Andriaus Zakarausko paroda „Prisiminimo sinonimas“ veiks Pamėnkalnio galerijoje iki kovo 26 d.

Andrius Zakarauskas. Be pavadinimo, drobė, akrilas, aliejus, 50 x 40, 2015. gyčio norvilo nuotraukos
Andrius Zakarauskas. Be pavadinimo, drobė, akrilas, aliejus, 50 x 40, 2015. gyčio norvilo nuotraukos

Norėčiau apsieiti be sakinio „And­rius Zakarauskas yra vienas žymiausių lietuvių jaunosios kartos tapytojų“. Vis dėlto nepavyksta, juk jis –­ tikrai toks. 2009 m. laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizą“ šios etiketės turbūt neatsikratys dar ilgai. Tad iš dabar eksponuojamos Zakarausko parodos „Prisiminimo sinonimas“ (jau rodytos Klaipėdos galerijoje „Si:said“) tikiuosi nemažai: aukštos darbų kokybės, paveikumo ir nors nedidelio netikėtumo.

Formaliai žiūrint (beveik) naujajai Zakarausko parodai būdinga tąsi žmogaus figūros deformacija ir figūrinis dekoratyvumas, jei taip galima vadinti iš kūno dalių atvaizdų pinamas kompozicijas. Malonu matyti, kad autoriaus darbuose pasikartojantis metodas – tik įrankis, pasitelkiamas nagrinėti naujas temas. „Prisiminimo sinonimo“ cikle vaizduojami žmonės, tiksliau, iš atminties išnyrantys fragmentiški jų veidai. Didžiojoje dalyje darbų atsisakoma torso, galūnių, taip pasiekiamas neapčiuopiamumo, efemeriškumo jausmas. Vienoje drobėje įkurdinamos kelios to paties veido variacijos, šiuo aspektu Zakarausko paveikslai susisieja su galerijoje „AV17“ neseniai pasibaigusioje parodoje „Užkulisiai“ eksponuotu vokiečių menininkės Rose Stach „Menininko portretu“. Jame dalis profiliu vaizduojamo moters portreto yra nupiešta, o nosies, lūpų, smakro siluetas sukurtas iš paslankios grandinėlės. Keičiant jos padėtį, veidas atgyja vis kitokiu charakteriu, kitais bruožais. Taip ir Zakarausko darbuose portretas, išlikdamas toks pat, patiria transformaciją, visur yra tas pats, bet kitoks.

Aistė Paulina Virbickaitė rašė, kad Zakarauskas yra egocentriškas menininkas*. Sunku su tuo nesutikti, nors šį kartą egocentriškumas nėra labai asmeniškas, tik vos juntamas vienoje kitoje drobėje. Galbūt labiausiai – paveiksle su pelargonija, kurio centre sėdi vaikinas su gėle rankoje, o už jo nugaros lyg vaiduokliai plevena neaiškūs veidai. Vaizduojama situacija primena pasakas, kuriose nuo piktųjų dvasių reikia apsibrėžti ratą kreida, tik šį kartą kreidą atstoja rankoje laikoma gėlė. Menininkas minėjo, jog pelargonija čia – ironiškas gamtos pasaulio, kuris kiekvienam tapytojui yra labai svarbus, simbolis. Naujausiuose darbuose nematyti, kad gamta Zakarauskui būtų svarbi, tačiau ankstesniuose („Peizažo nutapymo būdų tapyba“) savaip interpretavo peizažo žanrą, jį pripildydamas žmogiškų būtybių. Tad žmogaus ir gamtos santykių apmąstymas, nors ir nustumtas į periferiją, išlieka menininko kūrybos akiratyje.

Pastebėjau, jog paveikslas su pelargonija glaudžiai siejasi su Donaldo Kajoko romanu „Kazašas“ ir jo pagrindiniu veikėju Izidoriumi Šalva. Jis yra tapytojas, niekaip nepajėgiantis užbaigti paveikslo –­ nutapyti vienintelio raugerškio žiedo, kuriam teikia ypatingą reikšmę. Staiga pas tapytoją atėjusi nepažįstama moteris praneša, jog Izidorių ruošiasi pagrobti Kazašas. Tačiau tapytojas nenutuokia, kas jis toks. Po visų siurrealistinių romano pinklių, per kurias veikėjai sutartinai ir paslaptingai kartoja Kazažo vardą, pastarasis paaiškėja tiesiog esantis paties Izidoriaus šauksmas: „Kas aš kas aš kas aš.“ To paties, rodos, klausia ir Zakarausko nutapytas veikėjas su gėle rankose, ir visi kiti jo herojai. Mat praeities fantomų apmąstymas padeda personažams ieškoti tikrojo . Paveiksle (be pavadinimo, kaip ir visi kiti), kuriame vieno veido kontūruose išryškėja dar du iš skirtingų pusių trim ketvirčiais nutapyti portretai, geriausiai atspindima daugybės asmenybių egzistavimo viename žmoguje galimybė. Skirtingų spalvų potėpiai veiduose tampa aliuzija į įvairias charakterio savybes, sudarančias bendrą žmogaus portretą. Šviesios dėmės gali būti interpretuojamos kaip dar nesusiformavę arba jau užmiršti bruožai.

Andrius Zakarauskas. Be pavadinimo, drobė, akrilas, aliejus, 100 x 80, 2015
Andrius Zakarauskas. Be pavadinimo, drobė, akrilas, aliejus, 100 x 80, 2015

Visuose paveiksluose vyrauja netapybiškas, t. y. lygus, nepastebimais potėpiais sukurtas tamsus fonas. Jo funkcija atitinka filmuose juodai užtemstančius kadrus, žyminčius vieno epizodo perėjimą į kitą, taigi – neribotą laiko šuolį iš vienos akimirkos į kitą. Toks efektas paveiksle sukuria praeities įspūdį. Vis dėlto nujaučiu, jog nei kinas, nei netgi fotografija nėra pačios tinkamiausios medijos perteikti prisiminimus. Juk prisiminimas yra panašesnis į stop kadrą, o ne į be perstojo vykstantį veiksmą, tuo labiau jis negali būti suvaidintas ar dirbtinai atkurtas. Fotografija netinka, nes fiksuoja tik išorinį pasaulį, bet ne būseną ar jausmą konkrečiu momentu. Be to, ji įamžina tik iš anksto sąmoningai turint tokį tikslą, o iš atminties išnyrantys prisiminimai dažnai būna nereikšmingi dalykai, kurių prisiminti nė nesistengiame. Tad šiuo atveju tapyba yra pati tinkamiausia medija perteikti prisiminimus. Pastarieji yra tokie pat dvimačiai kaip ir tapyba: nei viename, nei kitame negalėtume įkišę ranką į drobės pasaulį pastumdyti figūrėlių ar pridėti naujų. Prisiminimai taip pat tam tikra prasme yra plokšti – matomi tik iš tos pozicijos, kurioje iš tiesų būta juos atkuriančiojo. Sąmoningai pakeisti įvykių eigos juose irgi negalime (nors laikui bėgant ir mums keičiantis, jie kinta savaime). Tapyba, įnešdama daugiau asmeniškumo nei, tarkime, fotografija, turi galimybę perteikti pasaulį taip, kaip pats autorius jį prisimena, o ne taip, kaip jį mato jo akys ar objektyvas. Kaip sakė „Kazašo“ veikėjas kinų tapytojas Vanas Fo: „Netgi tiksliausias pasakojimas niekados neprilygs kad ir atsitiktiniam kvailo teptuko krustelėjimui.“

Nors prisiminimai su Zakarausko tapyba glaudžiai siejasi, ypač dėl paveiks­luose iš nebūties išnyrančių veidų ir jų grįžimo atgal, bet susidvejinimas ir neryškumas, manyčiau, ne vien praeičiai (prisiminimui) būdingi reliktai. Gali būti, jog tai – neaiškios ateities būvis ir visi galimi ateities pasirinkimai, pavaizduoti vienoje drobėje. O tiksliau –­ tarp jų besiblaškantis subjektas. Kartais drobėse jo siluetas ir veido bruožai gana aiškūs, kartais susilieja į vieną kūno spalvos ir kelių ryškesnių spalvų beformę masę. Be parodos konteksto toji masė atrodytų lyg neįprastos gėlės žiedas, besiskleidžiantis saulės spindulių link.

Iš eksponatų išskirčiau dar vieną darbą be pavadinimo, kuriame keturiose stadijose horizontaliai nutapytas veidas pamažu išnyksta. Grimzta, grimzta, kol tampa plonyte geltona linija kompozicijos apačioje. Toks jausmas, lyg pati kasdienybė it koks balionas pliūkšta, plokštėja ir nėra nieko, kas jai galėtų suteikti daugiau trimatiškumo. Šiame darbe taik­liai užčiuoptas nemalonus gyvenimo imitacijos jausmas, amžinas to tikrojo gyvenimo atidėliojimas, jį vis nustumiant darbais ir pareigomis. Vienintelis dalykas, šiek tiek erzinantis tiek šiame, tiek ir kituose paveiksluose – monotoniškas visų jų koloritas, daugiausiai besi­remiantis pilka spalva, kūno atspalviais bei vos keliais ryškesniais potėpiais.

Kita vertus, manyčiau, kad visas Zakarausko tapybos prasmes kuria pasikartojimas. Tad ir spalvinės įvairovės trūkumas – pateisinamas. Vis iš naujo ir daug kartų reprodukuojama žmogaus figūra ir veidas galiausiai virsta tik dekoratyviniu elementu. Autoriaus drobėse visos individualybės galiausiai sugula į vaiduoklišką savęs, gal kitų, o gal neatsiejamai susijusių visų mūsų savasties paieškų sistemą. Šį kartą atviresni ir dvasingesni, labiau kreipiantys dėmesį į žmogaus emocinį pasaulį Zakarausko darbai – puikiai tam tinkanti medija.

* A. P. Virbickaitė. „Pats sau tapyba“, 7 meno dienos, Nr. 4, 2008-11-14.