Jūratė Visockaitė. Nebyli ir byli klasika

Su lietuviškais komivojažieriais dabar susiduriame jau retai. Užrašai ant durų „Prekeiviai nepageidaujami“, taip pat mūsų žvilgsniai iš padilbų į tuos, kurie vis dėlto prasiveržė ir 5 minutėms tapo klounais (taip, Mariau Jacovski), beveik išnaikino šitas smulkaus verslo skruzdėles, jos liko tik klasikoje. A. Millerio pjesėje „Komivojažieriaus mirtis“ (1949).

„Komivojažieriaus mirtis“. Nuotrauka iš ŠDT archyvo
„Komivojažieriaus mirtis“. Nuotrauka iš ŠDT archyvo

Aura, kurią kadaise sukūrė J. Miltinis ir D. Banionis, sklando eteryje iki šiol –­ net tiems, kurie nematė ano genialaus panevėžiečių spektaklio, atrodo, kad matė jį. Šiaulių dramos teatras, praėjusį rudenį pastatęs Millerį ir dabar atvežęs jį į Vilnių, suteikė progą išklausyti visą pjesės tekstą (gerai išverstą ir aiškiai girdimą). Autoriui pagarbų spektaklį galima pavadinti ir muziejiniu, ir drauge originaliu nūdienių scenos „originalų“ fone. Manau, daug kas šiuo atveju priklauso nuo teatro / muziejaus lankytojo – vienas sugebės pasiimti iš ekspozicijos scenoje daugiau, kitas (jau ir muziejuose reikalaujantis atraktyvumo ir kompiuterių) pamatys tik nuobodžią saviveiklą.

Kadangi visą gyvenimą mėgau muziejus ir žodis „muziejinis“ man nėra keiksmažodis, režisieriaus Arvydo Lebeliūno spektaklyje (vasario 10 d.) užsiėmiau ramiu monokasinėjimu. Provincijos teatro, be Millerio, atvežusio O’Neilą ir Vaižgantą, taktiką supratau kaip apgalvotai stabilią. Nepučiančią balionų ir nekrapštančią šašų. Neaktualią – su kuo net išdrįsčiau teatrą sveikinti.

Pasižiūrėjau į dosjė: 20 metų teatrui vadovaujantis Antanas Venckus dirba čia aktoriumi nuo Konservatorijos baigimo 1977 m. (dar tokį prisimenu tik a. a. P. Piauloką). Venckus neseniai atsiėmė pirmą didesnį apdovanojimą „Nešk šviesą ir tikėk“, o dar –­­ už profesinį patriotizmą. Taigi moralinių motyvų suvaidinti milerišką Vilį Lomeną buvo. Ir Venckus vaidina tą lietuvišką apkiautusį komivojažierių (D. Hoffmanas filme vaidino ryškiai amerikietišką). Trypčiojantį už durų ir staigiai nešantį kailį lauk, važinėjantį darban vis pro tuos pačius nykius pakelės stulpus scenografijoje, ribotą vyrą ir tėvą, po kurio mirties neliks nieko, išskyrus plačią nugarą ir tokį gailų ir buką pasiaukojusio gyvulio mykimą.

Kitokia greta Vilio, jau nuo pat pradžių lekiančio ilgu mirties tuneliu, jo žmona – Jūratės Budriūnaitės Linda. Ji su kiekvienu dar suranda atskirą kontaktą.

*

Jau antrą sezoną Šiauliuose gyvuojantis Vaižganto „Nebylys“ (vasario 11 d.) atsidengia mums soline scenografo Gintaro Makarevičiaus scena. Daug grakščių, kreivai sugulusių plokštumų ir net kreivi varteliai. Ko gero, tikrai čia vyks ta rizikinga inscenizacija...

„Nebylys“. Artūro Staponkaus nuotrauka
„Nebylys“. Artūro Staponkaus nuotrauka

Vaizdo projekcijoje sušmėžavę paukš­čiai (turbūt pempės), o vėliau ir kiti blyškūs kadrai neerzina, o bažnyčios epizode su nuogų medžių šakomis, kurios apraizgo ir sceną su kulniuojančiais namo parapijiečiais, sužavi.

Sandros Straukaitės dekoratyviniai kos­tiumai dera prie muzikalios sceno­grafijos – jie kažkodėl nukreipia sąmonę į ansamblį „Lietuva“ ir koncertinę spektaklio formą. Bet kodėl gi ne – inscenizacija ir yra savotiškas literatūrinio kūrinio koncertas.

„Nebylio“ režisierius Jonas Vaitkus (ir jo padėjėjas Tomas Jašinskas) atsargiai pavadino savo darbą impresija, tarsi nepretenduodamas į svetimą teritoriją, kurią vis tiek pamažėle okupuoja. Šįkart jo darbą netgi galima vadinti pagarbiu, neperlenkiančiu lazdos, neįsismarkaujančiu. Velniai čia sumosikuoja savo įnagiais, bet jie tokie miesčioniški, iš kauniškio muziejaus. O trys pasakotojai su paukščių lizdų apykaklėmis puikiai įkūnija kunigo rašytojo kūriniją ir lengvą plunksną – ypač Aurimo Pintulio personažas trumpu apdaru ir nuogomis kojomis, labai primenantis Rolano Bykovo gyvsidabrį skomorochą filme „Andrejus Rubliovas“.

Gaila tik, kad per vieną pastatymą šiame teatre Vaitkus nespėjo ant jaunų aktorių nugarų sulaužyti savo tvirtos pedagogo lazdos. Jaunikliai (neminėsim vardų) tiek čia, tiek „Komivojažieriuje“ dirba anemiškai, tiesiog statistais, nors ir gavo pagrindinius vaidmenis. Jų, matyt, laukia nesulaukia serialai, o Miltinio teatras provincijoje, į kurį kinas atšliauždavo ant kelių prašyti sau aktorių, juk pasikartos ne anksčiau kaip po šimto metų.

Režisieriaus profesionaliai sudėliotos mizanscenos šaltai atspindi mūsų seną ir mylimą apysaką. „Nebylys“ – tvarkinga ir talentinga inscenizacija, rekomenduotina net moksleiviams. Nors Vaižganto giliai pakastas klausimas, kodėl vienas iš herojų tampa nebyliu, ir praslysta pro ausis.

*

Sostinės premjera praėjusią savaitę –­­ I. Bergmano knyga „Intymūs pokalbiai“ LNDT mažojoje salėje (vasario 13 d.). Irgi klasika – nelengvos bergmaniškos šeimyninės psichoterapijos seansas.

„Intymūs pokalbiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Intymūs pokalbiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Po pirmojo pusvalandžio, kurio aktoriai Adrija Čepaitė ir Ramutis Rimeikis „netraukė“, nusprendžiau iš žadamo ilgo pustrečios valandos vaidinimo per pertrauką pasišalinti. Tačiau į sceną įėjęs Remigijus Bučius magiškai stumtelėjo kolegę ir užvedė dramos motorą. Antrame veiksme buvau karališkai apdovanota kitokios Dalios Storyk kitokiu vaidmeniu. O dar ir Ramunė Skardžiūnaitė trumpai sušvito. Aktorinė amplitudė!

Bergmanas – rašytojas, režisierius ir aktorių guru. Jo žmona Liv Ullmann „Intymius pokalbius“ yra mėginusi perkelti į kino ekraną (1996; filmas rodytas „Scanoramoje“). Aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas ir scenografė Virginija Idzelytė, atradusi bergmanišką kalėdinėmis ir drauge egzekucinėmis nuogomis lemputėmis iškabintą namų padangę, irgi pamėgino. Reikia manyti, kad spektaklis laikui bėgant gilės ir intymės.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai