Mindaugas Jonas Urbonas. Tarp moterų ir oro uostų

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

b_200_310_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-03-18_nr._3559_Butkiene.jpg

Pirmosios knygos konkurso laureatės Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės poezijos rinkinys „Kvėpuoju“ tapo tikra sensacija. Bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūros žmonės pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinkluose, kad poezijoje turime rimtą salto. Tą lyg ir bando pasakyti rinkinį redagavęs Aidas Marčėnas, teigiantis, kad „Kvėpuoju“ jam esąs tikrosios poezijos paslapties įminimas. Pati autorė eilėse sako, kad yra girdėjusi nuomonių, jog jos tekstai –­ na, ne visai ta tikroji poezija.

Šiemet matyti gana neblogų vizualinių pasikeitimų Pirmosios knygos konkurso leidiniuose. Dizainas ir pieštiniai viršeliai nekito ilgiau nei dešimtmetį, bet pagaliau Rašytojų sąjungos leidykla nusprendė atsinaujinti, tad V. Pilipauskaitės-Butkienės debiuto viršelis patrauklus, moteriška akimi žiūri į skaitytoją. O ir pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, laisvę, „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir tu galėtum kvėpuoti.

Užmetus akį į galinį viršelį nesunku įsivaizduoti, į ką koncertuojasi visas rinkinys. Poetė moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis: na, kiekgi galima apie tą patį? Tačiau tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kita, kažin koks slėpiningas moters tapsmas su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimais – ir nebanalus, netikėtais rakursais išgrynintas, bio­grafiniais elementais sustyguotas autentiškumas. Tad galima suklusti: gal knyga turėjo vadintis ne „Kvėpuoju“, bet „Apsinuoginu“? Brutalūs subjekto potyriai skaitytoją pakylėja į terapinį, skaudų ir kartu nušviesėjantį matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu nervu, lūžtantys posmai primena kūkčiojimu užsikertantį alsavimą iki apvalančios užtarnautos ramybės.

Eilėraščiai yra iš skirtingų poetės gyvenimo periodų – tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, o tematiškai. Pirmasis skyrius „Prabudimas“ tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, – savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Iškart veriasi autentiškų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek naivoki, nes pirmoje rinkinio pusėje vyrauja deminutyvai (batelis, stalelis), kuriuos taip mėgsta Rimvydas Stankevičius ir kurie stiprina prozišką sekamos pasakos įspūdį. Pasakojamosios tautosakos kalbėjimo būdas (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį, p. 23) suteikia savotiškos ironijos naivių mergaičių istorijoms, juk lietuvių liaudies pasakos kupinos smurto, fizinio bei dvasinio skausmo: čia raganos deginamos, jų smegenys barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda „prakąstos bandelės“ – lyrinio „aš“ istorija: kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį (...) tai tiek / tos vaikystės (p. 18).

Pirmasis eilėraštis „Moters siela“ neatsitiktinis: jis tampa raktu į visą rinkinį, o savo ritmika primena Pirmąjį laišką korintiečiams („Meilė kantri, meilė maloninga...“), tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, o griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stojiškumo, protesto, atveriant slėpiningas moters gelmes.

Nesunku greitai šiek tiek nusivilti eilėmis, pasigedus paslapties. V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, yra išarta į paviršių dėl išpažinties įspūdžio. Tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Slėpinys veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis tampa „Kvėpuoju“ esme. Nujaučiamas proziškas naratyvas įsigyvena tarp eilėraščių, nutiesdamas moters kryžiaus kelią.

Motinystė ir šeima, kaimas, žemė ir vaikystė. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl duoklė atiduodama ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir paskutinius mirštančiosios veiksmus, savotišką įkapių ritualą, kai su maitinančios krūties nutraukimu baigiasi pačios moters egzistencija – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiodami pasakoja įvykius, būsenas palikdami „virškinti“ skaitytojams. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks įpras­tas, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybe, tačiau eilėraščio kontekste jis virsta peiliu, kuriuo žudoma siela (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, p. 89). Priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaitą lemia sutikti vyrai, jų prisilietimai, kvapai –­­­ viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi primena tamsiuosius Onės Baliukonės eilėraščius.

Eilėraščiuose nemažai leksikos, nusakančios moters fiziologiją – menst­ruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Lyg skerdykloje brutalūs žodžiai išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, apšviečiamos visos psichologinės žaizdos. Rinkiniui einant į pabaigą, juntamas šviesėjimas, išsipildo moters tapsmas motina (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi, p. 129). Paskutinis skyrius „Giedojimai“ lyg ir skiriamas vaikams, bet iš esmės rezonuoja gyvybės stebuklą, paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių potyrių. Jokia našta būti motina: lyrinis „aš“ trans­liuoja, kad moters kūnas yra vientisas su jame esančia gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti, p. 126).

Koks šioje poezijoje vyro vaidmuo? Visoks: nuo prievartaujančio ir su kirviu besivaikančio iki sėjančio gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs lyrinio subjekto plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, / moterų tinklas, / šviesos tinklas, p. 125). Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – V.: „Alma littera“, 2015.

b_200_295_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-03-18_nr._3559_odil.png

Viena sėkmingiausių pastarojo metų lietuvių grožinės literatūros knygų, be jokios abejonės, yra šis Valdo Papievio romanas. Manęs nė kiek nestebina romano populiarumas ir ypač literatūrologų paleistas Gerasis žodis. Beje, dabar literatūros forumuose tai viena labiausiai recenzuojamų knygų, o per Vilniaus knygų mugę pasiektas pikas –­ susigundžiusiųjų begalės, tik kas laukia jų lūkesčių?

Knygos kontekstas neatsiejamas nuo autoriaus asmenybės – taip jau yra, kad biografiniai faktai čia lemia turinį, raišką ir problemą. Ne paslaptis, kad V. Pa­pievis ilgai gyvena Paryžiuje, kur jį veikia vietinės subkultūros. Žvelgiant į nūdienos lietuvių emigrantų kūrybą, nesunku išskirti tris beletristikos tipus pagal autorių jausenas kitoje kultūroje. Vieni užima didžiąją nišą, kūriniuose nagrinėdami tapatumo klausimus, pritapimo-nepritapimo, įsiliejimo į kitą kultūrą etapus. Kiti, kaip antai Dalia Staponkutė, mėgina atrasti tarpinę šios problemos poziciją. O V. Papievis eliminuoja šią problemą. Jo romano pasakotojo nekamuoja jokie tautinio identiteto klausimai, ir jeigu apie V. Papievį nieko nežinotume, tai net sunku būtų patikėti, kad knygą parašė lietuvis. Egzistenciniai vienatvės mėšlungiai – centrinis jo romano skaudulys, o lietuvybės romane nė su žiburiu nerasite. Ir gerai! Tai unikalu ir įdomu, nes kuria visai kitą literatūros šaką lietuvių emigrantų gretose.

Skaityti „Odilę“ buvo gana varginantis reikalas. Namuose vis kaupėsi naujos knygos ir cypė kampe, norėdamos būti perskaitytos – bet kaipgi imsi ir numesi šalin įpusėtą Papievį? Jeigu trokštate greito ir jusles dirginančio kūrinio, šis romanas visiškai netiks, kadangi siužetas ištižęs, išsiliejęs tarsi akvarelė ant šlapio popieriaus, tad po kurio laiko galite sudvejoti: palaukite, skaičiau tą knygą, bet apie ką ji – nebepamenu. V. Papievis – egzistencinių būsenų rašytojas, siužetas jam yra antrinis, gerokai svarbiau rašant išgyventi momentą, būti stebėjimo žiūronais, pro kuriuos žiūrint erdvė ir laikas tampa dar vienu personažu: mintys, kurios tik tokiomis valandomis gali apnikti. Tikriau, jos mane ne apninka, jos manimi srūva, kaip žiūrinėdamas nuotraukas kitąsyk pajunti, kaip tavimi, tavyje srūva laikas (p. 289).

Odilė – kaip ir idilė – savotiška gyvenimo saulėlydžio mūza, kurią globoja ir prižiūri pasakotojas, apie kurį tiek menkai pavyksta sužinoti: nepasiturintis, dirba nelegaliai senų knygų krautuvėje, balkone mėgsta rūkyti, gerti viskį ir daug vaikščioti su Odile. Odilę regi kaip mergaitę, nors šioji jau visiška senutė, tačiau vis dar laikosi gyvenimo, pagražindama jį kasdienėmis buržuazinėmis ceremonijomis. Pasivaikščiojimų romane tiek daug, kad autorius turi gausybę progų nutapyti Paryžiaus kasdienybę, gatves, kvartalus, Senos upės tėkmę. Promenados nėra vien tik fizinis veikėjų judėjimas plokštumoje. Išvaikščiojamas gyvenimui skirtas laikas, o miestas tampa to gyvenimo dalimi, draugu: Lotynų kvartale: ar tu niekada neužsimanai keptų bulvyčių, mane kartais toks noras apima, kad negaliu atsispirti, mielai jų suvalgyčiau, gal nusiperkam, ką? Ir gaufres, tų storų vaflių, kuriuos gatvės kepėjai apibarsto balta cukraus pudra ar aplieja karštu šokoladu, užsigeisdavo (p. 237). Rašytojui nereikia kurti mitinio Paryžiaus vaizdinio, jis yra toks, koks yra, ir dėl to mielas knygos veikėjams, kartu ir skaitytojams.

Bene didžiausias romano klausimas –­ kodėl pagrindinis knygos veikėjas šitaip myli ir žavisi Odile? Gal dėl socialinės padėties: jis patinka Odilei ir Odilė jį priima kaip savą, nors savaime aišku, kad įsilieti į aristokratų subkultūrą yra beveik neįmanoma. Kartu jis bando pasitikti ir savo gyvenimo saulėlydį, o kartais atrodo, kad jis Odilę keistai įsimylėjęs. V. Papievis, Knygų mugėje Dariaus Kuolio užklaustas apie pamirštą pasiaukojimo problemą, „atmušė“ šį klausimą sakydamas, kad pasiaukojimo šiame romane nematąs. Tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad veikėjas yra tapęs tik dar vienu Odilės tarnu.

Vėl – lyg būtų mergaitė, po Didžiojo karo kieme strykčiojanti per šokdynę (p. 261). Vienatvė sujungia dvi artimas sielas, tylus viskio gėrimas tampa buvimu kartu iki pabaigos. Daiktai ir miestas suvienija personažus smulkiomis ceremonijomis užpildytoje kasdienybėje.

Tenka sutikti, kad V. Papievio stilius unikalus ir neturintis analogų lietuvių autorių kontekste. Savitas jo sakinių struktūras norisi vadinti prancūziškomis, kadangi frazės, kaip ir prancūzų žodžiai, kirčiuojamos gale, atrodo minkštos ir plastiškos, „krentančios“. Neįprastai į sakinio galą nugrūstas veiksmažodis suteikia kryčio ir neužbaigtos minties pojūtį, taip sukuriama poetinė kalba, tekstas ima svinguoti. Ritmas, pakartojimai tampa subtiliais poetiniais potėpiais, akcentais, būdingais meditacinio pobūdžio tekstams.

Romanas galėjo būti trumpesnis kone perpus, atsisakius kurortinio Odi­lės rašomo romano inkliuzo ir praretinus pro­menadų. Dabar sunkoka, kurį laiką neskaičius, vėl įsijausti. Siužetas rodosi paskendęs ir baisu neberasti jungties su tuo, kas buvo skaityta prieš tris savaites. Bet atsivertus baimė dingsta. Žodžiai vėl srūva lyg Sena po Paryžiaus tiltais, vėl pinasi senatvės ir nugyvento gyvenimo gijos. Svajingoje melancholijoje problemos nutolsta ir lieka kažkokia nepaaiškinama būsena ir laikas tarsi oro uoste.

Komentarai  

 
#1 Skirmantė 2016-03-30 20:23
TEIGINYS:"Viena sėkmingiausių pastarojo metų lietuvių grožinės literatūros knygų, be jokios abejonės, yra šis Valdo Papievio romanas." KLAUSIMAS kODĖL?
TEIGINYS "Manęs nė kiek nestebina romano populiarumas ir ypač literatūrologų paleistas Gerasis žodis." KLAUSIMAS - KAS RAŠO, KĄ RAŠO? TEIGINYS: "Beje, dabar literatūros forumuose tai viena labiausiai recenzuojamų knygų..." kLAUSIMAS - KAS, KUR KONKREČIAI? tEIGINYS: " Žvelgiant į nūdienos lietuvių emigrantų kūrybą, nesunku išskirti tris beletristikos tipus pagal autorių jausenas kitoje kultūroje. Vieni užima didžiąją nišą, kūriniuose nagrinėdami tapatumo klausimus" kLAUSIMAS - KAS TIE AUTORIAI, KAS TIE KŪRINAI? kAM ŠIS EKSKURSAS REIKALINGAS:"Sk aityti „Odilę“ buvo gana varginantis reikalas. Namuose vis kaupėsi naujos knygos ir cypė kampe, norėdamos būti perskaitytos – bet kaipgi imsi ir numesi šalin įpusėtą Papievį? ? aČIŪ UŽ PATARIMĄ: "Romanas galėjo būti trumpesnis kone perpus, atsisakius kurortinio Odi­lės rašomo romano inkliuzo ir praretinus pro­menadų." BET VARGU, AR pAPIEVIUI JO REIKIA... IŠVADA. jEI ŠITA APŽVALGĖLĖ BŪTŲ 50 PROC TRUMPESNĖ, SUTAUPYTUMĖT IR POPIERĖLIO VIETOS, IR SKAITYTOJŲ LAIKO. SAVITŲ AR BENT SAVO mINČIŲ APIE KNYGĄ TURĖJOT NEDAUG IR DAUGIAUSIA TIK PAUMUILINUTOT CAMAY... SIŪLAU ĮTRAUKTI REPLIKOS ŽANRĄ Į ŽURNALO SUDĖTĮ, NES MUILAI, JAU PER GERKLĘ LENDĄ
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai