Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XI)

Kelionės ir klajonės erdvėje

 

Mums to reikia – sielai, psychei, kūnui. Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas gi kita, jei ne balnas yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindhoveno į Marijampolę; žirgų varymas, ilga kelionė per dykras.

Gintaras Beresnevičius. „Imperijos darymas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ankstesnėje „Istoriko teritorijoje“ (2016-02-12) daug dėmesio skirta kelionėms laiku kaip savistabos ir pažinimo galimybei. Šįkart – antroji apmąstymų apie keliones ir klajones dalis, kurioje bus gvildenama mūsų odisėjų erdvėje tema.

I

Kelionė, kaip savęs, Kito ir pasaulio pažinimo „metodas“, nėra XXI a. Vakarų žmogaus (iš esmės keliaujančio vieną arba du kartus per metus atostogų sezonu, nepaliekančio savo komforto zonos be bagažo ir sveikatos draudimų, „Lonely Planet“ gido, pluošto kreditinių kortelių, mini vaistinėlės, išankstinės viešbučio rezervacijos, GPS funkciją turinčio išmaniojo telefono, kompiuterio ir kt.) išradimas.

Žmonės keliavo visais laikais, ieškodami maisto ir siekdami prisiplėšti svetimo gero, prekiaudami, mėgindami surasti tinkamą partiją šeimai, norėdami atlikti religines apeigas, ieškodami prieglobsčio nuo gamtos kataklizmų, karų ir epidemijų, bėgdami nuo savęs arba savo aplinkos, pagaliau skatinami noro pažinti bei nuotykių troškimo. Šias keliones paprastai lydėjo labai intensyvūs emociniai išgyvenimai, nes mūsų protėviai gyveno nepalyginamai mažiau ištyrinėtame ir todėl daug didesnių realių bei menamų grėsmių pasaulyje. Todėl mes net negalime įsivaizduoti, kokia sumaištis turėjo tvyroti Kristupo Kolumbo laivų „Niña“, „Pinta“ ir „Santa Maria“ įgulų galvose ir širdyse matant, kaip palengva iš jų akipločio 1492-ųjų rugpjūčio 3 d. nyksta Palos de la Frontera uosto kontūrai! Kita vertus, šis pavyzdys lietuviui gali pasirodyti įvairiomis prasmėmis pernelyg tolimas, todėl čia pat galima prisiminti XIX–XX a. sandūros valstietiško mentaliteto sanklodą, kai suprantamo, saugaus pasaulio ribos dažniausiai baigdavosi ties pas­kutiniu gimtojo kaimo trobesiu.

II

Vakarų pasaulio žmogus savąsias patirtis, susijusias su kelionėmis, bandė fiksuoti ir apmąstyti. Kai kurie iš kelionių įkvėptų tekstų dabar laikomi istorijos ir antropologijos klasika. Kaip antai Herodotas (484–425 m. pr. Kr.), knygoje „Istorija“ aprašydamas savo kelionių po graikų pasaulį, Egiptą, šiaurinę Afrikos dalį, Persiją įspūdžius, suformulavo klausimą, kurį Vakarai sprendė ilgus šimtmečius: „Kas yra Kitas? Ar jis yra toks pat kaip aš, o gal – iš esmės skiriasi nuo manęs?“

Viduramžių epocha mums paliko keletą įstabių kelionių aprašymų, iš kurių neabejotinai išsiskiria Venecijos pirklio Marco Polo (1254–1323) knyga, sužadinusi to meto europiečių vaizduotę ir padrąsinusi juos svajoti apie keliones į tolimus kraštus.

Šios svajonės buvo su kaupu realizuotos Naujaisiais amžiais, kai dėl geografinių atradimų prieš europiečių akis iškilo „indėnų veidrodis“, privertęs Senojo žemyno gyventojus užsiimti savistaba: „O ką reiškia būti žmogumi?“ Nuostabos apimti Paryžiaus, Londono ir kitų to meto didmiesčių gyventojai staiga suvokė, kad Naujajame žemyne taip pat gyvena žmonės, tačiau jie yra visiškai kitokie nei europiečiai ir laikosi visai kitų nuostatų, kas yra „natūralu“, „priimtina“, „žmogiška“.

Taigi Naujųjų amžių Europa gyveno ne tik vis greitėjančiu laiku, bet ir vis daugėjant atradimų. Šie atradimai kurdavo akistatas su dar nepažintais pasauliais bei juose gyvenančiais žmonėmis. Tiesa, susitikimai su „keistai“ apsirengusiais, besielgiančiais ir kalbančiais Kitais dažniausiai neskatino europiečių esmingai jais domėtis; Kiti Vakarų Europos gyventojams tiesiog tapdavo pretekstu kalbėti apie save pačius.

Esmingos permainos Vakarų pasaulio žmogaus savivokos procese prasidėjo Apšvietos epochoje, kai europiečiai dėl Charles’io de Montesquieu (1689–1755) „Persiškų laiškų“ (liet. – 1949) pradėjo mokytis žvelgti į save iš šalies ir kai Johanas Herderis (1744–1803) Senojo žemyno gyventojus įtikino, kad kiekviena tauta turi savo „dvasią“, kurią reikia gerbti, o pasaulio pažinimas kartu yra ir jo kūryba1.

Nemanykite, kad apsipirkinėjimas prekybcentryje yra kūrybos forma –­ liūdnai ironizavo romano „X karta: pasakojimai akceleracijos visuomenei“ (1991; liet. –­ 2005) autorius Douglasas Couplandas. XX ir XXI a. kelionės iš tiesų yra tapusios svarbia pramogų industrijos dalimi, o didžioji dalis atostogas užsienio šalyse leidžiančių Vakarų pasaulio žmonių iš esmės tiesiog vaikšto po didelį prekybcentrį, kuriame autentiškoms patirtims, savistabai ir asmenybės augimui lieka ne tiek jau daug galimybių.

III

Lietuviai, nepaisant mano ironiškų pastabų apie XIX–XX a. sandūros valstietiškos visuomenės mentalitetą, nuolat keliavo, stengdamiesi išlikti istorijoje ir kartu šią istoriją kurdami. Tad nenuostabu, kad Gintaras Beresnevičius tekste „Imperijos darymas“ (2003) yra suformulavęs tezę: „Mums per mažai Lietuvos.“

Apie lietuvius, kaip amžinojo tautų kraustymosi istorijos veikėjus, elegantišką knygą „Karklo diegas“ yra parašęs Egidijus Aleksandravičius (2013). O statistikos mėgėjai vis bando suskaičiuoti, kada, kur ir kiek keliavo, bėgo, emigravo, buvo tremiami lietuviai Naujaisiais bei Naujausiaisiais laikais. Nors į tokius skaičiavimus, žinoma, reikia žvelgti kaip į labai preliminarius, tačiau jie iš tikrųjų gali nustebinti: 1884–1914 m. iš lietuviškų Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir Gardino gubernijų emigravo 635 tūkst. gyventojų2. Mokslininkų grupė, keletą metų Vilniaus universitete vykdžiusi tyrimą „Priverstinės gyventojų dislokacijos XX amžiaus Lietuvoje“, priėjo išvadą, kad per priverstinius gyventojų iškeldinimus, vykdytus nuo Pirmojo pasaulinio karo iki vėlyvojo sovietmečio, iš Lietuvos buvo priversti išvykti daugiau nei 1,24 mln. žmonių3. Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo nauja mūsų visuomenės kelionių ir klajonių po pasaulį epopėja, kurios mastai taip pat milžiniški: 2011 m. vykdyto Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, per pirmuosius 20 Lietuvos nepriklausomybės metų iš šalies emigravo 769 tūkst. arba penktadalis visų valstybės gyventojų.

Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės piešinys
Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės piešinys

Žinoma, didžioji dalis bejausmėje statistikoje atsispindinčių XIX–XXI a. lietuvių klajonių po pasaulį mažai ką turi bendra su „Istoriko teritorijoje“ aptarinėjamomis kelionėmis. Naujausioji keliaujančiųjų iš Lietuvos banga, prisiminus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę apie Londono obuolius, greičiau yra išvarymas nei egzistencinio poreikio užsiimti savistaba nulemtas pasaulio tyrinėjimas. Kita vertus, ar žmonių, dėl įvairių priežasčių priverstų palikti namus, judėjimas erdvėje netampa savęs, Kito ir pasaulio pažinimo galimybe? Tiesa, apie šias patirtis geresnio gyvenimo žaltvykslę bandantys pagauti XXI amžiaus klajūnai dažniausiai pasakoja ne esė, laiškų, dienoraščių ar kelionių literatūros žanrų kūriniais, o piktais internetiniais komentarais urbi et orbi, sms žinutėmis ir „Skype“ skambučiais artimiesiems ar (geriausiu atveju) interviu LRT laidai „Emigrantai“. Tad ūkanotojo Albiono fabrikuose ar Skandinavijos fermose Radvilos Našlaitėlio tradicijų sekėjo su jo asmenine „Kelione į Jeruzalę“, atrodo, dar reikės palaukti4.

Kita vertus, tikrų kelionės (nepai­nioti su „kelioninės“!) literatūros perlų mes jau turime, kurie lyg daugiabriauniai brangakmeniai padeda pažvelgti į save ir pasaulį iš daugelio perspektyvų. Šiuo atveju tegaliu prisipažinti, kad mano asmeninio reitingo viršūnėse jau daugelį metų yra Rolando Rastausko ir Dalios Staponkutės tekstai.

IV

Istorikai taip pat mėgina pažinti pasaulį, nors apie mano cecho žmones paprastai sakoma, esą geras praeities tyrinėtojas visų pirma yra archyvų ir bibliotekų prieblandos gyventojas, kuris visada mieliau rinksis keliones laiku sėdėdamas patogiame fotelyje su kompiuteriu nei nenuspėjamas klajones po pasaulį.

Šis stereotipas nėra teisingas – nemaža dalis istorijos tyrinėtojų ir pasakotojų niekada nebuvo namisėdos. Kaip antai pirmaisiais istorikais antikos pasaulyje buvo daug patyrę ir pamatę, kažką prasminga gyvenime spėję nuveikti žmonės, kurie dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių turėjo palikti gimtąjį miestą ir atsidėti savosios patirties apmąstymams bei prisiminimų fiksavimui. Tokiu chrestomatiniu keliautoju-mokslininku buvo jau minėtas Herodotas, neretai pavadinamas istorijos tėvu. Ne ką mažiau spalvinga bio­grafija yra ir antrojo antikos istorio­grafinės tradicijos „stulpo“ – Tukidido (471–455 m. pr. Kr.).

Viduramžių epochoje istoriją rašė vyskupai, kanauninkai ir vienuoliai bei notarai, o ją pasakojo iš vieno didiko dvaro į kitą keliaujantys menestreliai ir žonglieriai, tad istorija šioje epochoje išsiverždavo iš vienuolynų celių ir knygų tylos zonos.

Nenustygstančių asmenybių galima rasti ir tarp Renesanso epochoje klestėjusių antikvarinės bei erudicinės istoriografijos kūrėjų, kurie patys keliavo po pasaulį ieškodami antikinių „senienų“, jas rinko, restauravo ir nenuilsdami tyrinėjo. XVIII a. įsivyravusiam mąstytojo-publicisto-istoriko tipažui priklausiusių Voltaire’o ir Davido Hume’o taip pat negalima pavadinti užkietėjusiais namisėdomis.

XIX a. istorijai įgijus savarankiškos akademinės disciplinos statusą, universitetuose įvairius kursus skaitę ir su studentais seminaruose dirbę praeities tyrinėtojai dėl to meto akademinės sistemos ypatumų buvo priversti keliauti iš vieno miesto į kitą, keisti universitetus, katedras bei dėstomus kursus.

Ar keliautojo genas yra būdingas lietuvių istorikams?

Profesionalaus Lietuvos istorijos moks­lo tradiciją XX a. pradžioje kūrė žmonės, keliavę, gyvenę ir studijavę įvairiose Rusijos imperijos vietose bei Vokietijoje. 1922 m. įsteigto Vytauto Didžiojo universiteto auditorijose subrendusi Adolfo Šapokos, Juozo Jakšto, Povilo Šležo, Zenono Ivinskio karta stažuotis, rinkti medžiagą savo tyrimams ar ginti doktoratus vyko į Vakarų Europą. Beje, šiai kartai likimas buvo paruošęs dar vieną, itin nemalonią staigmeną – baigiantis Antrajam pasauliniam karui neišvengiamai artėjo sovietinė okupacija, todėl didžioji dalis Lietuvoje tarpukariu aktyviai dirbusių ir universitete dėsčiusių istorikų pasirinko emigraciją į JAV bei Vakarų Europą ir tapo amžinais klajūnais.

V

Dalis XXI a. Lietuvos istorikų daug ir intensyviai keliauja skaitydami pranešimus įvairiose tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose, workshopuose arba darbuodamiesi JAV ir Vakarų šalių archyvuose bei bibliotekose. Tokia patirtis padėjo šiems mokslininkams suvokti, kad mūsų praeities tyrinėtojų bendruomenė artimiausiu metu privalo išmokti kūrybiškai derinti lokalinę ir globalinę perspektyvas: 1) žvelgti į Europos ir pasaulio istoriją iš Vilniaus perspektyvos; 2) „Lietuvos atvejį“ pamatyti ir įvertinti komparatyvistikos erdvėje (apimančioje sovietinį ir posovietinį pasaulius, Vidurio Rytų ir Vakarų Europos regionus, taip pat – Vakarų civilizacijos subjektą); 3) suprasti, kaip mūsų valstybės ir tautos istoriją mato Kiti, žvelgdami, tarkim, iš Kijevo, Berlyno ar Vašingtono.

Dar vieną uždavinį Lietuvos istorikų bendruomenei formuluoja kolegos iš Europos ir JAV: „Kada gi pagaliau pradėsite tyrinėti tai, kas istoriškai nėra jūsų tėvonija?“

Esu girdėjęs daug atsakymo į šį klausimą variantų. Man atrodo, kad lietuviai istorikai pradės rašyti apie laike ir (tai ypač svarbu!) erdvėje nuo jų itin nutolusius dalykus tik tada, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kasdienybės ar akademybės sferoje patirta mokslininko nuostaba virs ilgalaikiu susidomėjimu, o pas­tarasis savo ruožtu sukurs emocinį ryšį, kuris pavers mokslininką „temos įkaitu“. Neabejoju, kad pirmajai kibirkščiai šiuo atveju reikalinga kelionė, kurios simboliu man yra atviri užsienio universitetų bibliotekų fondai, leidžiantys skaitytojui laisvai klajoti palei lentynas, išsitraukti sudominusią knygą ir tokiu būdu visados paliekantys erdvės netikėtumui bei atradimo džiaugsmui.

P. S. X ir XI „Istoriko teritorijos“ tekstai, kuriuose pasakojama apie keliones laiku ir erdve, buvo inspiruoti įspūdžių, patirtų per Fulbrighto stažuotę Stanfordo universitete ir klajonių po įstabią šio universiteto biblioteką – Cecil H. Green Library.

 

1 Norintiems daugiau sužinoti apie vakariečių keliones po pasaulį ir pasimokyti klausytis ir suprasti Kitą žr.: Thomas Hylland Eriksen and Finn Sivert Nielsen. „A History of Anthropology“. –­ Pluto Press, 2001.

2 Remiamasi: L. Truska. „Emigracija iš Lietuvos 1884–1914“, Lietuvos TSR MA darbai (serija A), 1 (10), 1961, p. 71–85.

3 Norintiems labiau įsigilinti į šią temą reikėtų susirasti Tomo Balkelio ir Violetos Davoliūtės sudarytą knygą: „Population Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“, Brill / Rodopi, 2016.

4 Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – įtakingas galingiausios LDK giminės atstovas, 1582 m. rugsėjį–1584 m. liepą atlikęs didžiąją savo gyvenimo kelionę, kurios metu buvo aplankyta Šventoji žemė. Kelionėje patirtus dalykus Radvila Našlaitėlis aprašė knygoje „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t. t., Kelionė į Jeruzalę (...)“ (1601), kuri XVII ir XVIII amžiaus Europoje buvo tikras bestseleris. Leidimas lietuvių kalba – 1990 m.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai