R. Wojaczeko autofotoportretas
R. Wojaczeko autofotoportretas

 

Kalbu tau tyliai

Kalbu tau tyliai taip tyliai lyg šviesčiau
Ir žydi žvaigždės mano kraujo pievoje
Taip tyliai kad šešėlis mano pabalo

Esu šalta sala tavajam kūnui
kuris į naktį krinta tarsi karštas lašas
Kalbu tau tyliai lyg per sapną
tavasis prakaitas per mano odą bėga

Kalbu tau tyliai tarsi rytą
paukščius paleidžia saulė į tavas akis
Kalbu tau tyliai
tarsi ašara skaptuoja raukšlę

Kalbu tau tyliai
kaip ir tu man

 

Šeimos mitas

Tai yra dešra
Tai yra mano motina valgoma

Ji kybo ant nikelinio kablio
ir kvepia kaminu

Jinai pigi nes niekada nesibrangino
buvo atlaidi žinojo galimybes

Esu savo motinos sūnus
ir vieno jaunuolio
kuris nebuvo atsargus
nors tikriausiai buvo piktavalis
o gal tik nežinojo
motina tada buvo apsvaigus
o paskui ji gailėjosi

Dabar aš alkanas
o mano motina kybo

Tad žiūriu į vitriną
ir jaučiu
kaip man bėga
seilės ir sperma

Žinau po akimirkos nebedvejosiu
įeisiu paprašysiu
būtent šitos

Tai yra dešra
Tai yra mano motina valgoma
O tai yra mano vaikiškas alkis

 

Aš; Kafka

Peraugo mane
širdis
visas esu viduje
šaknis

Baltos žolelės
dygsta man
iš lūpų

Julija apipjaustytojo dukra
Ištobulintomis
tėvo
lūpomis
atsiduoda mano ligai

 

Žmonės gula miegoti

Žmonės gula miegoti
Prieš miegą pravartu suvalgyti obuolį

Aš Akvitanijos hercogas
įsiropščiu į medį
geriausiais išeiginiais drabužiais

Paslapčia stebiu kaimynę
nusirengiančią prieš miegą

Maras panaikino vertės kriterijus sako
kitas prancūzas irgi pašėlęs

Kairė kaimynės krūtis
yra kiek didesnė už dešinę
Sugriauta simetrija
būtent ji

Paskui iškritau iš medžio

 

Rašau eilėraštį

Sėdžiu kampe
savo kambaryje
užrakintas

Retkarčiais
tikrinu
ar esu dar gyvas
įsiduriu smeigtuku
o į kaukolės vidų
įsileidžiu grąžtą

Bet
arba šie būdai
nepatikimi
arba esu negyvas

Sėdžiu kraujo klane
tai mano kraujas sakau
bet visai nesu tuo tikras

Tuomet kraujas
mano gyvūnų
mielo šuns
ir kito mano šuns
mano ramiosios faunos kraujas

Merkiu pirštą į šį skystį
tamsėjantį tirštėjantį
ir rašau ant sienos
paradoksą:

bet koks lavonas geriau
už gyvąjį tik kad miręs

Ilgai žvelgiu į kūrinį
į kiekvieną žodį
į kiekvieną raidę atskirai
staiga pamatau
kad siena švari
balta

 

Niekada neatverk lango

Atmink
niekada
neatverk lango
tarp keturių sienų
vėjo nėra
saugok galvą
ir rožę
ir semkis vis iš naujo
tiesiai iš miesčioniško šaltinio
nemąstyk apie tai
kad tau vėl atsiveria stigmos
tu...

Nerašyk sau laiškų
kur matyta
rašyti laiškus mirusiems

 

***
Mano meilužiai mirę poetai
Per velėną pučia po mano kojom.
Šalčiu prasibrauna po antklode.
Sukasi spiečium suerzintų musių
Virš kibiro kur išmečiau mėnesinių tamponą.
Kabinu kelnaites ant virvės kabo Jeseninas.
Imu fanodormo tabletę pavagia Traklis.
Kai atsimerkiu nuplasnoja paukštis
Keatso angeliška dvasia virš sapno vandenų.
Jų mirtis kableliu, įsibrauna į sakinio eigą
Ir už mane nuolat skiemenis skaičiuoja.
Užmingu su jų vardu lūpose ir su jais
Lūpose, prie šono, tarpvietėj ir šiltoje gimdoje.
Ir net dabar kažin kuris rašo man šiuos žodžius:
„Tebūnie pagirta Tavo makštis, Madona.“

 

Ar galėjau savo trapiom lūpom pakelti tokią meilę

Nesibaigiantis nerūpestingumas
kažkur paros
paribiuose
taip užmigau – vis dėlto
ne Tavo sapne, o
savo!

– Staiga atsibudau
nuoga
iš mieguistų slogučio
rankų glamonių – vapėdama
iš sapno į sapną vieną
mintį: tėvas

o Dievas jau sėdėjo lovūgaly –
rankose laikė
naktinius marškinius – mano!
– pati
per miegus
juos nusirengiau?

– Surikau, akis nevalingu
delnu užsidengiau:
kai atsidengiau – protingasis
Dievas
manęs
nebelaukė.

– Turbūt ant marškinių
debesies
nuskrido
nes jų nei lovūgaly
neradau nei
kitur.

– Žinok: tam grauždama plunksną,
kad net dantenos kraujuoja,
rašau
šį laišką, kad liūdną nuogumą
uždengčiau
bent tokiu lapu

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas