Renata Šerelytė. Šviesa mūsų nepalieka

Gilbert Keith Chesterton. „Rutulys ir kryžius“. Iš anglų kalbos vertė And­rius Navickas. – V.: „Aštuntoji diena“, 2015.

Visiškai suprantama, kodėl Andrius Navickas, šios knygos vertėjas, entuziastingai ragina skaityti Chestertono kūrinius, išvardydamas bene visus šio rašytojo vertimus į lietuvių kalbą (nuo eseistikos rinktinės iki detektyvinių apsakymų ciklo apie tėvą Brauną). Chestertonas – vienas didžiausių XX a. rašytojų, sugebėjęs meistriškai jungti intelektualumą ir humorą, intrigą ir idėją, paradoksą ir logiką, o kaip nepaminėsi jo žaižaruojančio, impulsyvaus, bet kartu – disciplinuoto stiliaus.

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Kita vertus, Chestertonas buvo nuostabus žurnalistas, nepasidavęs žodžio „aktualija“ apgaulei; šiuolaikiniame pasaulyje virtęs sąvoka, kuri jau nieko nebestebina, šis žodis Chestertono kūryboje blyksteli kaip paradoksas. Aktualija Chestertonui dažnai tėra miražas, nesu­brendusio proto iliuzija (toks, pavyzdžiui, yra tikėjimas žmonijos pažanga, neskiriant technologinės srities nuo žmogiškosios psichologijos ir prigimties dalykų). Apie tai mes jau kartais net nesusimąstome: pasaulis yra toks, koks turi būti. Bet ar tikrai toks turi būti, pagaliau – ar toks yra?.. Ir kas gi yra tas pasaulis – ar mums užtenka jo kaip „aktualijos“, ar be jo egzistuoja dangus ir pragaras, užmaršties upė ir palaimintieji laukai?

Apie tai, manyčiau, yra ir šis romanas „Rutulys ir kryžius“ (beje, vertėjo žodyje ir romano priešlapyje iššokusius pavadinimus „Kryžius ir rutulys“ priėmiau kaip sąmoningai pasiūlytą paradoksą ir nė nemanau dėl to priekaištauti knygos redaktorei ir korektorei). Tai romanas, panardinantis į gaivalingą ginčo, virstančio dvikova, peizažą. Kitokio žodžio, apibūdinančio Makieno ir Ternbulo dvikovos vietas, nė negalėčiau pasirinkti – visa tai lyg nupiešta, nutapyta „kalbančiomis“ spalvomis (tai būdinga ir kitiems Chestertono kūriniams, kad ir „Tėvui Braunui“, kuriame žmogžudystės vieta tiesiog „kalba“ savo peizažais, daiktų reljefiškumu, turtinga aplinkos ir žmonių portretų koloristika).

Jau pirmasis romano sakinys panardina į šią „kalbančią“ aplinką tikslingu spalvų įvardijimu: „Skraidantis profesoriaus Liuciferio laivas it sidabrinė strėlė skriejo dangumi, baltu metaliniu spindesiu rėždamas šaltą mėlyną vakaro tuštumą“ (p. 11). Pasirodžiusį migloje šaltai spindintį rutulį Liuciferis pasveikina kaip naują pasaulį, „Liuciferio aušrinę“, kur „nebus jokių prietarų, jokių dievų. Čia žmogus bus nekaltas kaip lauko ramunė, nekaltas ir žiaurus“ (p. 15). Deja, ant šito rutulio stovi kryžius –­ natūralu, nes tai Šv. Pauliaus katedros kupolas. Regis, profesorius tai buvo pamiršęs, užtat ne juokais susinervina, nes mintyse jau buvo apgyvendinęs savo „Liuciferio aušrinę“ „nekaltais“ ir „žiauriais“ įnamiais.

Profesorius ir vienuolis Mykolas, skrendantys šiuo laivu, yra savotiški ginčo, įvyksiančio tarp Ternbulo ir Makieno, prelegentai. Štai dvi pagrindinės tezės, kurios savotišku leitmotyvu atsikartos viso kūrinio metu. Profesorius: „Kas galėtų geriau išreikšti mūsų pasaulėžiūrų skirtumus? Rutulys atitinka protą, kryžius – ne. Rutulys – logiškas, kryžius – paikas ir chaotiškas. Rutulys yra harmonijoje su pačiu savimi, o kryžius pats save neigia. Kryžius – tai ginčas, dviejų linijų, kurių neįmanoma sutaikyti, susidūrimas. Jis prieštaringas pačia savo forma.“ Vienuolis Mykolas: „Jūs visiškai teisus. Mes nesibaiminame prieš­taravimų. Žmogus – tai prieštaravimas. Tuo jis ir yra aukščiau už visus kitus kūrinius ir gyvūnus – nes gali nupulti (...). Kryžiaus forma tokia pat kerėpliška kaip ir žmogaus kūnas“ (p. 16).

Kadangi profesorius neišlaiko savi­tvardos ir išmeta Mykolą iš savo laivo, jų ginčas paliekamas spręsti žmonėms: katalikui Makienui, ištikimam seniai nuo politinės scenos pasitraukusiai karališkajai Stiuartų dinastijai, ir Ternbului, laikraščio „Ateistas“ redaktoriui, bandančiam žmonėms, kuriems tai visai nerūpi, įrodyti, kad Dievo nėra.

Taigi du pasiutę airiai šiame romane kimba vienas kitam į atlapus, trokšdami ne tik kautis, bet ir paaukoti gyvybę už savo pažiūras. Iš pradžių kaunasi senoviniais kardais, nusipirktais antikvariate, – tai teatrališka ir juokinga, galima netgi pasakyti – vaikiška. Tačiau net nepajunti, kaip jų fizinis susidūrimas virsta žodine dvikova, nes fizinį susidūrimą nuolat kas nors stabdo: tai policija, tai jūros potvynis, tai tenka gelbėti nelaimėje atsidūrusią damą ir pan. Šiaip jau Makieno ir Ternbulo personažai šiame pamišėliškame ginče labai primena Šv. Rašto eilutes: jei tu nei karštas, nei šaltas, o drungnas, aš tave išspjausiu iš savo burnos. Matyt, pamišėliai, pasiryžę kautis dėl savo pažiūrų ir vertybių, yra karštieji ir šaltieji, o drungniesiems tereikia prisitaikyti prie situacijos, nes būtent jiems ir sukurtas šis pasaulis, logiškas ir „esąs harmonijoje su pačiu savimi“.

Blaškydamiesi dvikovininkai sutinka įvairių filosofijų ir pažiūrų atstovų: Tolstojaus mokinį, kurio kredo – „nepripažįstu prievartos“ ir kuris teigia, kad „atgyvena netrukus taps ir karas“, kad „jėgos panaudojimas nėra išeitis“ (p. 63); buvusį Magdalenos koledžo dėstytoją, kuris garbina jėgą („Kova – tai mano aistra. Tai vienintelis tikrai geras dalykas šiame pasaulyje. Ak, kiek aš klaidžiojau po šias bjaurias pievas, laukdamas kovos, žudynių ir kraujo. Tik dėl jų verta gyventi pasaulyje“, p. 71). Žinoma, pats kautis jis nė neketina, nes yra perdėm bailus – jam patiktų kovą ir žūtį stebėti kaip pramogą. Už šiuos kvailus intelektualus kur kas simpatingesnis paprastas kaimo girtuoklis, ištaręs žodžius „man svarbu žmogus“. Žodžius, kuriuos, pasak Makieno, „šių laikų pasaulis baigia pamiršti“ (p. 85). Žinoma, išskyrus politikus per rinkiminę kampaniją.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-19_nr._3555_chesterton.jpg

Chestertonas mėgsta naudoti sapno motyvą kaip realybės atspindį (štai romano „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ paantraštė – „Košmaras“). Šiuo atžvilgiu ir Makienas, ir Ternbulas pa­imami į Liuciferio laivą kaip į sapną, kaip į viziją, kurioje atsiskleidžia pagal jų pažiūras sutvarkytas pasaulis: Makienas regi karalystę, kurioje rutulio nebėra, o kryžių saugo nuostabūs riteriai, tie patys riteriai netgi eismą reguliuoja, ir viskas vyksta darniai, harmoningai, be kerėpliškos skubos; Ternbulas regi pasaulį, kuriame raudoniu švyti kupolo rutulys, kryžius nuverstas, o gatvėse vyksta revoliucija ir kuriama nauja žmonių karta. Tačiau nei Makienas, nei Ternbulas nepasilieka šituose sapnuose. Viename riteris pastumia per gatvę einantį senuką, o kitame sudeginami keli lūšnynai, nes juose gyvenantys žmonės yra per daug silpni, kad dirbtų. To abiem airiams užtenka, kad atpažintų, kas tuos sapnus jiems atsiuntė. „Mes atradome tai, ko nekenčiame kur kas labiau, nei nekenčiame vienas kito“ (p. 221).

Puiki knyga, suteikianti tikrą skaitymo džiaugsmą. Galima būtų sakyti –­­ labai aktuali, bet nesinori vartoti šito žodžio, tapusio žiniasklaidos naudojama plokšte. „Rutulys ir kryžius“ toks pat aktualus, kaip Dante’s „Dieviškoji komedija“, tad geriau sakyti – nesenstantis. Didingas. Jaudinantis.

Taip laukiau šios knygos, kad esu linkusi atleisti nemaža kalbos ir stiliaus klaidų: „Prie ko čia Makienas?“ (turėtų būti „Kuo čia dėtas Makienas?“), misis Marpl (turėtų būti mis Marpl). Bet kad Ch. Dickenso romano „Oliveris Tvistas“ personažas Feiginas yra „mielas, linksmas žmogus. Vėliau jis tapo neturtingo, tačiau apsukraus ir kartu neprarandančio žmogiškumo, žydo simboliu“ (vertėjo paaiškinimai knygos pabaigoje) mane apstulbino. Jergutėliau, tada už ką tą nenaudėlį pakorė?.. Linksmas jis tikrai dėjosi, betgi linksmas gali atrodyti ir profesorius Liuciferis... Vis dėlto iš pagarbos puikiam rašytojui šių klaidų neturėtų būti.

Gendrutis Morkūnas. „Traškančios žvaigždės“. – V.: „Aštuntoji diena“, 2015.

Šioje knygoje tamsiai mėlynais viršeliais – tik du neilgi apsakymai. Apsakymas „Traškančios žvaigždės“, parašytas 2009 m., skirtas tarptautiniam Naminaros vaikų knygos festivaliui, o „Gydomųjų žuvų blizgę“ rašytojo žmona Regina Morkūnienė aptiko kompiuterio archyvuose tik po rašytojo mirties. Galbūt todėl knyga gausiai iliustruota dailininko Mariaus Zavadskio piešiniais, kurie tarsi papildo pasakojimą. Juk iš tiesų piešinys skirtas ne tam, kad užpildytų tuščią vietą ir pažodžiui iliustruotų tekstą, o kad atvertų žodžio spalvas ir padėtų suvokti tą pasaulį, į kurį skaitytoją nukelia autoriaus vaizduotė. Dailininkui teko nelengva užduotis, nes šios knygos tema balansuoja ant ribos, kur susiduria vaiko ir suaugusiojo pasaulis.

Žiūrėdama į „Traškančias žvaigždes“, prisiminiau Morkūno „Grįžimo istoriją“. Keista knyga – lyg ir vaikams, bet ir ne vaikams (ji vienintelė iš vaikams skirtos literatūros buvo įtraukta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką). „Traškančios žvaigždės“ primena „Grįžimo istoriją“ ne tik subtilia pasakojimo maniera (ji būdinga ir kitoms Morkūno knygoms, ne tik vaikiškoms, bet ir eseistikai), tačiau ir savo tematika – dalykais, apie kuriuos su vaikais kalbama arba puse lūpų, arba visai nekalbama. Karas, liga, mirtis... Išnykimas, dingimas, atsiradimas. Grįžimas. Šios sąvokos Morkūno kūryboje neretai įgauna simbolikos lygmenį: štai kad ir traškančios žvaigždės. Ką gi primena toks žodis – traškėjimas, traškesys? Siužetas lyg ir nieko tokio neatskleidžia: „Traškančios žvaigždės“ –­ alegoriškas pasakojimas, kuriame nenurodyta nei šalis, nei laikas, tačiau įvardijamas karas, kurį nuolat kariauja suaugusieji ir kuris pateikiamas kaip visiškai normalus, kasdieniškas dalykas. Tokia, žinote, aktualija. Tačiau vaikai per tą karo triukšmą negirdi žvaigždžių traškėjimo: dėl šito jie ir kelia maištą, ir netgi miršta.

b_200_259_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-02-19_nr._3555_traskancioszvaigzdes.jpg

Todėl labai prasminga sąsaja su knygomis, su vartomais jų puslapiais – vaikai maištauja dėl to, kad girdėtų ne tik žvaigždžių traškesį, bet ir vartomų knygų puslapius. O juk vartomi puslapiai truputį primena žvaigždžių traškėjimą... Tokia graži ir jaudinanti knygos ir žvaigždės, kaip dviejų švytinčių pasaulių, sąsaja.

„Gydomųjų žuvų blizgė“ – pasakojimas apie vienišą berniuką, gulintį ligoninėje ir turintį stebuklingą blizgę. Ši blizgė kažkada išgelbėjo jo senelio gyvybę: padėjo Sibire sugauti žuvį. Dabar ši blizgė padeda berniukui ištverti vienatvę, o galbūt – ir labai rimtą ligą. Tačiau jis ją atiduoda savo draugui, nes draugui jos labiau reikia, o jam jau nebereikės... Liūdna ir nuspėjama pabaiga, bet vis dėlto – viltinga. Panaši į „Traškančių žvaigždžių“ motyvą: gyvybė labai trapi, labai pažeidžiama, tačiau nieko nuostabesnio, nieko vertesnio nėra visame pasaulyje.

Jurga Lūžaitė-Kajėnienė pabaigos žodyje teigia, kad nors G. Morkūno žemiškasis gyvenimas užgeso, tačiau „iš kūrybos sklindanti šviesa ir jėga mus vis dar pasiekia“ (p. 46). Kitaip ir negali būti, nes, kad ir kaip sparčiai nuo mūsų toltų besiplečianti visata, šviesa mūsų nepalieka.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai