David Auerbach. László Krasznahorkai mitologija

Anapus tvarkos ir chaoso

Visa, kas praeina,
Simbolis tėra
Goethe. „Faustas“

Šiomis eilutėmis teigiama, kad mūsų žemiškieji gyvenimai tėra didingesnio amžinojo gyvenimo simboliai, bet eilutėse slypi dviprasmybė, kurios nepastebėjo Mahleris, jas negrabokai panaudojęs savo Aštuntosios simfonijos kulminacijoje. Jei esame krikščionys, nesunku šio pasaulio kančias nurašyti kaip puikesnio nežinomo pasaulio trūkumus. Bet jei mes to kito pasaulio nepažįstame, kaip tuomet sukuriame simbolį ir jį palaikome, tikrovei be paliovos priešinantis? Tokį klausimą savo prozoje kelia vengrų rašytojas László Krasznahorkai.

László Krasznahorkai. Ugnės Žilytės piešinys
László Krasznahorkai. Ugnės Žilytės piešinys

Daugelis pokario Europos autorių, ypač komunistinėse šalyse, rinkosi siurrealizmą, simbolį, alegoriją kaip priemones suvaldyti karo paliktą chaosą, nes modernizmo psichologiškumas ir racionalumas nebepajėgė priešintis nacizmo ir komunizmo beprotybei. Nors Ludvikas Vaculikas („Jūrų kiaulytės“), Bohumilas Hrabalas („Aš aptarnavau Anglijos karalių“, „Pernelyg triukšminga vienatvė“), Imre Kertészas („Detektyvinė istorija“, „Likvidacija“) ir kiti parašė pritrenkiančių tekstų, daug dažniau iš to gimdavo šlubas sentimentalumas ir nemotyvuotas keistumas (į galvą ateina Milanas Kundera ir Viktoras Pelevinas). Günteris Grassas bei Ismailas Kadare šia stilistika rašė ir labai sėkmingai, ir labai silpnai.

Mano manymu, būtent Krasznahorkai giliausiai atskleidė, kaip šis metaforiškumas formuojasi, iškyla ir, svarbiausia, kaip žlunga. Kaip ir Kertészas geriausiuose savo darbuose, jis abejoja pačiu reikšmės kūrimo procesu.

Po debiutinio „Šėtono tango“ (1985), be apsakymų ir scenarijų, Krasznahorkai parašė šešis romanus. (...) Antrajame jo romane „Priešinimosi melancholija“ (1989) pasakojama apie mažą Vengrijos miestelį aplankantį cirką. Atvežama gausybė pramogų, vagone demonstruojamas negyvas „didžiausias pasaulyje banginis“, o Hercogas, čirškantis demagogas, per vertėjaujantį Tarną kursto liaudies riaušes. Galiausiai Hercogo šalininkai sutramdomi ir, cirkui išvykus, karinę padėtį įveda tironiškoji ponia Esternė.

Nupasakojau taip skurdžiai, nes bet koks papildymas klaidintų. Istorijos reikšmė iki galo neaiški, – štai kokia knygos esmė. Svarbiausi yra ne galingieji veikėjai, o įžvalgus naivuolis Valuška ir keistuolis atsiskyrėlis ponas Estera (Esternės paliktas vyras). Valuška mato, bet nemoka paaiškinti, tad, dar neprasidėjus sumaiščiai, jis pasiduoda aplinkybėms ir nieko iš visatos nebesi­tiki. Ponas Estera, priešingai, veltui ieško naujo fortepijono derinimo, natūralesnio nei santykinai gera Werckmeisterio temperacija, naudota Bacho „Gerai temperuotame klavyre“. Taigi abu ieško harmonijos anapus žmogiškojo supratimo.

Bet natūrali harmonija nepasirodo. Knyga yra apie tvarką ir chaosą. Hercogas skelbiasi atstovaująs pastarajam. Tarnas išverčia jo čirškimą:

jis sako: jis visada laisvas pats sau. Jis stovi už reikalų. Ir už reikalų jis mato savyje pačiame viską. Viskas yra galutiniai griuvėsiai. Šalininkams jis – Hercogas, bet jo matymas toks, kad jis yra didžiausias Hercogas. Tik jis mato viską, nes jis mato, kad visko nėra, sako jis. O tai, ko reikia Hercogui... reikia visada... matyti akimis. Jo šalininkai darys griuvėsius, nes jie teisingai supranta, ką jis mato. Šalininkai supranta: kiekvienas dalykas yra apsigavimas, bet jie nežino kodėl. Hercogas žino: nes viskas – nieko nėra. (p. 175, citatas iš „Priešinimosi melancholijos“ vertė V. Agurkis)

Artimiausias pirmtakas, kurį randu šiam jaudinančiam čiulbesiui, yra telefono skambutis Kafkos „Pilies“ pradžioje.

Iš ragelio sklido dūzgesys, kokio šiaip K. skambindamas telefonu niekados nebuvo girdėjęs. Atrodė, lyg iš nesuskaitomų vaikų balsų dūzgesio — bet ir tai buvo ne dūzgesys, o tolimų, be galo tolimų balsų giesmė — lyg iš šito dūzgesio kažkokiu stačiai neįmanomu būdu rastųsi vienas vienintelis aukštas, bet stiprus balsas, kuris taip smelkė ausį, lyg būtų stengęsis įsiskverbti giliau negu vien į paprastą skurdžią klausą. (vertė A. Gailius)

Šis dūzgesys yra begalinis ir neįmanomas, anapus žmogaus pojūčių, kaip ir, pasak Hercogo, visumos prigimtis yra anapus žmogaus supratimo. Bet Krasznahorkai vizijoje ši nesuprantamybė kur kas labiau gniuždanti: sumaištis, griuvėsiai ir smurtas.

Netrukus po šios Hercogo kalbos ponia Esternė, kurios įvesta tvarka bus tiksli „kaip laikrodis“, jau planuoja Hercogo ir jo šalininkų sutramdymą. Valuška pajunta, kad atvirumas ir atsitraukimas jam nepadės suvokti šios padėties. O ponas Estera pasiduoda neradęs tobulo, natūralaus derinimo būdo ir grįžta prie netobulos Werckmeisterio temperacijos, kad išgirstų atkurtą žmogiškąją Bacho tvarką.
Ši įtampa tarp tvarkos ir chaoso reiškiasi ir pačiuose romano sakiniuose. (...) Apie Valušką:

Angelų esama, bet jų buvimo niekam nereikia, tuojau pridūrė Estera, ir šitaip žodžiais nusakė, kad šitokio jo svečio vaidmens niekas nepastebi ir laiko jį niekiniu ir kad tas svečias irgi šitaip žiūri į save patį –­ su tiriančiam dėmesiui būdinga nuojauta jis įžvelgė šiame palankume ir padorume paprasčiausią norą pasirodyti ir pompastiškumą, bet buvo tvirtai įsitikinęs, kad neegzistuoja ir niekuomet neegzistavo tai, kam būtų reikėję tokio noro pasirodyti ir pompastiškumo, jo ypatingos, jokios naudos neteikiančios ir nieko neduodančios formos ir kad visam tam – kaip ir lėbavimui ar prabangai – „nėra jokio pateisinimo ir paaiškinimo“. (p. 118)

Istorija dėliojama iš tokių pasažų, kurie (jei esate tam tikro būdo) pindamiesi užburia ir apstulbina. Gal stilistiškai jie ir primena Thomą Bernhardą, bet tik paviršiuje. Bernhardas tikslius, bet dviprasmius motyvus nugludina ritmingais pakartojimais su smulkiomis variacijomis, o Krasznahorkai remiasi prieštaravimais ir apvertimais: ne atvirai, ne dialektiškai, o vis plečiamomis sąlygomis su smulkiais netolygumais ir nukrypimais. (Javieras Mariasas naudojo panašias priemones, bet proziškiau ir ne taip sėkmingai.) Tai, kas primena perfrazavimą, pasirodo esąs perkūrimas, vienai minčiai virstant kita. Šis vingrus rašymas – visai ne stilistinis tikas, o simbolinis Krasznahorkai teksto cent­ras. (...)

Klaidinimas yra gramatinis, semantinis, aprašomasis ir teminis. Mintis ir juslinė patirtis ištirpsta neišskaidomoje masėje, iš kurios esame ištraukiami tik tam, kad vėl įkristume. (...) Tai gyvatės rangymasis, ne progresas, ne pasikartojimas, o tango žingsneliai pirmyn ir atgal, kurie struktūruoja ir „Šėtono tango“. Iš šio judėjimo matyti, kaip Krasznahorkai kuria erdvę menui, egzistuojančiam anapus visuomenės, tuo pat metu „dvasiniame“ ir „realiame“ pasauliuose. Jo stilius tyčia suardo šiuos pasaulius judėdamas tarp jų ir didindamas sumaištį. Toks sutrikdymas pagrindžia Krasznahorkai teiginį, kad menininkas turi būti nutolęs nuo dabartinės tikrovės:

Poveikis, kurį rašytojas gali daryti savo visuomenei, yra daug subtilesnis, netiesioginis, neišsakomai sudėtingas, skirtingai pasireiškiantis. Aš net nežinau, ar tai išvis galima vadinti poveikiu ir įtaka. Rytų kultūroje šiam klausimui rastas gana radikalus sprendimas: menas neturėjo visiškai nieko bendra su tiesiogine, apčiuopiama savo laiko tikrove. Tikri menininkai nebuvo visuomenės „nariais“, kaip jais nebūna ir šventieji. Ir jų sukurtas menas nebuvo sudėtinė, apibrėžiama visuomenės dalis. Meno vieta buvo grynai dvasinėje erdvėje, kuri vis tiek buvo laikoma tikrovės dalimi.

Tad nederėtų „Priešinimosi melancholijos“ laikyti komunizmo alegorija, nes, net jei apie tuos įvykius užsimenama, jų interpretacija be paliovos painiojama. Sekama Kafkos, Kleisto ir Ingeborg Bachmann tradicija, bet ir Joyce’u, Goethe ar net Dante, kurie savo laiku peržengė ribas, kad sukurtų savarankiškesnį pasaulį „dvasinėje erdvėje“, apie kurią kalba Krasznahorkai. Realybė tampa tik medžiaga gilesniems, daugiaprasmiams simboliams.

Moderni mitologija

Tokį rašymą tarp pažodiškumo ir teoriškumo laikau modernia mitologijos išraiška. Jam būdinga „poezija ir siaubas“ – pasak Hanso Blumenbergo, priešingi mitologijos šaltiniai. Iš tiesų mitas gali būti geriausias būdas suprasti „Priešinimosi melancholiją“. Kažkada mėginau iš romano sąvokų ir personažų sudaryti logišką teorinę struktūrą, bet ji išėjo supaprastinta ir nepilna. Aštresnį ir sėkmingesnį skaitymo būdą siūlo du konkretūs mitai.

Pirmasis yra apie tas dvi didžias pirmykštes būtybes – Leviataną ir Begemotą, neįveikiamas jūrų ir žemės pabaisas. Jų vardais pavadintos dvi Thomo Hobbeso knygos: „Leviatanas“ – idealios, bet drakoniškos politinės valstybės paveikslas, o „Begemotas“ – į pilietinį karą smunkančios Anglijos studija. Ir vėl –­ žiauri tvarka ir smurtingas chaosas. Jei miręs, sustingęs Leviatanas yra tas cirko banginis ir naujoji ponios Esternės tvarka, tai nesuprantamai čirškantis Hercogas galėtų būti Begemotas. (...)

Antrasis mitas yra iš Hesiodo „Darbų ir dienų“: Chaosas pats vienas pagimdo Erebą ir Niktę, dvi tamsos karalystes –­­­ šešėlinę ir dangiškąją. Tamsa, atskirta nuo chaoso, tampa pirmąja tvarkos forma –­ tai absoliuti tvarka, aprašyta „Leviatane“ ir įvesta ponios Esternės. Ir opozicija Hercogo chaosui, kuriame netoleruojamos jokios taisyklės.

Atmetama ne moralė, o apskritai bet koks organizuojantis principas. Taigi tvarkos įvedimas yra ne tiek padorumo, kiek tiesiog nuspėjamos formos atkūrimas, leidžiantis (galbūt) išvengti nežinomybės. Tačiau juk būtent tamsa suteikia galimybę šviesai (ir Bacho muzikai), kaip iš Erebo ir Niktės gimė dienos deivė.

Šios analogijos nėra itin tikslios; svarbu tai, kad Krasznahorkai nepasitiki filosofijos galimybėmis ir žengia į mitologijos teritoriją – pusiau dvasinę, pusiau realią. Filosofiniai paaiškinimai, racionalios sąvokos nedera prie chaoso. Tik mitologija palieka vietos Hercogo chaosui ir padeda suvokti, kad būtis yra ne tvarkų ir idėjų varžybos: tvarkos yra laikinai įvedamos beprasmiame chaose, kuris iš visų jėgų joms priešinasi.

Nors daug rašytojų giriami už tai, kad diagnozuoja laikmečio negalavimus (atskirtį, kapitalizmą, neautentiškumą, miesčioniškumą), Krasznahorkai knygos atskleidžia, kodėl jų paaiškinimai taip dažnai banalūs. Autoriai yra apriboti tos pačios trumparegystės, kaip ir visuomenė, kurią jie neva kritikuoja skelbdami pripažintas idėjas. Jų prielaidos paremtos stambiomis schemomis, suardomomis „Priešinimosi melancholijoje“. Tiems, kurių manymu Jonathano Franzeno „Pataisos“ po 20 metų bus atgyvenusios taip, kaip dabar atgyvenę atrodo kai kurie Normano Mailerio ar Sinclairio Lewiso darbai, Krasznahorkai nupiešia universalesnį peizažą.

Ironiška, bet būtent „Verkmeisterio harmonijos“, režisieriaus Bélos Tarro sukurta šios knygos ekranizacija, parodo, kaip sėkmingai rašytojo darbai gali būti atsieti nuo dabarties. Pats Tarras yra sakęs, kad jam nerūpi „idėjos“ per se, ir tai turbūt tinkamiausias būdas ekranizuoti Krasznahorkai. Filmavimo kamera labai retai judinama (filmą sudaro vos 39 kadrai), nukreipta į einančius, šėlstančius žmones ar į Valušką, stebintį milžinišką banginį. Kitaip nei Andrejus Tarkovskis ar Miklosas Jancsó, Tarras tol filmuoja eilinę pilką sceną, kol ji pradeda atrodyti svetima, kaip daugkart kartojamas žodis. Taip labiausiai priartėjama prie efekto, kurį sukuria labirintiški Krasznahorkai sakiniai. (...)

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

www.quarterlyconversation.com, 2010-06-07

„Kitos knygos“ netrukus išleis „Priešinimosi melancholiją“ (iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis), kurios ištrauką skaitykite čia

unnamed.png

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai