Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Į jį pateko: A. Andriuškevičiaus „Beveik visi eilėraščiai“ („Apostrofa“), A. Cicėnaitės romanas „Niujorko respublika“ („Alma littera“), L. S. Černiauskaitės, R. Šerelytės novelės „Hepi fjūčer“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), I. Gudmonaitės eilėraščiai „Sniego skonis“ („Kauko laiptai“), B. Jonuškaitės romanas „Maranta“ (LRS leidykla), D. Kajoko eilėraščiai „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (LRS leidykla), D. Kalinauskaitės novelės „Skersvėjų namai“ („Tyto alba“), A. Marčėno eilėraščiai „Viename“ (LRS leidykla), K. Navako esė „Begarsis skambutis“ („Tyto alba“), V. Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ („Alma littera“), V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščiai „Kvėpuoju“ (LRS leidykla), U. Radzevičiūtės romanas „180“ („Baltos lankos“). Kūrybiškiausia knyga bus paskelbta Vilniaus knygų mugės metu.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­titute jau 14-tą kartą išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Knygoms aptarti pasirinkome diskusinį pavadinimą – „Lietuvių literatūrai pagaliau sekasi?“. Jam pritarus, fiksuoti optimistines tendencijas vienerių metų poezijos lauke vis dėlto nėra paprasta. Viena, kas krinta į akis, – sumažėjo išleidžiamų (paremiamų) knygų. O skaitydama įspūdžių patikimumą tikrinausi klausimu: ar tai, kas skaitoma, pavaldu tik poezijos dėsniams, ar kūrinio nestelbia poetės (-o) poza, programa, švelniausiu atveju – pasija?

Viena tendencijų – bendrai literatūros lauke augantis biografiškumo dėmuo: savos ar svetimos istorijos inkrustuojamos į atsisakytą tęsti didįjį pasakojimą. Mąžta sąlygiškumo erdvė, veikiantieji asmenys pasirodo su „nepaslaptim tokia balta“, tačiau dažnai tai, kas ištylėta, yra jau žinoma, nuvėsę. Jaudina tik skaitančiojo negebėjimas grįžti atgal į taupaus tylėjimo silabotoninės raiškos laikus: įtampoms atsverti, kaip įpratome, reikia konkretikos, mėsos, detalių, ir gelianti melodika nusileidžia deanonimizuojančiam komentarų patrauklumui, kuris užpildo sąmonę plačiau apmąstomu turiniu, kuris leidžia pasitikėti ir pasitikrinti, derinti jautrumo registrus.

Ramutės Skučaitės rinkinys „Nepaslaptis tokia balta“ pasirodo gerokai po to, kai tremties istorijos visa jėga veržėsi į viešąjį literatūros diskursą kaip nemeluotos istorinės aktualijos, nuo kurių gausos kai kurie rašytojai gręžėsi. Nėra tai ir pirmoji Skučaitės poezijos knyga, kurioje būtų prisilytima šios temos. Tačiau šioje gražiai paliudytas tokių suspaustų, po sekreto stiklu talpintų, tik žinantiems teįskaitomų gyvenimo rašmenų (re)presavimo stilius, virtęs gyvenimo stiliumi. Ir todėl talpiausiai ir estetiškiausiai viso rinkinio temą, išsakytą dviem eilutėmis („Į priraudotą prekinį vagoną / Prasiskverbė archyvų nykuma“) sugroja eilėraštis „Ne katė“. Jame nusinešamo skaudaus laiko tema fiksuojama kaip subtilus laiko pokytis „balt[o] laik[o] į laiką katės ir minkštumo laike“:

Dingę pėdelės. Ne dingę – tiek liko, kiek buvo.
(Šuolis ar skrydis – tegul be sparnų, o gal su?)
Ne išnykimas, kai sakom: prasmego, pražuvo,
Sakom, kad nieko, tik šiaip. Ir tik šiaip – truputį baisu.
p. 88

Kartu ši knyga rodo, kaip sėkmingai tradicinė poetika prisitaiko prie naujų stilistinių konvencijų (biografiškumą tvirtinančių komentarų).

Iš gausios egodokumentikos (užrašytojai papasakotos nuotykių žanrą primenančios Undinės Nasvytytės gyvenimo istorijos „Apie pulką ir mergelę“, iš Vilniaus kampelių ir personų impresijų Edmundo Gedgaudo sudėtos estetinį malonumą keliančios pustonių, elegancijos, tiršto aprašymo mozaikos „Prisijaukinant Vilnių“, Violetos Palčinskaitės beletrizuoti memuarai „Atminties babilonai“), kaip ir iš grynosios lyrikos (Skučaitės „Nepaslaptis tokia balta“, Aido Marčėno „Viename“, Rimvydo Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“) matyti, kad randasi vientisesnis, istoriškai relevantiškas, atminties karams atsparus kultūrinių lietuviškų sąskambių tinklas. Poezijoje jis iškeltas nebe paskyrimais, dedikacijomis patronams, o išaugintas realių vidinių interesų (Skučaitei taip atgyja Putinas, Marčėnui –­ Maironis, Stankevičiui hipostazuojasi net trys didieji M (Maironis, Mačernis, Martinaitis, viliantis, jog taip „su Dievu bendrau­ja[ma] estetiniu lygmeniu“). Pastarajame projekte esama ir patetikos (teigiant gebėjimą šaukiamam atsiliepti bet kurio „Lietuvos kaimo, / Artojo ar upės vardu, / Bet kurio Lietuvos poeto vardu“, p. 123). Egzaltuoto pozityvumo programa lyg pirštu rodoma į nutylėtą dar vieno M – Marcinkevičiaus – dalyvavimą šioje knygoje. Suasmenindamas santykį su lietuvių literatūros tradicija, „Kertiniame skiemenyje“ Stankevičius toliau vysto ankstesniems jo rinkiniams būdingą dvasios karių amžinos egzistencijos, visalaikio buvimo, kaip įtaigiai perkuriama šiame rinkinyje, viziją. „Kertiniame skiemenyje“ stipriau kirčiuota nebe kančia, o buvimas, sutapimas, prasmių kartojimas ir tvirtinimas kultūroje. Vizijos ir intertekstai čia gražiai pritraukti prie realijų, ne kaip susiklostę embleminiai vaizdiniai, o pergyvenimu įtraukti į autoriaus, taigi – kito gyvenimo – prasmių lauką. Stankevičiaus atkastas genties stulpas, kertinis jo ak-(skie)-muo šiuolaikiniam literatūros procesui diegia tegu ir silent režimu besisukantį, rodos, negrįžtamai sulig XX a. dingusį nacionalinės kultūros aprėpties laiką.
Stankevičiaus telktis empatinė, tankinanti. O visalaikiškumo nuojauta jį užkrėtusį Marčėną kamuoja nebe bendrystės patosas, bet ironiškos jos išsklaidos grimasos. Kartu su kitu rabio rangą užėmusiu poetu K. atsainiais žingsneliais judama įsivaizduojamos šlovės link –­ pro rodantį didįjį Dievo pirštą, būties pleiskanas, tuštumos gaudesį, nebesvar­bumą pasaulio ir pasauliui. Marčėną stipriai tebeveikia automitas; vis dėlto sau reikšmingus krustelėjimus „Viename“, stipresniame nei ankstesnės „Ištrupėjusios erdvės“, stelbia daugiau socialios tikrovės atspindžių ir galimybių („Būtų gera žinoti“, p. 115). Juntamas šlamščiantis laikas ir laikas kaip šlamštas, sujudinantys atminties užuolaidas, leidžia gražiai stebėti vaizduotės ribos paslankumą ir dviprasmybę. Raktiniai rinkinio ir poskyrių pavadinimai atverčia tokį Marčėno savivokos – iš esmės monistinio pasaulėvaizdžio – pasjansą: iš Dievo ar iš tobulos tuštumos nieko (ištarta pirmame skyriuje) poetas ar dievas (ištarta antrame skyriuje) iš niekam nereikalingo būto pasaulio „kalbos miškuose“ – tikrojoje poeto tėvynėje –­ surenka atminties ir vaizduotės šukių dėlionę, tarsi pavaldžią žmogaus sąmonei, o iš tiesų atkritusią iš nieko, iš „trigubo Dievo buvimo – vieno trims ir trijų viename“, kurio persišviečiančius tarpus, sukrisiančius vėl į tą patį laike panirusį nieką, ir fiksuoja Marčėnas. Visa ko reikšmingumas remiasi šia dvipuse skaidrios dieviškos tuštumos ar talpyklės nuojauta („trys keturi – Viename“, eil. „Amžinojo sugrįžimo su...sudie, sudie, su-“).

Panašia samprata remiasi ir Donaldo Kajoko laikysena, krintanti į akis rinkinyje „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Patyrę literatūriniai tėvai tarsi pagal tą pačią programą eskapuojasi iš pernelyg reikšmingos tikrovės į efemeriškai svarbų dykinėjimo pasienį, ir šią poetiką lydi reikšmės smulkėjimo judesys – smulkmenų įreikšminimas ir ironizuojantis stambmenų nureikšminimas. Tačiau gal tai – rytietiškos trupmenų poetikos perkėlimo padariniai, stengiantis pasukti minties, vaizdo ir net judesio minimalizavimo kryptimi? Kajoko knygoje yra keletas atraminių tikslių „vertikalių“, vertybinių sąskambių: apie dilgę, geliantį vienišumą ir našlaujančią gruzinę (ypač komentaro „nuausta iš oriausio oro“ sąskambio ir būsenos tikrenybės darna, kuri ir eilėraštyje, ne komentare, vaizdu ir nuostata negelti apibrėžia vienišavimo tylos ratą), tris dideles grįžti pavargusias gerves, raktažole prisukamą Pažaislio bažnyčią. Pastaruoju pavyzdžiu galima įrodyti, kad Kajoko poe­zijoje esama subtiliai pajustos vaizdo ir frazės elegancijos, stipriai angažuojamasi vaizdui, iš jo išgvildomos beveik folklorinės formulės:

saulę puošia rūkas
rūką saulė puošia
skliautai altoriukas
lygu ryto rožė
p. 60; plg. žemė kėlė žolę

Rinkinio pavadinimu lyg ir daroma aliuzija į ars poetica traktatą, tačiau vargu ar iš principo į jį taikomasi. Ryškesnis prasminis rinkinio centras yra mokymo nemokant idėja, savaip perskvarbyta rytietiškos visa ko sąryšingumo, priešpriešų vienovės idėjos ir krikščioniškos natūralaus klydimo ir klausimo etikos. Lengvas sąskambis, paviršių teužgriebiantis estetiškasis būti / atrodyti miražas tampa tiražuojamu stiliaus ženklu, ir šiuo kūrybos etapu Kajokas nuo autoklišių gelbstisi tapybiškai situacijai ieškodamas netikėto punctum ir gyvos kalbos formų žaidimo, išvedančio už nuspėjamumo.

Vido Morkūno „Nekropolių šviesos“ teikia progą analizuoti niauriąją lietuvių savivoką. Šio mirtin pasigręžusio vientiso eilėraščių rinkinio ištuštėjimo ir nykimo vaizdų tikrumu pačiam autoriui skaitydama nesuabejoji. Knygoje iš detalių justi („užuosti vienatvę iš tolo“), kad tai nebe išmaniai į rinkinio centrą iškelta poza, o rimta kankinanti pasija, slogutis:

lydymas mūsų namai
išdagos mūsų tėvynė
įdagais kūnai nusėti
tartum leidimais mylėti
ne
mirti
p. 15

Patraukia Morkūno paprastumo, o ne efekto siekis, taip pat ir eilėraščio „padarymas“ iš garso (eil. „jaunos kuosos po debesiu kosti“). Rinkinyje daug labai artimo laiko išgyvenimo, jis labai socialus, kad ir liūdnuoju būdu.

Imdama į rankas Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės „Pirmosios knygos“ serijoje išleistą rinkinį „Kvėpuoju“ tikėjausi, kad autorė saugos skaitytoją nuo literatūra perduodamų patirčių toksiškumo, psichologinio išsekimo ir negatyvumo koncentracijos, nuo kurios ir jai pačiai prireikė laiko apsivalyti ir išsikrauti. Šviesiojoje knygos dalyje pulsuoja gyvasčiai privalomas erotiškumas, liudijamas atvirai, natūralistiškai ir fiziologiškai, o kraujo ryšiai ir matrilinijos, regis, gobia ir išlaiko visą pasaulį. Kūniškumas ir instinktyvios, pasąmoningos elgsenos varos Butkienės knygoje šaukiasi supratimo ir pateisinimo, nesvarbu kokias –­ vyrų ar moterų – giminės atmintimi aprėpiamo praėjusio šimtmečio istorijas ji beįžodintų. Meilė turi savaiminės, stichinės kuriančios galios – šiuo rinkiniu įtaigoja Butkienė. Brandžiu stiliumi, su detalėmis, kurių pakaktų prozai, eilėraščiais atlikdama sakytinės istorijos interviu nuskriaustųjų balsais, ji taiko pasakojamas istorijas prie lietuvių literatūroje dažnos skriaudos ir gailesčio linijos („tai buvo nedidelė balta mergytė“, p. 19, ir eil. „Stiklo šalis“), nuvokiamo neryškumo zonoje palieka traumų ir ardančių būsenų priežastis, fiksuoja trūkstamas (ypač moteriško) sąmoningumo, savigarbos grandis. Ir nors didžiosios motinos ar „makšties žvilgsnio“ fokusuotė nėra smarkiai nauja moterų literatūroje, beveik tikiu, kad „Kvėpuoju“ yra labiau pasijos nei pozos kūrinys.
Drungytės „Patria“ – atvirkščiai. Nors sverti patriotizmą yra rizikingas uždavinys, retoriką greitai demaskuoja logika, įsigalėję trafaretai, tarsena atlaiko arba neatlaiko frazių aukštumo ir falceto rizikos. Rinkiny stipriausi peizažiniai eilėraščiai, stipresnis nei paskyrimas Dainavos partizanams yra ciklas apie tremtį „Ledo poema“ – ilgas epiškas pasakojimas su būdingais šio diskurso akcentais, pratęstas nauja kombaino nupjautų mergaitės kojų alegorija ir atminties sugrąžinimo prisiuvant siužetu. Įsitvirtinę vaizdiniai rinkinyje komponuojami pramaišiui su istorinėmis realijomis ir retoriniu Atgimimo laiko užmoju, tad kyla klausimas –­ kodėl rašant šiomis temomis nebebijoma programiškai jų perspausti?

Grįžtu prie įspūdžio, kad poezija išsakomi pranešimai vis įsakmiau ima reikšti tai, kas jais sakoma. Ir pozos, programos juose – ne vaizduotės miražai.

knygos.jpg