
– Ir kas gi jai su ta koja atsitiko?
– A, avarija... tada jai buvo penkiolika. Ji man viską papasakojo, visą vakarą prabazarinom. Daug metų kompleksavo, slėpėsi, maskavo tą koją, ieškojo tokių tipo seksi protezų formų... Jai n kartų yra tekę susipažint su bičais, bet niekad neišsiduodavo, kad turi protezą... O vienas tipas tai dėjo į kojas, kai pirmą kartą su juo sugulė. Tai paskui nusprendė – velniop visus ir užsisakė tokį protezą, kad visi už kilometro pastebėtų, ir pradėjo dėvėt sijonus. Bet eina sau, ji – totaliai faina pana. Jai kem du, dirba kažkokioj techninių leidinių leidykloj.
– Tai ką, susitikinėjat dabar tipo, ar kaip? – smalsauju.
– Ryt vėl susitinkam, – sako Stojanas. – Žiūrėsim.
– Sveikinu, – sakau ir pamoju barmenui, kad atneštų dar po taurę.
Paskui plepam apie visokius niekus. Pasielgiu kiek netaktiškai ir atskleidžiu įvairių savo darbo dokumentų turinį. Galiausiai supratęs, kad sveiko proto ir realių problemų turintys vyrukai pradeda manęs vengti kaip velnias kryžiaus, o mano advokatų kontora – tik šio fakto iliustracija, Stojanas pradeda žvengt. Paskui kalba nukrypsta prie „NB statybos“. Visai netikėtai pokalbis nuvingiuoja nepageidautina linkme. Žinoma, galėjau tai nujausti. Ir nujaučiau, bet kažkaip laiku nenukreipiau kalbos kitur. Aną kartą, kaip, beje, ir dabar, Stojanas kaip visiškai suprantamą dalyką man aiškino, kad daryti namo remontą ant šaros geriau nei už šaibas. Ir aš jį suprantu. Tiksliau, jei jis kartais mano, jog man to reikia, kad nuramintų mano sąžinę, tai tuščiai varginasi. Bet aš suprantu: jaunystėje jis buvo nepratęs prie pinigų. O aš – priešingai. Ir tada, ir dabar. Ir jis dar mane įtikinėja, koks esu laimingas. O aš nė velnio nesu laimingas; paprasčiausiai galiu sau leisti mėgti teisybę, ir tiek.
– Tik, žinai, babkės dar ne viskas, –­ sakau.
Tikrai jau gerokai apsinešiau, šitie kokteiliai, pasirodo, kala kaip ir anais laikais.
– Kaip tai, ne viskas? – šiepiasi Stojanas iki pat ausų. – Tai kaip tada tarp tų advokatų atsidūrei? Pasiklydusi dūšelė, ane?
– Jo, ble, aš gi – pankas. Jei kas apie tai ir žinojo, tai tikrai tu.
Gal čia ir per daug jam šiknon lendu. Turbūt jau tikrai ne kas, jei į tai apeliuoju; o juk dar visai neseniai pats mėginau jį nuo to atpratint. Bet gal dabar man jau skysta smegenys.
– Biče, ne tuo pasireiškia tavo pankiškumas, – dėsto Stojanas. – Ar tau neaišku? Žėk: pankas yra Džonis Rotenas. Jis neverkšlena kaip tu: jis gyvena Santa Monikoje.
– Palik tu tuos šiknius, – užsiplieskiu. – Jis dabar kuria angliško sviesto reklamą, skirtą amerikiečių rinkai.
– Va va, tai ir noriu pasakyti. Ką čia skiedi, kad esi pankas? Jei net šaibų nemėgsti.
– Taigi tu pirmas pasakei, kad aš – pankas, – pakartoju ir vėl pamoju barmenui, kad atneštų du kokteilius, nors man jau ima atrodyti, kad pats laikas persijungt, gal paimt kokio džintoniko, bet šią akimirką man tai atrodo velniškai komplikuotas dalykas. Mostelėti daug paprasčiau. Stojanas toliau spokso į mane.
– Seni, pasakyt tau vieną paslaptį? –­ prataria. – Aiškus reikalas, kad visada žinojau, kad tu ne pankas. Jau tada, šulioj, ble, buvai keistuolis. Iš esmės, ten, Bičevjėj, pirmiausia užsimaniau tave sudubasint. Visoj šulioj tik mes su tavim ir buvom tikri keistuoliai. Ir jei būčiau tave suvaręs, tai būtų buvęs žiauriai nuobodus bajeris. Didelio čia daikto, prilupti kažkokį šašą. O va užtarti tave, čia tai buvo iššūkis. Vienžo, kurį laiką tai buvo tikra dilema.
– Matai, šito tai nežinojau, – tariu ne itin susižavėjęs.
– Bet paskui pasidarei man visai simpatiškas. Drauge su Agnese šulion vaikščiojot. P**dec, kokia ji buvo pana... Gal todėl tave ir pamėgau. Galbūt kaip tik ji ir išgelbėjo tau subinę. Dėl jos man atrodei įdomus. Keistuolis, bet tokios įdomios rūšies. Tik vėliau, kai pradėjom bendrauti, pamačiau, kad iš esmės esi norma bachūras, fainas žmogėnas. Tik keistokas. O ji jau anksčiau tai buvo supratusi.
– Šiaip joa, – tariu, ant mūsų stalo barmenas pastato dvi taures ir servetėlių. – Ji tai iškart suuodė, kad medžiaga perspektyvi. Į sveikatą!
Stveriam taures ir mikliai susiverčiam į gerkles. Paskui skambiai trenkiame į stalą. Jau senokai ilgėjausi panašaus žygio, bet šiais laikais išviliot Stojaną į barą... Jis privengia jų, svaigalų, nes savo laiku nemažai vartojo. Be to, daugiau užsipylęs pašėlsta. O ką jis gėrė vakar, su ta savo vienakoje kiaune? „Redbullą“? Bet retkarčiais tai tikrai reikia įkalti. Juk rytoj sekmadienis. Ir Agnesė pagaliau namie su Naome, tikras mažas stebuklas. Jau visą amžinybę vakare nebuvau išėjęs į miestą. Žinoma, namie jos nesėdėjo, apsilankė kokiam lėlių teatre, o dabar greičiausiai jau migdo mažę.
– Paskutinį kartą mačiau tave mieste su viena moterim, – netikėtai užveda Stojanas.
Šis pareiškimas mane sutrikdo, net ausyse suspengia.
– Kur? – paklausiu apdairiai.
Nesumetu, kur jis lenkia. Nė su viena moterim viešai nesusitikinėjau.
– Fužinose? – lepteliu, staiga man dingtelėjo viena mintis.
– Kokiose Fužinose? – pastato akis Stojanas. – Sakau – mieste. Mačiau ją iš nugaros, bet atrodė tai liuks.
– Tu supainiojai.
– Nesupainiojau, tave mačiau iš šono, o ir tavo mažė buvo. Naomę dar atpažįstu. Jau norėjau prieit pasisveikint, bet pamačiau, kad ta moteris šalia ir kad tu ją plekšnoji. Rudaplaukė tokia. Sakau sau: kadrina. Ir dar kaip: prie mažės akių!
Dabar man dašuto. Pradedu dusti iš juoko.
– Seni, tai tu mane su uošviene matei!
Stojanui stalčius atsidaro. Aiškiai matyti, kad tekila kalė į smegenis ir jam: reaguoja lėčiau nei paprastai.
– Ką, gal pamanei, kad pasinešiau ant bobučių? – klausiu.
Tai buvo Manja? – išlemena Stojanas. – Eik sau, neskiesk. Nu geras, tikrai buvo ji?
– Maždaug prieš dvi savaites... ketvirtadienį? Apie penkias, netoli „Konzorcijaus“? Ji vedėsi mažę apsipirkt į „Centromerkurą“ ar į „Emporiumo ga­leriją“, ar kaip ten tas niekalas vadinasi... O aš variau iš kontoros ir susitikau jas.
– Nu, bet jos ir figūrytė, – taria Stojanas susižavėjęs.
– Ane? – sakau. – Mano uošvienė tau ne kokia ten. Bet tokioms tu neturi pinigų.
– Ir nervų, – priduria jis. Paskui vėl įsistebeilija į mane. – Tik pamaniau... Tik teisingai suprask, nes tikrai to nepamaniau, nesibučiavot, bet kažkaip jau žiauriai artimi atrodėt, ji iš nugaros tokios figūrytės, dar tos juodos pėdkelnės...
– Manja – aristokratė, – sakau. – Ją teigiamai veikia vienišės gyvenimas.
– Dar pamaniau... Jei jis tokią moterį kaip Agnesė mausto, tai p**dec... Ji gi tave jau pradžioj nuo bizūno išvadavo. O ir vėliau dar šimtą kartų iš mėšlo ištraukė.
– Kada? – klausiu, jau kiek dirgliai.
– Tai kad ir dabar, tarkim, kai sakai, kad uždirbi tik kontoros nuomai...
– Aš ne šitaip sakiau, – atkertu. – Turiu santaupų, biče. Sakiau gi, kad už viską noriu tau sumokėti. Kas tau yr?
– Aš šiaip, apskritai... Dabar ji tau – stabilumo ašis, seni, rūpinasi namais...
Ji rūpinasi namais?
Nu čia tai totalus bajeris, šitas tipas tai tarsi būtų...
– Gal tu trenktas, ar ką? – suputoju.
Neįsivaizduoju, iš kur jis parovė tokį požiūrį. Kad Agnesė rūpintųsi namais???
– Seni, aš maustau, – išrėžiu. – Tik ne su Manja, aišku?
Stojanas rimtai įsispokso į mane. Aš sėdžiu ausis suglaudęs ir niekaip neįsikertu, iš kur man tos pievos galvoj. Gal po to paskutinio įvykio, kai Agnesei ten, prie „Sombrero“, pirmą kartą patikėjau šį tą rimto? Nes tada iš tikrųjų pirmą kartą pajutau, tarsi maustyčiau ją, kad galbūt tikrai ją maustau, kad šito anai neturėčiau sakyti. O gal dėl tos vyriškos bičiulystės – kad Stojanui pa­rodyčiau, jog dar nesu visai nurašytas, kaip, beje, ir jis. Juk vis dar medžioja panas po barus, ir ne šiaip kokias, o ekstravagantiškas gražuoles su dirbtine koja. O gal dėl to, kad ką tik užmetė tą idiotišką mintį, neva Agnesė rūpinasi namais? Tik nežinau, kodėl privalėjau išsiduoti ir ar iš tiesų tai buvo protinga. Ką toliau jam vyniosiu? Apie Karingerį ir Kiprą?
– O tai kokia ten tada iš Fužinų? –­ galiausiai žiopteli Stojanas.
– Taigi tu ją pažįsti, – atsakau. – Agnesė Liupša. Klasiokė. Buvau ją porą kartų atsivedęs į „FV“ klubą.
– Ana kaimietė? – apšąla Stojanas. –­ Blondinė?
– Ta pati.
– Nu tu trenktas, – taria Stojanas ir purto galvą. – Nu bet tikrai trenktas.
Vis purto galvą.
– Ei, pasakyk, kad dabar mane durstai.
– Nedurstau aš tavęs, seni.
– Aš tau sakau, tokios moterys kaip Agnesė neapgaudinėjamos. Ir dar su tokia... Kuo ji dirba?
Žurnaliste.
– Žurnaliste???
Stojanas stveriasi už galvos.
– Seni, tu totaliai pričiuožęs, tau į psichūškę reikia. Juk tu – valstybės sekretorės vyras. Ir apgaudinėji ją su žurnaliste??? – jis vėl pradeda mataruoti galva. – Tau gi, skaityk, duonos kepalas į medaus statinę įkrito, o tu elgiesi kaip paskutinis lochas.
– Na taip, o jau tu tai buvai proto bokštas, kai arei bare, kurį tau tavo tuometinė nupirko.
– O čia tai jau perlenkei. Tai buvo darbas, o aš tada buvau geltonsnapis.
– Buvai pankas, ane? Na taip, juk buvai pankas.
– Pankas, ble, taip. Buvau pankas, ble, iki trimpenkių, kai pagaliau atsisėdau ant savo subinės. Suprasčiau dar, jei Agnesė būtų kokia supista boba...
– Žinai, seni, šiaip jau aš irgi dirbu, jei ką. Tu nė nerauki, kiek.
– Jei turėčiau bent menkiausią šansą, norėčiau, kad Agnesė būtų mano pana.
– Iš kur tu gali žinot, kiek ji supista ar nesupista?
Man tik po akimirkos prišuto, ką jis prieš minutę pasakė. Cha!
Čia tai kažkas nauja. Iš esmės, jei taip pamąsčius, tai jau į ankstesnę jo užuominą reikėjo rimčiau žiūrėti. Bet to nepadariau. Nes apie tai dar niekad nesu galvojęs. Jis! Ir Agnesė! Dievuli brangiausiasis! Ir jis dar sako, kad aš pričiuožęs.
Dabar jau aš įremiu į jį žvilgsnį.
– Todėl ir stoji jos pusėn?
– Tu ką, nenormalus?
– Tos moters niekad nėr namie!
– Tu čia šito nepainiok. Gal pats esi žiauriai kietas, kad sėdi namie?
– O kiek tu sėdėdavai namie, kai buvai vedęs? Todėl tavo santuokai ir atėjo batai.
– Tu gi suaugęs žmogus! P**da, nu!
Šis tipas visai manęs nesiklauso. Kas čia postringauja apie suaugusiuosius? Jei kas ir yra nesubrendėlis, tai jis su savo pareiškimais. Vadinasi, jis norėtų, kad Agnesė būtų jo pana? Jei turėtų bent menkiausią šansą? Jis? Tipas, kuris prieš kelias savaites pats asmeniškai pasakė, kad Agnesė pasikeitė. Manai, ji kada nors buvo tokia kaip tavoji Hana? Ji niekad nebuvo tokia kaip Hana. Stogdengio palikuonys jos niekad nedomino. Juo labiau jei su jais nesiglamžė paauglystėj. O jis čia atsisėdęs dėsto: atseit, tokios moterys kaip Agnesė neapgaudinėjamos. Klausyk, atsipeikėk, gerai?!
Be to, nieko aš jos nepradėjau apgaudinėti. Tai atitykino į mano širdį vėliau, beveik netyčiom.
– Seni, tu nebesi toks kaip anksčiau, – tariu nusivylęs, – nebesi toks kaip anksčiau.
– Ir ačiū Dievui, kad nebesu! – atkerta Stojanas.
Taip, tik ne ta prasme, kokia tu manai, kad aš apie tave galvoju.
– Jei tik žinotum, kaip Agnesė pažvengtų, jei dabar išgirstų tavo blevyzgas. Pareiškimą, kad ji būtų buvus tavo pana, jei nebūtų mano.
– Ne ką stipriau, nei tu dabar, – atžeria Stojanas; staiga jis ima atrodyti nusivylęs, jis yra nusivylęs, tarsi mano paskutiniai žodžiai būtų įžeidžiantys, o visa, ką jis dėstė prieš tai, turėtų būti laikoma kažkokiu protingo ir kolegialaus supratingumo etalonu.
– Seni, visada laikiau tave geriausiu draugu, – tariu, pasidavęs likimui.
– Aš dėl to nekaltas. Man pirmiausia suveikė instinktas, kad tau reikia žiebt į lempą.
– Ką čia vis varai nonstop?
– Nieko aš tau nevarau nonstop.
Spoksome vienas į kitą.
Ir kuo gi mus pavertė visi tie pralėkę metai?
Tu ir šiaip nė velnio nenutuoki apie Agnesę. Tais laikais tu ją matydavai –­ na, visų pirma, šulioj, kai ji dar buvo vaikas, paskui dar kokį kartą po penkerių metų sutikai kokiam nors tūse, kai mudu su ja studentavom. Tu nebuvai su ja, kai pirkom butą Rudnike, pas­kui Šentvide, galiausiai – dabar namą Kosezose. Nebuvai šalia, kai keliavom. Nebuvai, kai ginčydavomės ir traukėm vienas kitą per dantį, kai rinkomės baldus, nebuvai šalia, kai ji gimdė. Tu nebuvai šalia, kai ji kaitaliojo darbus, nebuvai šalia, kai pasakė: „Pasitaikė galimybė, kuria dabar, kai tu kurį laiką buksuoji, vienareikšmiškai reikia pasinaudoti, jei norime išlaikyti šeimos biudžetą, bet man reikia tavo paramos, tai yra turi būt pasiruošęs kiauras dienas likti vienas.“
Suknistas pasaulis, nes jame niekas neįstengia, jame tiesiog visiems draudžiama apie tai nutuokti. Bet aš vis dar noriu, kad jis, Stojanas, remontuotų mano namą.

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Petro Rakštiko nuotrauka
Petro Rakštiko nuotrauka

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai