Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Narius Kairys. Миру мир

Praėjo dveji metai nuo kovo 16-ąją Kryme ir Sevastopolyje vykusio referendumo. Kovo 18 d. buvo pasirašyta Krymo respublikos priėmimo į Rusijos Federaciją sutartis. Taip aneksuotas Ukrainai priklausantis Krymo pusiasalis.

Narius Kairys

Deja, Kryme nebuvau. Gal todėl ir parašiau... Nes nežinia, kada dabar bus galimybė ten nukeliaut.

Ir Čeboksaruose nebuvau. Bet prie Volgos stovėjau.

 

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

 Ne, Gena niekada nesidegino akmenuotoje Juodosios jūros pakrantėje, negėrė saldaus portveino vienoje iš Jaltos kavinių, nejodinėjo kaip jo protėviai žirgu po stepę, nevažiavo ilgiausia pasaulyje troleibuso linija – jis apskritai niekada nebuvo Kryme. Bet 1994-aisiais, prasidedant pirmajam Čečėnijos karui, kai Rusija, Didžioji Britanija ir JAV, įsipareigodamos ateityje užtikrinti Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą, jei šalis atsisakys trečio pagal dydį pasaulyje branduolinio arsenalo, likusio po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, pasirašė Budapešto memorandumą, jis nusprendė grįžti į Krymą. Krymas nuo paauglystės asocijavosi su kažin kokia neišsipildžiusia privilegija, kurią įnoringa lemtis atėmė, nors jis ir turėjo į ją pilną teisę, nelyginant kūdikis –­ į motinos pieną. Gena niekada nieko nenuspręsdavo pats, tai už jį padarydavo kiti. Todėl sprendimas važiuoti į Krymą buvo netikėtas jam pačiam. Čuvašė senelė, priglobusi anūką po savo sparnu ir atsivežusi jį iš Taškento į Čeboksarus, bijodama, kad jis pasuks paleistuvės motinos arba mergišiaus tėvo, kaip juos dažnai vadindavo, pėdomis, ir skiepydama dievobaimingumą, auklėjo anūką griežtai. Nepailsdama kalė Genai į galvą apie visus įmanomus pavojus, kurie nutiktų, jei jis pasuktų gyvenimo klystkeliais, apie pragaištin keliaujančią Jokūbo giminę, keliaklupsčiaujančią netikriems dievams, apsiraizgiusią melagystėmis, pūvančią ir dvokiančią iš vidaus, visi tie ateistai, ikonoklastai, veidmainiai, išgamos. Kiek jų priviso. Kad ir mano pačios vaikai, – nors šia tema ji privengdavo šnekėti, tarsi nebūtų gimdžiusi penkių sūnų, išsibarsčiusių kas kur, – nukirto savo pačių šaknis. O dar čuvašai. Nusispjauti jiems ant savo tautos. Mes juk iš prigimties turėtume būti taikingi, romūs, tylūs, kuklūs žmonės, Dievo žmonės, ne veltui mus taip kadų kadai pavadino. Čuvašai, džuvašai, juvašai... Ji negailėjo vaizdingų posakių ir apokaliptinių ištarų, su egzaltuotu malonumu pranašavo apie artėjančią laikų pabaigą, o anūkas klausėsi senelės grūmojimų ir dėjosi viską į galvelę. Iki pat jos mirties Gena, dramb­lotas vyras, pernelyg aukštas, kad nesikūprintų, anksti ėmęs plikti, klusniai sekiodavo su pirkinių krepšiu po turgų paskui savo seno ir tik jai vienai žinomo kirpimo senelę, kol ši su kiekviena prekeive derėdavosi dėl kiaušinių ir batono kainos. Gena, šen, Gena, imk, Gena, ką darai, Gena, persižegnok. Nenuostabu, kad tame pačiame bendrabutyje gyvenantis buvęs mokyklos suolo draugas, na, ir šiaip vienintelis draugas Valerka, išgirdęs Genos užmojį važiuoti į Krymą, tesugebėjo iškošti vieną žodį, kurio variacijų per XX amžių pagedusioje rusų kalboje buvo ne viena. Kaip tu ten gyvensi, ką darysi? Gena į abst­rakčius klausimus nemėgo atsakinėti. Iš kur jis galėjo žinoti, kaip jis ten gyvens, ką darys. Tikriausiai tą patį, ką ir čia. Gal jiems reikės elektros inžinierių. Vaikystėje Gena norėjo tapti fiziku, bet noro nepakako, tad pasirinko tą profesiją, kurią jam parinko gerbiama mokytoja Nadežda Ivanovna. O po studijų, nuo pat paskyrimo pradžios, pradirbo visą gyvenimą toje pačioje „Čuvašenergo“. Bendradarbiai jo nei mėgo, nei nemėgo. Būta nebūta. Gabiu inžinieriumi jo niekas ir nepavadintų, bet savo darbą atlikdavo kruopščiai ir atsakingai. Tai kodėl gi neturėtų būti taip pat ir Kryme? Galų gale juk tai jo protėvių žemė. Nabagė motina iš ten kilo. Jei ne trėmimai, gal viskas būtų kitaip pasisukę –­ jam dabar niekur nereikėtų grįžti, nereikėtų štai dabar ilgai stovėti eilėje prie kasų, pirkti traukinio bilietų į Kanašą, o iš Kanašo – į Maskvą, nereikėtų vakare prisigerti su Valerka ir kitais iš bendrabučio, kiek jų telpa toje virtuvėje, o jie tikrai prisigers – arba prisilaižys, kaip mėgdavo išgertuvių išvakarėse giedoti Valerijus, kuris Genos tikrai lengvai nepaleis, iš savo kišenės pripirks degtinės, sukvies visus sakydamas: reikia atšvęsti, kaipgi taip, tokia proga, ne kasdien juk, a? Gena gal ir atsisakytų, jam nepatikdavo neišvengiamos pagirios, nepatikdavo tai, kad atsirišdavo liežuvis jau su pirmais gurkšniais, kad pasirodydavo tas Gena, kuris su prožektoriumi vaikystėje skaitydavo knygas po antklode, Gena, kuris nebuvo nei flegma, nei stuobrys, prakaituojąs, kai bekepant bulves su svogūnais virtuvėn įgriūdavo kaip pamišusi besikvatojanti gražuolė Sveta, visų mylima ir pisama, Gena, kuris po pirmo butelio degtinės persimainydavo neatpažįstamai, tarytum būtų atgavęs prarastą žinojimą, tarytum jis būtų ne kas kitas, o pats tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, isihastas, mistikas, stebukladarys, tariamai galintis valandų valandas ginčytis, įrodinėti tik jam vienam iš aukščiau atskleistą tiesą, prieštarauti savo amžinam priešui, kurį įkūnytų vienas ar kitas sugėrovas ar sugėrovė, bet ši pakylėta būsena išsilaikydavo vos kelias akimirkas, staiga liežuvis imdavo vis labiau pintis, jis nejučia imdavo raudoti, kažko gailėtis, dūsauti, vapėti, esą jis čia nereikalingas, nėra viso šito dalis, kol būdavo išvis nebeįmanoma suprasti, ką jis šneka, – ir dabar – ant sienos kabantis laikrodis rodė gerokai po vidurnakčio, virtuvėje buvo belikęs tik jis ir Valera – Gena jau buvo pasiekęs tą sąmonės būseną, kai jam norėjosi šaukti, kad neguli čia jo siela, tačiau jam to padaryti neleido Valerka, kuris, pats sunkiai bepastovįs, tempė jį už rankovės nuo taburetės, užkimusiu balsu įkalbinėdamas eiti atsisveikinti su Volga, nes gal jau niekad jos nebepamatys. Gena muistėsi, stūmė nuo savęs draugą, kol šis numojo į jį ranka, susipylė į gerklę degtinės likučius, pastebėjęs paėmė kažkieno paremtą į sieną gitarą ir stebėtinai sklandžiai uždainavo: „Pasaulį perdaryt norėjo jis, kad kiekvienas laimę rastų, tačiau ant siūlo kabo jis – juk buvo kareivis popierinis...“* Gena ūmai pašoko, nuspyrė taburetę, ant kurios dar prieš akimirką sėdėjo susiėmęs už galvos, ir griebė gitarą. Ko tu man už grifo imi?! Sakiau tau, niekada neimk už gitaros grifo, kalės vaike! Gena atsitokėjo ir lemendamas „atsiprašau“ ėmė trauktis atbulom, tačiau, užkliuvęs už nuverstos taburetės, šlumštelėjo visu svoriu ant grindų. Vargais negalais jis apsivertė ant nugaros ir įsistebeilijęs į dulkinas lubas ėmė murmėti po nosimi: mirumirmirumirmirumir... Ką tu ten murmi? Ką tu murmi, sakau tau? Gena nutilo, pakilo ant keturių ir nerangiai nuropojo į koridorių. Kur tu eini? Kur tu vėl išsiruošei? Ai, nu ir eik po velnių. Vis vien grįši.

* Bulatas Okudžava „Popierinis kareivis“.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai