1922 m. balandžio 25 d. įvyko „Apsigavusio pavyduolio“ premjera. Šis prancūziškas Kromelinko farsas, Mejerholdo ir jo mokinių paruoštas „laisvosiose dirbtuvėse“, (…) tapo reikšmingu įvykiu rusų teatro istorijoje ir apskritai teatro istorijoje. Mejerholdo kūrybos biografijoje tai yra vienas nuostabiausių ir tobuliausių darbų.

„Apsigavęs pavyduolis“ (rež. V. Mejerholdas)
„Apsigavęs pavyduolis“ (rež. V. Mejerholdas)

„Apsigavęs pavyduolis“ – pirma ir įspūdinga Mejerholdo mokyklos aktorių meistriškumo demonstracija. Pagaliau senas sąlygiškojo teatro devizas – „Žodžiai – tai tik ornamentas ant judesiais išausto audeklo“ – buvo įgyvendintas meniškai įtikinama forma. Pasirodo, kad antirealistinio teatro aktoriai, dėl kurių buvo tiek ginčijamasi (…), gali egzistuoti ne tik lengvabūdiškose teatro modernistų fantazijose, bet ir realybėje. Ir ne tik egzistuoti, bet ir teikti žmonėms džiaugsmą lygiai taip, kaip jį teikia tradicinio realistinio teatro aukščiausio meist­riškumo aktoriai.

Kita „Apsigavusio pavyduolio“ reikšmė, jog šis spektaklis yra brandus ir meniškai tobulas konstruktyvizmo kūrinys dramatinio teatro mene. Vargu ar suklysime pasakę, jog per visą šiuolaikinio teatro istoriją tai pasirodė esanti vienintelė galutinai išbaigta konstruktyvizmo realizacija scenos meno forma.

Šis spektaklis yra kai kas daugiau nei didelio meistro kūrinys – tai genijaus kūrinys, ir Vachtangovo žodžiai apie Mejerholdą, užrašyti dienoraštyje likus metams iki „Pavyduolio“, įgavo pranašišką prasmę: „Kiekvienas jo pastatymas – tai naujas teatras. Kiekvienas jo pastatymas gali duoti pradžią naujai krypčiai.“

Pirmąjį „Apsigavusio pavyduolio“ vaidinimo vakarą maskviškiai, užpildę teatro salę, visiškai atviroje scenoje –­ be uždangos, užpakalinės dekoracijos, portalų ir rampos – pamatė keistos išvaizdos medinę pastovų konstrukciją. Ji buvo sumontuota kaip savotiškas malūnas, sudarytas iš aikštelių, laiptų, nuožulnumų, sukamųjų durų ir besisukančių ratų. Pastovas pats savaime nevaizdavo nieko. Jis buvo vien tik atrama, aktorių veiksmo vieta – kažkas panašaus į sudėtingą kombinaciją iš tramplinų, trapecijų ir gimnastikos stovų. Malūno sparnai ir du ratai sukosi tai lėtai, tai greitai, priklausomai nuo veiksmo įtampos ir spektaklio tempo. Jauni, vikrūs aktoriai ir aktorės, nenugrimuoti, melsvais darbo kombinezonais, vienodais ir vyrams, ir moterims, tris valandas virtuoziškai lengvai demonstravo žiūrovams fejerišką judesių simfoniją. Ši gimnastika buvo lygiai taip pat nuostabi kaip baletas, sportas ir išraiškinga kaip tragiko deklamacija. Nesudėtinga frivoliško prancūziško farso fabula (vyras, norėdamas patirti, kas yra jo žmonos meilužis, verčia ją pergulėti su visais kaimo vyrais), paversta judesių partitūra, pasirodė esanti kupina linksmybės ir žavesio. „Apsigavusio pavyduolio“ siužetas savo „biomechaniniu“ pavidalu žiūrovų akyse išskleidžiamas itin ryškiai. Senamadiškoje nešvankioje istorijoje netikėtai atsiveria centrinis šiuolaikinio stiliaus nervas.

Trečiajame akte žiūrovai scenoje išvydo ir išgirdo keistą orkestrą iš nematytų instrumentų su didžiuliu kiekiu įvairių rūšių ir dydžių mušamųjų. Tai buvo pirmasis džiazas Rusijoje – tikrasis džiazas, grojantis kažkokią naują, labai ritmišką, kupiną keisto, laukinio žavesio muziką, kuri sužadindavo klausytojams tikrą ekstazę, ir jie imdavo trypti pagal taktą kojomis, ploti delnais ir ritmingai siūbuoti…

Puikiai treniruotų aktorių akrobatinių judesių verpetas įsisuko į konstrukcijos aikšteles ir laiptines. Ypač stiprų įspūdį kėlė vaizdo ansambliškumas ir masinės scenos. Stebino jose regimų judesių muzikalumas ir ritmiškumas. Nuo pradžios iki pat pabaigos spektaklio tempas buvo presto retkarčiais perei­damas į prestissimo. Kaip kai kurių didžiųjų muzikantų pagrindiniu jų grojimo meno elementu tampa individualus ritmas, taip ir Mejerholdo „Pavyduolis“ užkariavo žiūrovų salę savuoju ritmu, atrastu ir užtikrintai bei tiksliai pritaikytu genialaus režisieriaus.

 

Iš rusų kalbos vertė Pranas Vasiliauskas

www.philol.msu.ru/~rki/advance-guard/pervye_opyty.html.