Sausio 22 d. Klaipėdoje buvo šventė. Neoficiali. Šventė todėl, kad retai atidaromos trys parodos per vieną vakarą. Trys visiškai skirtingos parodos. Turiu įspėti, kad neišsiversiu apie jas nepapasakojusi impresionistiškai, nes tai, kas žaviausia Klaipėdoje, vargu ar pavyktų patirti Vilniuje ir Kaune. Tokie vakarai vyksta kiek paslapčia. Apie jų atsiradimą kartais nežino net gyvenantieji tame mieste, o ką jau kalbėti, apie „ne klaipėdiečius“... Turime pripažinti, kad uostamiestyje egzistuoja šiokia tokia mistika ir man pavyko ją užfiksuoti parodiniame gyvenime. Trys parodos –­ tarsi Bermudų trikampis Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kontekste, jame paskendo visas mano siekis kritikuoti... Norisi tiesiog pasakoti. Tad atleiskite man, manantys, jog nereikia rašyti apie parodas jausmais ir patirtimis, šį kartą padarysiu išimtį.

Augustino Rebetezo darbas
Augustino Rebetezo darbas

O buvo taip... 17 val. parodos „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“ autorius, grafikas Romas Klimavičius sako atidarymo kalbą „Baroti“ galerijos pirmame aukšte. Žmonių daug, vos tilpau. Patys brangiausi mano prisiminimai susiję su fachverku ir medžio sijomis, tad nežinau, ar kaltas fachverkas, ar miela, visus sveikinanti Klimavičiaus šypsena, bet buvo tikrai jauku. Būsena atitiko parodos pavadinime minimą namų erdvę, kurioje dabar apsigyvenę autoriaus darbai. Direktorė pamini, kad šitiek daug kūrinių jų mažoje galerijoje dar nebuvo. O jų būta išties daug: vienam lankytojui net riktelėjau, jog tuoj užkliudys vieną autoriaus skulptūrų. Skulptūrų? Taip, Klimavičius eksponavo skirtingų dydžių skulptūras, koklius ir porą grafikos darbų. Pagrindinė kūrinių ašis – ilgamečiai formos tyrinėjimai ir mistika apipintas dvasingumas. Jeigu ne vis pasipainiojantys smalsuolių veidai ankštoje erdvėje, gal būčiau buvusi dėmesingesnė, bet dėl to kalta galėjo būti ir stebinanti medžiagų įvairovė: keramika, medis, metalas. Suku jau trečią ratą aplink ekspoziciją ir nesuprantu, kaip prieš tai Raimundo Urbono nuotraukoje, kuri integruota į… giljotiną, nepastebėjau Beno Šarkos? Ne tik krikščioniškos, bet ir keltiškos ikonografijos atradau viduramžius primenančioje grafikoje. Beveik kiekvienas kūrinys neišlavintai akiai, nesitikėjusiai išvysti tiek detalių, kels nemažai klausimų, štai todėl suku ketvirtą ir penktą ratą. Galiausiai suprantu, kad beveik visoms skulptūroms būdingas grafiko kruopštumas, dėmesys detalėms, derinamas su bandymais kurti ne tik dekoratyvų, bet ir konceptualų meną. Mano nuostabai, autorius pasižymi kūrybiniu lankstumu. Jis laisvai, bet apgalvotai tyrinėja įvairias raiškos formas, kartais gana abstrakčiai ir minimalistiškai prabildamas medžiagoje. Tokios idėjų įvairovės iš vyresnės grafikų kartos atstovo, dirbančio Klaipėdoje, tikrai nesitikėjau.

Laikas bėga, metas judėti toliau. Bet kur? 18 val. atidaromos dvi parodos: galerijoje „Si:said“ Andriaus Zakarausko „Prisiminimo Sinonimas“ ir Klaipėdos fotografijos galerijoje jauno šveicarų menininko Augustino Rebetezo paroda „arrière-tête (mécanismes)“ („Fabrikas už tavo smegenų“). Pastūmėta nežinomų jėgų, pasirenku būtent pastarąją, į kurią patekti galima tik pro Klaipėdos parodų rūmus. Dešimt žingsnių, laiptais į viršų ir aš jau Fotomenininkų sąjungos galerijoje. Rebetezas, kaip rašoma parodos anotacijoje, „2010 m. laimėjo Tarptautinio Arlio fotografijos festivalio „Photo Folio“ apdovanojimą, 2012 m. tapo EWZ (...) bei Kiefer Hablitzel prizo laimėtoju, 2013 m. įveikęs 800 konkurentų gavo Tarptautinį Veyvey prizą. Per mažiau nei šešerius metus, A. Rebetezo kūryba pristatyta įvairiose galerijose bei muziejuose daugiau nei 20-tyje pasaulio šalių, išleistos 5 knygos“. Taigi jaunas, gabus, pripažintas menininkas. Šios parodos kuratorius, fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas ir Rebetezas, atrodo, vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Darant tokią išvadą nebūtina gerai pažinoti kuratorių, užtenka pripažinti, kad jų abiejų estetika (o gal filosofija?) pasirodo esanti panašaus groteskiško, stipraus juodos ir baltos spalvos kontrasto ir iliustratyviai keistuoliško prado. Pirmosios ekspozicijos patalpos baltos sienos išklijuotos makabriškomis skirtingo formato fotografijomis be jokios tvarkos. Iš jų į žiūrovus žvelgia aibė iliustruotų ir fotografuotų monst­riukų, kurie ant sienų komunikuoja su avangardiškos scenografijos apsupty pozuojančiais, kaukėmis prisidengusiais personažais, tuščiais gamtos peizažais arba tiesiog objektais. Kitoje ekspozicijos dalyje groteską judesiui prikelia video, kuriuose kaukėtosioms būtybėms negalioja nei fizinės, nei fizikinės žmogaus judėjimo ribos. Laužyti judesiai ir tarsi judantys objektai – stop motion animacija. Kad ir kaip norėčiau išnarplioti šį pasąmonės vaizdinių lizdą, jų įvairovė per didelė ir atrasti jiems naratyvą būtų taip pat naivu, kaip ieškoti nuoseklumo savo sapnuose. Palikime autoriaus „užsmegeninę“ analizę psichoanalitikams, o mes pasivaikščiokime kur nors po savo pakaušį. Čia slepiasi visa, kas išnyra nakties šešėliuose.

Išklausiusi kalbų, žygiuoju į „Si:said“ galeriją kitoje gatvės pusėje, kurioje, deja, atidarymo kalbą teko praleisti. Ši galerija yra mano lankytos Vydūno mokyklos pastate. Jis, iki įsikuriant Vilniaus dailės akademijai, buvo pagarsėjęs kaip bohemiška, „čia taisyklių nėra“ erdvė, kur nevaržomi gyveno ir dirbo menininkai. Iki šiol man neaišku, kaip veikia ši mistiška pastato dalis, nuo kurios baltoji VDA, atrodo, aiškiai atsiribojusi. Kabinetuose lyg ir kažkas lūkuriuoja, dirba, tačiau galerija atidaroma tik susitarus iš anksto. Paprastai užrakintos pastato durys šį kartą plačiai atvertos, o šalia jų kabo šviesoforas, leidžiantis iš toli suprasti, jog šį vakarą šviečia žalia spalva. A. Zakarauskas – gerai žinomas ir rinkos bei pripažinimo atžvilgiais sėkmingas jaunesniosios kartos tapytojas. Nesumeluosiu, jog menininkas – atvirai egocentriškas. Prisimenu, jog net vieną savo 2008-ųjų darbą autorius pavadino „Aš“. Reflektavimas – svarbi bet kokio menininko kūrybos dalis, tuo labiau jauno. Jeigu tai daroma atviromis kortomis, neleidžiant žiūrovo žvilgsniui pamiršti žmogaus, stovinčio už rėmo ir dažų, – tik geriau. Kai kuriose drobėse pavaizduoti veidai ir tarytum ore už jų ir šalia jų erdvėje kybančios abstrakčios žymės, galbūt menančios tai, ką iš savo praeities kiekvienas iš mūsų nešiojasi. Bet man tai – vienatvė. Prisiminimai neišvengiamai kyla vėl kažkur iš ten –­ iš pakaušio. Šioje parodoje jaučiuosi nejaukiai. Kodėl? Ar čia, lyginant su kitomis parodomis, nėra į ką žiūrėti, kuo stebėtis? Nėra šurmulio? Ne... Todėl, kad šie pasąmonės klodai itin nesvetingi. Jie ne tokie juokingi ir kupini gyvų velniūkščių kaip Rebetezo parodoje. Jie kalba ir apie užmarštį. Deformuoti autoportretai, ištempti veidai, vienišos figūros ir spalvų dėmės – įtampa tuštumoje. Lankytojų figūros šioje tuščioje ir net šaltoje (taip, visiškai šaltoje) erdvėje taip pat atrodo kaip pailgi veidai drobėse: atokiai vienas nuo kito plaukiojantys po baltą kubą ir rūgštūs nežinia nuo ko – šalčio ar įtampos, tvyrančios kūriniuose. Po kurio laiko svarstau, galbūt tai ir yra geros parodos bruožas? Atidaryme patyriau sumišimą, duotuoju momentu nesuprasdama kodėl. Turiu pridėti, kad taip jaučiausi ne viena ir norėjosi kuo greičiau išeiti. Tik palikusi parodą ir antrą kartą ten sugrįžusi, aš supratau: ir darbai, ir ekspozicija, kuri išėjo netyčia nejauki (galerija išgyvena pereinamąjį laikotarpį), sukėlė įtampą, persmelkiančią kiaurai kaip nenuginčijamas vidinis konfliktas ir ramiai gyventi neduodantys prisiminimai. Tai akistata su nepatikimomis atminties metamorfozėmis ir idealus kelionės po Bermudų trikampį finalas –­ prasmegimas užmarštin. Kaip po kurio laiko, atslūgus dideliam pykčiui ar giliai nuoskaudai, mes suprantame kodėl, taip ir po šios parodos aš supratau, kuo Zakarausko paveikslai buvo tokie rūgštūs pirmąjį susidūrimo momentą. Anotacijoje, kurią vėliau perskaičiau, ne be reikalo teigiama: „Tapytojas norėtų, kad ir žiūrovas pajustų rūgščiai saldų terpentino skonį. Nesinori per daug atskleisti ir nepalikti vietos asmeninėms interpretacijoms –­ šiuo atveju – degustacijoms.“

Turbūt skaitytojas jau pastebėjo, kad pirmoji aplankyta paroda labiausiai skiriasi nuo kitų – amžiaus kategorija, medžiagų pasirinkimu, idėjomis, sentimentalia ir jaukia galerijos aplinka. Kuo tai svarbu šiame trikampyje? Kitų parodų jaunatviškumas kai kuriuos gali varginti ir kelti nerimą, tad to netoleruojantiems verta pasivaikščioti ten, kur autorius darbuose išreiškia kitokią perspektyvą –­ ieškančią prasmės dvasinėje kontempliacijoje, o ne savo pasąmonės ar prisiminimų kloduose.

Trys parodos tarpusavyje komunikuoja, komunikuoja ir žiūrovai. Nepaprastai svarbi šios patirties dalis yra nuolatinis buvimas tarp pažįstamų veidų. Parodų trikampis pasižymi tokia mistika, kokią galima patirti tik Klaipėdoje:­ nevaržoma tų pačių žmonių tą patį vakarą migracija ir bendravimas skirtingų kūrinių kontekstuose. Nėra nereikalingo šurmulio, nesuinteresuotų praeivių, pralekiančių automobilių –­ nėra atskirties. Nieko negaliu padaryti – suveikus traukai, kojos neša per gatvę vėl pažiūrėti į (galbūt) pražiopsotas skulptūrų detales ir pasišildyti tarp fachverko keliamų sentimentų. Bermudų trikampis lėmė, kad intensyviai analizuoti, griežtai vertinti ir kritikuoti aš nenoriu. Ir neturiu ko. Visos parodos man pasirodė vienodai svarbios, nes viena be kitos jos nebūtų sukūrusios nestandartinės patirties. Paskutinėje stotelėje šnektelėjau su viena ponia, dirbančia galerijoje, jos nuomone, „reikia visoms galerijoms susėsti ir tartis tiek dėl atidarymų laiko, tiek dėl pačių parodų“. Tokios „mini“ galerijų dienos yra nepaprastas reiškinys, kuriame ramiai pasiklysti leidžia tyli, žiemiška uostamiesčio tuštuma. Tokia ta Bermudų trikampio kuriama iliuzija – išnykstame tik tam, kad vėl sugrįžtume.